R. Grigas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija (I)

Problemos pristatymas     

Senlietuvio sąvoka – ne mano išradimas. Ji jau se­niau kitų autorių buvo pavartota. Kodėl prie jos grįžta­me? Kodėl ji neduoda ramybės? Natūralu, kad mus, da­bartinius lietuvius, nuo anų laikų, nuo mūsų protėvių skiria ne tiek laikas kiek kultūra, jos pobūdis.

Anos kul­tūros likę tik šukės, iš kurių nebeįmanoma atstatyti na­tūralaus egzistavusio „puodo“, netgi aiškesnių jo funk­cijų… Be kita ko, buitinis daiktas senaisiais laikais so­cialinių santykių tinklainėje vaidino ne vien pragmati­nį (profaninį) vaidmenį…   

Taip, yra likusi kalba. Bet šiandien nė kiek ne men­kiau ją darko mūsų valdininkai, politikai, verslininkai, žur­nalistai ir net mokslo pasaulio atstovai. Ne vienas iš jų yra užsikrėtęs “pasaulio piliečio” sąmone, nebejaučia nei pagarbos protėviams, nei atidos jų pagrindiniam paliki­mui – kalbai.     

Antikinės Graikijos gyventojus mes vadiname senai­siais graikais; Romos imperijos laikų Italijos gyventojus – senaisiais italais. Šiuos pavyzdžius suminėjau šiaip sau, dėl bendro vaizdo.

O vaizdas, kalbant apie lietu­vius, toks, kad bėgant amžiams, veikiant įvairiausioms aplinkybėms, ypač per pastarąjį dešimtmetį, mes, da­bartiniai lietuviai, esame atsidūrę tarsi prie ištuštėju­sios, aktyviai kitų tuštintos (o dabar ir savų tebetuština­mos) lobių skrynios. Mūsų protėviai atkakliai gynė per­imtą paveldą…

Tam tikslui rankomis jie supylė tūkstan­čius piliakalnių; gyveno visu kūnu ir siela įsijautę į gamtą ir jos reiškinius; giedojo ritualines giesmes ir šoko ritu­alinius šokius – jais buvo palydimi ir visi darbai. Kol turėjo jėgų, kovojo už unikalią, savo dvasiniu (susakra­lintu) gyvenimu turtingą civilizaciją…    

O mes – dabartiniai lietuviai – jau visai kita padermė. Iškilūs mūsų politikai mus vadina jau net ir ne lietuviais, o „Lietuvos gyventojais“… Mums būdingas visai kitas bū­das, išpažįstame visai kitas prasmines vertybes ir vis ma­žiau save siejame su gimtaisiais namais, su protėvių at­mintimi. Tai gal iš tiesų nebus joks semantinis ar loginis suklydimas vadinti juos senlietuviais, tik “daiktų” į savo vietą sustatymas?     

Vargu ar labai bus nukrypta nuo tiesos pasakius, kad tebegyvename veikiami pozityvizmo pozicijas de­monstruojančios istorijos. Ji nedrįsta nutolti nuo fak­tų, nuo dokumentų, kuriuose teisybės esama, betgi ji paliesta, suardyta laiko ėduonies!

Žmonių, tautos gy­venimas dažniausiai parodomas apibūdinant asmeny­bes, nesibaigiančius karus, tarpusavio vaidus, marus. Mums nuolat primenama, kad praeitis buvusi grubi, prieštaringa ir neraštinga. Kad tik pažinę raštą, apsi­ginklavę šaunamaisiais ginklais ir vietoj medinių pa­sistatę mūrines pilis žmonės pažengė pirmyn, tapo la­biau civilizuoti ir laimingesni.    

Lietuvos, lietuvių tautos istorija (kaip, beje, ir kitų šalių) dažniausiai rašoma ir visuomenės priimama bū­tent kaip archeologinių radinių, įvairiausių įvykių, fak­tų, veikėjų ir jų santykių istorija.

Tačiau be deramo dėmesio pasilieka žmonių dvasinės kultūros, jause­nos, pasaulėžiūros vertybių ir jų sistemos – etoso isto­rija. Įvykiai, asmenybės ir archeologiniai radiniai turi daugmaž reljefišką išraišką, egzistavusius socialinius santykius sunkiau nusakyti. Kokie jie tada egzistavo? Iš kokių siūlų ir vardan ko jie buvo mezgami? Kokia buvo jų spalvinė gama?    

