Tyrimas: kokią mirties sampratą formuoja šiuolaikinė animacija

Inga Saukienė, www.DELFI.lt    

Šiandien televizija padeda vaikams susipažinti su daugeliu reiškinių, su kuriais jie nesusiduria realiame gyvenime, todėl psichologai įspėja, kad tai galingas ginklas.    

 Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad vienokių ar kitokių animacinių filmukų pasirinkimas lemia vaikų supratimą net apie tokį reiškinį, kaip mirtis.    

Įjunkę į šiuolaikinius kovinius filmukus, vaikai mirtį pradeda įsivaizduoti kaip pataisomą dalyką, mušdamiesi savo veiksmų neidentifikuoja kaip smurto ir nesuvokia jo pasekmių.     

Tikroviškai mirtį ima suvokti tik dešimtmečiai    

Tyrimo, kurį atliko psichologių kolektyvas, tikslas – atskleisti animacinių filmukų poveikį 6-8 metų vaikų mirties sampratos formavimuisi. Šio amžiaus vaikai jau supranta mirties baigtinumą ir negrįžtamumą, tačiau jie dar netiki, kad mirtis yra visiems gyviems organizmams neišvengiama. Ne visi šešiamečiai suvokia, kad ir jie kada nors mirs. Septynmečių mirties supratimas jau realesnis. Jie suvokia, kad mirti galima dėl daugelio priežasčių. Tačiau tik maždaug nuo dešimties metų vaikai mirtį suvokia taip, kaip ir suaugusieji. Jie supranta, jog mirtis yra neišvengiama, negrįžtama ir gali ištikti visus gyvus organizmus.   

Psichologai taip pat pažymi, kad tokio amžiaus vaikai labai dažnai linkę susitapatinti su animacinių filmų herojais, todėl dažnai matydami, kaip filmukų herojai prisikelia po mirties, vaikai gali pradėti galvoti, kad ir mirusį žmogų galima prikelti ar „sutaisyti“.    

Ankstesnis užsienio psichologų tyrimas, analizavęs 10 pilnametražių animacinių filmų, atskleidė, kad dešimtyje animacinių filmukų buvo pavaizduotos 23 mirties scenos.   

Pastebėta, kad teigiamų ir neigiamų veikėjų mirčių animaciniuose filmukuose buvo vienodas skaičius. Tai reiškia, kad vaikams gali būti siunčiama žinia iš ekranų, jog mirtis gali ištikti ir tuos, kuriuos mes mylime ir kurie mums yra svarbūs. Autoriai pastebėjo, kad daugumoje scenų mirtis buvo pavaizduota kaip ilgalaikė, galutinė ir negrįžtama, tačiau pasitaikė nemažai ir tokių scenų, kuriose herojai atgimė.    

„Drakonų kovos“ kuria neadekvatų mirties ir smurto supratimą    

Lietuvių autorių tyrimui buvo pasirinktas mirties sampratos klausimynas, kuris įvertina 5 mirties sampratos komponentus: neišvengiamumo, universalumo, negrįžtamumo, baigtinumo ir priežastingumo. Tyrime dalyvavo 101 pirmų–antrų klasių mokinys iš vienos Kauno rajono ir vienos Prienų rajono mokyklos.    

Vaikai buvo suskirstyti į dvi grupes – tiriamųjų grupę „Geroji animacija“ ir tiriamųjų grupę „Anime“. Iš pradžių visi tiriamieji buvo apklausti naudojant mirties sampratos klausimyną. Pirminės apklausos metu nustatyta, kad statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių grupių vaikų visų mirties sampratos komponentų supratimo nėra. Tada tris savaites kasdien po 15–30 minučių vaikams buvo rodomi animaciniai filmukai. Po trijų savaičių buvo atliekama pakartotinė vaikų apklausa.
 
Tiriamųjų grupei „Geroji animacija“ buvo pateikti senieji rusų filmukai, o tiriamųjų grupei „Anime“ – japonų filmukai. Rusų animaciniai filmukai buvo rodomi tie, kuriuose buvo pavaizduotos atviros ar užslėptos mirties scenos („Gintarinė pilis“, „Mauglis“, „Grąžinkite Reksą“), ir tie filmukai, kuriuose buvo rodomos priežastys, dėl kurių žmonės, gyvūnai ar augalai gali numirti, bei paaiškinta, kad dėl šių priežasčių konkretūs objektai gali mirti („Františekas“, „Pilkakaklė“, „Liūtas ir kiškis“, „Skruzdėlytė Tauškalytė“). Tuo tarpu „Anime“ grupei buvo parinktas japonų animacinis filmukų serialas „Drakonų kovos“, kuriame daug smurto scenų, kovos tarp veikėjų, akcentuojamas jų nemirtingumas ar prisikėlimas iš mirusiųjų.    

