Vytautas Visockas, www.slaptai.lt
Manęs jau nestebina kasdien įvairiausiais kanalais plūstanti savinieka, saviplaka. Vos tik įstojome į Europos Sąjungą, į NATO, iškart tapome patys sau mažyčiai, bejėgiai, apgailėtini.
Tiesiog neliko valstybės, visai kaip 1940-aisiais. „Lietuvos senos nebėr! Lietuva – LTSR!“ – apsidžiaugė Liudas Gira. Ir prasidėjo visko, kas lietuviška, nutylėjimas, menkinimas, niekinimas, trukęs pusę šimtmečio. O dabar, kai Lietuvos senos nebėr, kai Lietuva – LES, ar kitaip? Žinoma, kitaip. Tada už tiesos žodį trėmė, sodino, persekiojo… Dabar netremia, nesodina. Nepersekioja?
Kaip čia pasakius… Ne taip, kaip anais laikais, bet darbo gali netekti arba negauti. Jeigu manai kitaip, negu teigia bumblauskai, putinaitės, adomėnai, vasiliauskaitės, liekiai, railos, vaicekauskienės, pavilionienės… Jie jau turi tiek galios, kad bandančiuosius išsaugoti lietuvių tautos istoriją, kalbą, kultūrą, nebijo laikyti nevykėliais, atsilikėliais. Arba visai nekreipia į juos dėmesio. Kalbėkite, piktinkitės dėl lietuvių kalbos išdavysčių – visi pagrindiniai svertai jau mūsų rankose. Šuo loja, o karavanas eina toliau link valstybės be tautybės, link dvigubos pilietybės, savo valia eina susinaikinti, ištirpti didžiųjų tautų ir rasių vandenyne …
Ar atsikovos teises nacionalinės valstybės? Į šį klausimą Romualdas Ozolas atsako „vienareikšmiškai: taip. Pridurdamas: kurios išliks. Nes globalizmas, arba neokomunizmas, yra moderniausias ir radikaliausias mažųjų tautų naikinimo ir didžiųjų tautų ir valstybių stiprinimo būdas“.
Savi mūsų valstybės neokomunistai, istorijos perrašinėtojai, lietuvių kalbos ir kultūros niekintojai iš kailio neriasi, kad nacionalinės valstybės neliktų. „Ar išliks lietuvių tauta ir valstybė? – toliau pats savęs klausia R.Ozolas. Ir atsako: – Su dabartine teisine ir politine sąmone – ne“.
Šį kartą aš ne apie tuos, kuriems nereikia lietuvių tautos ir valstybės. Jie elgiasi teisingai, atkakliai, drąsiai. Aš apie tuos, kuriems reikia, bet kurie visai arba beveik nesipriešina lietuvių tautai pragaištingoms užmačioms. Nebijok draugų, nes, blogiausiu atveju, jie tave tik išduos, nebijok priešų, nes, blogiausiu atveju, jie tave tik nužudys, bijok abejingųjų, nes, jiems tyliai pritariant, ir draugai išduoda, ir priešai nužudo. Gaila, neprisimenu šios man patikusios sentencijos autoriaus. Bijok abejingųjų, nes, jiems tyliai pritariant…
Pasirodė Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vedėjos Loretos Vaicekauskienės interviu. Lietuvių kalbos instituto (!) darbuotoją „labai skaudina ir kelia nerimą, kai sakoma, kad tu nemoki kalbos, o mes parodysime, kaip reikia kalbėti“. Jai labai liūdna, kad „po 20 metų nepriklausomybės vis dar girdisi anų laikų nostalgija, kai kiekvienas tekstas būdavo paduodamas sukirčiuotas ir sutvarkytas kaip kokioje G.Orwello naujakalbėje – be nereikalingų žodžių, be nereikalingų dviprasmybių… Prof. A.Bumblauskas sakė, kad tai susiję su mūsų visos kultūros ir istorijos romantizavimu“.
Jeigu net po dvidešimties metų griovimo taisyklingą lietuvių kalbą kai kas tebelaiko vertybe – bumblauskininkai dar nepasiekė galutinės pergalės, ir Loretai Vaicekauskienei dėl to labai liūdna. Iki visuotinio kalbos „mokėjimo“, kai viskas bus leistina, kaip noriu, taip kalbu, kaip noriu, taip rašau, Lietuvių kalbos institutui dar teks padirbėti.