Privalu pastebėti, kad šalia bendruomeninio etoso egzistavo (ir egzistuoja) individualusis, arba supersub­jektyvusis, žmogaus pasaulis (kuri Z. Freudas yra pava­dinęs „Ego“). Tai –„Aš“ pasaulis, priklausantis tik „man“ ir daugeliu atvejų lemiantis „mano“ dalyvavimo socia­liniame pasaulyje niuansus.

Yra dar „jungiškieji“ arche­tipai – iš kartų į kartas perduodamas žmogaus jausenos kryptingumas, psichikos funkcionavimo būdas – tai, kas ne visai priklauso nuo tuo istoriniu momentu egzistuo­jančios žmonių kultūros, jų santykių, bet turi neabejo­tinos įtakos pasaulėžiūrai ir gyvensenai.

Archetipai ga­li taip ir pasilikti pasąmonės lygmenyje, nepanaudoti. Panašiai, kaip kad žmogus – kad ir kur atsidurtų, su savimi vežiojasi artimųjų, savo tėviškės ir Tėvynės il­gesį.

Bet tas ilgesys greičiausiai visada bus proporcin­gas tam, kiek jo paties jausena yra suaugusi, susilydžiusi su objektyviuoju, realiuoju, jį supančiu, jį, kaip indivi­dualybę, kaip asmenybę formuojančiu pasauliu.    

Tiesiog įdomu, kokia, pavyzdžiui, susiklostė senlietu­vio jausena: trumpalaikė ar ilgalaikė, atvira ar slopinama po to, kai atvykęs baudžiamasis dalinys savojo valdovo pri­sakymu sunaikina bendruomeninę šventyklą?

Kai išnieki­na visą čia nuo seno kauptą ir skrupulingai saugotą simbo­liką ir praktikuotas apeigas? Kodėl mums panašiais atve­jais neprisiminti senesnių istorinių laikų: 1387 metų krikš­čionybės įvedimo, 1418 metų žemaičių sukilimo ir jo nuslopinimo? Na, kad ir švedų kilmės karalių Vazų įsitvirtini­mo ir jų “įsiūbuotų” su Maskva karų, baisiomis bangomis siaubusių lietuvių tautą?…     

Vardan pilnesnės, objektyvesnės tiesos mes tiesiog pri­valome įsijausti, suprasti tą išgyventą žmonių neviltį, dva­sinę desperaciją ir visišką nebetikėjimą tais svetimo kraujo ar savais valdovais, kurių elgesys labai dažnai prilygo Dar­nos bei Dermės, arba Būties, rato ardymui. Na, o kas iš to žmoguje ir likdavo, galėdavo pavirsti elementais, skatinan­čiais tyliąją rezignaciją.    

Kalbame apie vadinamąją subjektyviąją istoriją. Bū­tent už jos skraistės egzistuoja (egzistavo) tikrieji žmo­nių išgyvenimai: meilė ir neviltis, darnos siekis ir at­skirties kančia, išmintis ir Gimtinės – Tėvynės ilgesys.

Už tos trūnėsiais pavirtusios, tarsi rudens ūkas išgara­vusios skraistės – tikroji žmones supusių, juos į ben­druomenę būrusių socialinių santykių dvasia; tikrasis socialinės organizacijos pobūdis. Užsilikusi autentiška daina gali pasakyti nė kiek ne mažiau nei atkastos įka­pės ar dokumente užfiksuota sutartis.    

Istorijos piešiamo vaizdo patikimumo laipsnis gali būti padidintas atviromis diskusijomis, „žvilgsniu iš šalies“, t.y. istorijai artimų mokslų pastanga (ir kvietimu) dalyvauti ne­būties tyloje išnykusio žmonių gyvenimo rekonstrukcijoje.     

Pozityvioji istorija garsiai kalba, o subjektyvioji nedrąsi, tyli. Nebent atsiranda tokių pasišventėlių kaip Simonas Dau­kantas, Algirdas Julius Greimas, Gintaras Beresnevičius; na kad ir tokių „nutrūktagalvių“ kaip prancūzas Ch. L. T. Pi­chel arba mūsiškis išeivis Kazys Gedgaudas.