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad grupėje „Geroji animacija“ pagerėjo 4 mirties sampratos komponentų supratimas: neišvengiamumo, universalumo, negrįžtamumo ir baigtinumo. Labiausiai pagerėjo baigtinumo supratimas – tai reiškia, jog vaikai po animacinių filmukų peržiūros geriau suvokė, kad mirus visos fiziologinės funkcijos – medžiagų apykaita, jutimai, judesiai – baigiasi.    

Anot tyrimo, 31 vaiko bendras mirties sampratos įvertis po poveikio tiriamųjų grupėje „Geroji animacija“ padidėjo, 12 – nepasikeitė, o 6 – sumažėjo. Suminiai mirties sampratos įvertinimai prieš ir po poveikio šioje grupėje skyrėsi statistiškai reikšmingai, todėl autorės teigia, kad rusų animaciniai filmukai pagerino vaikų mirties sampratą.    

Analizuojant mirties sampratos komponentų įverčius prieš ir po poveikio tiriamųjų grupėje „Anime“, buvo nustatyta, kad statistiškai reikšmingai pablogėjo negrįžtamumo supratimas, t. y. mažiau vaikų, žiūrėjusių šio žanro filmukus, suvokė, kad jei gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo. Statistiškai 12 tiriamųjų grupės „Anime“ vaikų bendras mirties sampratos įvertis padidėjo, 18 – sumažėjo, o 22 – nepasikeitė. Suminiai mirties sampratos įvertinimai prieš ir po poveikio statistiškai reikšmingai nesiskyrė, todėl darytina prielaida, kad japonų „Anime“ filmukai nedaro poveikio vaikų mirties sampratai.    

Taigi tyrimo autorės daro išvadą, kad vaikai, žiūrėję rusų animacinius filmukus, geriau supranta, kad visos gyvos būtybės, taip pat ir jie patys, privalo galiausiai mirti, kad jei gyva būtybė kartą mirė, jos fizinis kūnas nebegali atgimti iš naujo ir kad mirus visos fiziologinės funkcijos – medžiagų apykaita, jutimai, judesiai – nustoja funkcionuoti.    

Analizuojant japonų animacinių filmukų, kuriuose pateikiama neadekvati informacija apie mirtį, poveikį vaikų mirties sampratos kaitai, gauti rezultatai parodė, kad šiuolaikiniai animaciniai filmukai, kuriuose daug kovų ir smurto, nedaro neigiamo poveikio vaikų mirties sampratos kaitai, išskyrus negrįžtamumo komponentą, tačiau, ilgai stebėdami įvairias smurto scenas ir kaip konfliktai sprendžiami smurtu, vaikai gali pradėti tą patį modelį naudoti ir realiame gyvenime, net suprasdami, kad dėl to galima sužeisti ar net užmušti.    

Gavai per galvą? Transformuokis!    

Anot vienos iš tyrimo autorių, Prienų r. Stakliškių vidurinės mokyklos psichologės Agnės Banaitienės, šiuo tyrimu norėta priversti tėvus susimąstytų apie tai, ką vaikai žiūri, ir nepalikti jų vienų likimo valiai prieš televizorių.    

„Svarbu, kad tėvai matytų, kokią įtaką televizorius daro jų vaikams ir kaip tėvai galėtų pagerinti, palengvinti vaiko gyvenimą tiesiog būdami šalia ir stebėdami, ką jie žiūri. Nebūtina vaikams kišti senąją animaciją, ir dabar kuriama kitokių filmukų, tiesiog reikia domėtis ir jų paieškoti“, – teigė pašnekovė.
 
Psichologė nesistebi, kad senoji animacija nyksta. Tai esą natūralu, kadangi šie filmukai tiesiog nerodomi. Esą jei juos rodytų per populiarius kanalus, vaikai ir žiūrėtų. Mat vaikai žiūri tai, ką tuo metu rodo. Taip formuojasi jų įpročiai ir skonis. Šiandien jie įpratę prie filmukų, kuriuose gausu smurto, todėl norint juos įpratinti žiūrėti ir kitokią animaciją reikia suaugusiųjų priežiūros. Kitaip tariant, vaikas turi turėti, su kuo pasikalbėti.    

„Bet kuriuo atveju, žiūrės vaikai tuos filmukus ar ne, mirties suvokimas kažkada susiformuos. Tačiau jeigu jie žiūrės tik tokius filmukus, kuriuose rodomas smurtas, o miręs herojus atgimsta, natūralu, kad tai gali keisti jų mąstymą“, – įspėjo A. Banaitienė.    

Pavyzdžiui, vaikui gali atrodyti, kad jeigu jis trenkė draugui per galvą, šiam nieko neatsitiks – esą jis tiesiog „transformuosis“, pašalindamas padarytus pažeidimus, kaip filmukuose. Kai vaikai kasdien per televizorių mato smurtą, jie ima nebesuvokti, kad tai smurtas. Tai tampa kasdieniu konfliktų sprendimo būdu. Kita vertus, psichologė pabrėžė, kad vien filmukai negali pastūmėti vaiko smurtauti. Šiuo atveju lemia visi aplinkos veiksniai, pradedant šeima, baigiant draugų įtaka ir asmeninėmis savybėmis.