Kai kuriuos L.Vaicekauskienės žodžius aš supratau kaip panieką mano dėstytojams kalbininkams: prof. Juozui Balčikoniui, humanitarinių mokslų daktarui Jonui Balkevičiui, habil.dr.Jonui Kazlauskui, habil dr.akademikui Vytautui Mažiuliui, vertėjui, pedagogui Ričardui Mironui, filologijos mokslų kandidatui Kaziui Ulvydui, akademikui Zigmui Zinkevičiui. Iš paminėtųjų tik akademikas Z.Zinkevičius dar galėtų juos užstoti, apginti, bet kažkodėl tyli. O ką apie tai pasakytų jų mokiniai – habil. dr.prof. Aleksas Girdenis, habil. dr.Evalda Strazdaitė-Jakaitienė, docentas, dr. Aldonas Pupkis, išugdę tokias Loretas? Kalbininko habil.dr., prof. Alberto Rosino irgi jau nepaklausi. Su ambrasais dar kaunasi prof. Vincas Urbutis, bet jo knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“ niekaip neranda kelio į Lietuvos bibliotekas ir mokyklas – neatsiranda verslininko, kuris nepagailėtų kelių arba keliolikos tūkstančių litų ne kelionei į šiltuosius kraštus, o prievartaujamai, gujamai valstybinei lietuvių kalbai. Kas čia dedasi, kad net Lietuvių kalbos institutas įtakingosios Loretos lūpomis liepia liautis kalbėti apie grėsmes lietuvių kalbai, draudžia žmones persekioti dėl „puskalbės“?
„Mieliems lituanistams norėčiau patarti nenugrybauti į lankas, o imtis labai reikalingų darbų… Kas nutildė mūsų kalbininkus? Gal Lietuvos Respublikos (anti)kultūros ar mokslo ir švietimo institutų biurokratai, amžinai įklimpę į (anti)reformas“, – ragina ir klausia doc. dr. Vytautas Venckevičius. Kas nutildė net Lietuvių kalbos draugiją, kuri, atrodo, visai nesidomi lietuvių kalbai iškilusiais pavojais. Kodėl ji tokia negausi? Ar ne dėl šių priežasčių pernai buvo įkurta Lietuvių kalbos gynimo sąjunga?
Nuėjau į Lietuvių kalbos draugijos suvažiavimą. Norėjau sužinoti, kiek jai rūpi lietuvių kalbos išdavystės, jaunimo „anglėjimas“, valdžios pastangos santykius su Lenkija ir lenkų tautine mažuma Lietuvoje gerinti lietuvių kalbos sąskaita, nepaisant mokslininkų rekomendacijų ir t.t., ir t.t. Nesakau, kad draugija daro nereikalingus darbus, jokiu būdu nesakau, reikia ir minėjimų, ir premijų, ir žodynų, bet, Seimo nario Gintaro Songailos žodžiais tariant, „pasigendame veikimo į išorę“. Viešojoje erdvėje Lietuvių kalbos draugijos visai arba beveik visai nėra, nes jos pirmininkas prof. habil.dr. Bonifacas Stundžia mano, kad „draugijos dalyvavimas triukšmuose bei skandaluose nelabai sveikintinas, vargu ar reikėtų viešų pareiškimų“. Gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė, o mes – galvą į smėlį. Taip, vieši pareiškimai neretai byloja tik apie pareiškėjų bejėgiškumą. Reikia gilių ir plačių apibendrinimų, kurie pasiektų plačiąją visuomenę, turėtų jai įtakos.
Kur mūsų jaunimas, kur studentai, moksleiviai? – klausė vienas suvažiavimo dalyvis. Draugijoje jų nėra, nes jiems artimesnė Loreta iš Lietuvių kalbos instituto, leidžianti kalbėti kaip kas išmano. O štai Šiaulių pedagoginio universiteto dėstytojui studentų raštingumas kelia susirūpinimą. Kai už kalbos klaidas to universiteto studentai buvo pabarti, jie labai įsižeidė: tuoj neliks ne tik tos jūsų kalbos, bet ir Lietuvos!
Bijok abejingųjų, nes jiems tyliai pritariant… Jiems tyliai pritariant per 20 metų apleidome valstybinės kalbos statuso reikalus. Apie tai kalba Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys. O štai ką apie Lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrosios programos projektą sako prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas: „Siūloma programa nepaprastai subjektyvi, neatsako į lietuvių tautai kylančius poreikius“. Tik viena citata iš išsamaus jo straipsnio „Dialoguose“ (2010 m. sausio 27 d. Nr.4 (929): „Lietuvių kalbos dalykas XI- XII klasėse yra visiškai likviduotas – lietuvių kalbos dalyko šiose klasėse nebus mokomasi… Kitaip ir būti negalėjo: juk šią programą sudarė „kultūrininkai“, kurie dėl lietuvių kalbos mažiausiai laužo galvą“.
Ar Lietuvių kalbos draugijai, kalbininkams ir literatams, lituanistams ir plačiajai visuomenei tokie dalykai gali nerūpėti?! O Valstybinės kalbos įstatymo naujoji redakcija? O Lituanistikos plėtros komisija? Lietuvos Respublikos Vyriausybės tinklalapyje skaitome: „Vyriausybė nutarė sudaryti Lituanistikos plėtros komisiją, kuri bus įpareigota teikti Ministrų kabinetui pasiūlymus dėl lituanistikos tyrimų vystymo, jų koordinavimo ir sklaidos. Šiai komisijai pavesta teikti išvadas dėl lituanistų mokslininkų rengimo krypčių, rūpintis lituanistinio paveldo puoselėjimu ir gimtosios kalbos ugdymu. Lituanistikos plėtros komisija taip pat formuos Vyriausybei išvadas, kaip užtikrinti Lietuvos tapatybės raidą ir ją stiprinti“.
Kas tai: skaldyk ir valdyk? Draugijos, komisijos, Lietuvių kalbos institutas, universitetai rūpinasi „lituanistinio paveldo puoselėjimu ir gimtosios kalbos ugdymu“, o „vaikas“ eina šunkeliais, o „vaikas“ – be galvos. Kažin ar kitų sričių mokslininkai taip nesusikalba, kaip nesusikalba Lietuvos kalbininkai? Gal ne tiek nesusikalba, kiek nekalba, viešai nesako savo nuomonės. Dėl įvairių priežasčių: vienas bijo, kad prabilęs ne taip kaip reikalauja politikai, neteks darbo, kitas bijo, kad gali netekti darbo jo žmona, dar kitas – nebus leidžiamos jo knygos… Pavyzdys – V. Urbučio „Lietuvių kalbos išdavystei“ pinigų nėra. Net V.Urbučio priešininkai, ne tik poetas Justinas Marcinkevičius, manau, supranta, kad begėdiškai išduodame lietuvių kalbą. Ir vis tiek tylime, dėl šventos ramybės, dėl gardaus duonos kąsnio. V.Urbutis gal neturi ką prarasti, o aš turiu. Viešai aš tegaliu pasakyti: ne taip jau viskas blogai, kaip kartais pasakoma. „Naujovės ir kalbos kitimas – ne blogis, tai kaip tik rodo, kad kalba gyva ir gyvuos“, – sako Loreta Vaicekauskienė. Lituanistikos plėtros komisijoje ji, tikriausiai, sėdės komisijos pirmininko premjero dešinėje.
Seimo narys G.Songaila sakė, kad Lituanistikos plėtros komisijoje nėra žmonių nei iš Lietuvių kalbos draugijos, nei iš Lietuvių kalbos gynimo sąjungos. Manau, nesunku atspėti, kokių žmonių reikia dabartinės Vyriausybės sudarytai Lituanistikos plėtros komisijai. Jų pavardės bendrine forma čia jau paminėtos. Puikiai matome, ko siekiama nuolat atidėliojamu naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymu, Lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrąja programa, įvairiais nutarimais ir įsakymais. Dar kartą priminsiu Nepriklausomybės akto signataro R.Ozolo atsakymą į klausimą: „Ar išliks lietuvių tauta ir valstybė? Su dabartine teisine ir politine sąmone – ne“.