Savo talento, nuojautos dėka jie atkreipė dėmesį į tai, arba pasakė tai, ko iš tiesų mums reikėjo ir kas iš tiesų nors iš dalies galėjo tada egzistuoti. Jie priminė mums, kad ir anais laikais lietu­vis visais būdais, net reformuodamas savo gyvenseną – tikėjimą, norėjo išlikti lietuviu ir laisvas džiaugtis visatos pa­slaptimis viliojančiu, žvaigždėtu dangaus skliautu.     

Žvelgdami į senlietuvių kultūrą, jų gyvenseną, pasinaudojome socialinės organizacijos teorijų, polito­logijos, sociologijos, kultūrologijos, taip pat ir herme­neutikos teikiama mąstymo metodologija.

Ja remda­miesi, galime teigti, jog socialiniame pasaulyje (taip pat ir tautos gyvenime) nuolatos konfliktus gimdo to­kios pamatinės priešpriešos kaip gėrio ir blogio, sak­rum (šventumo) ir profanum (buitiškurno, kasdieny­bės), tvarkos ir chaoso, materialumo ir dvasingumo, moteriškumo ir vyriškumo… Tai jos visa savo jėga veikia asmenį: jį moko, mobilizuoja, tramdo…jos yra smelkte įsismelkusios ir į individualųjį (supersubjektyvųjį) žmo­gaus pasaulį…    

Kai kam iš skaitytojų ši mano kritinė apžvalga gali pasirodyti kaip pesimizmu alsuojanti aimana ar kaip siekis restauruoti praeitį. Nieko panašaus! Kas priklau­so istorijai – jai ir paliekame. Tenoriu atkreipti dėmesį tas mūsų tapatybės detales, kurios gal nėra sulaukusios jų vertos interpretacijos.    

Krikščioniškojo ir „pagoniškojo“ pasaulio konfliktas: esmės išklotinė     

Būkime laisvesni nuo mums įprastų vidinių susi­varžymų, kultūrinio mentaliteto „primestų“ draudimų ir dar kartą pamąstykime: kas gi senlietuvius stūmė nuo krikščionybės, kuo krikščionybės mokymas jiems labiausiai buvo nepriimtinas? Drąsesnis (gal įžūlesnis) atsakymo ieškojimas savaime verčia užimti „laisvama­nio“ poziciją…    

Lotynų kalbos žodis paganus, reiškęs kaimietį, tą, kuris gyvena tyruose, t.y. toli nuo civilizuotų, urbani­zuotų centrų, ilgainiui įgijo gana neigiamą konotaci­ją.¹ Tam didžiausią įtaką darė krikščionybė, pati užgi­musi ir savo stiprybę įgijusi būtent Romos imperijos urbanizuotuose centruose.

O jie tada atrodė kaip in­tensyviausiai funkcionuojantys, įvairiausių genčių, tau­tų ir kultūrų maišymosi katilai, kuriems iš tiesų reikė­jo visus vienijančio „skiedinio“ – universalios, nuo „na­cionalizmo“ apvalytos, bet urbanizuotą pasaulį sak­ralumu praturtinančios ir jo socialinį tvarumą skati­nančios ideologijos.

Sustiprėjusi ir savo šaknis pirmiau­sia miestuose suleidusi krikščionybė „paganus“ sąvo­ka be jokių skrupulų ėmė ženklinti ne tik tas tautas, kurios gyveno Gamtoje ir Gamta, bet tuos miestų gy­ventojus ir net tas urbanizuotas civilizacijas, kurios priklausė „nekrikštams“.    

Miestuose visada kaupiasi modernybės jėga. Mies­tų socialinė organizacija visada grindžiama labiau iš­ryškintu utilitarizmu (pragmatiškumu) ir sakralumo (šventumo) atotrūkiu nuo Gamtos, nuo gyvenamosios vietos.

Dėl to miestuose įsitvirtinusi krikščionybė savo jėgą ir gausino, ir nesulaikomai suko ekspansyvumo kryptimi. Žodžiu, krikščionybė, apjungusi labiau urba­nizuotas gentis ir visuomenes, pati skatinusi tolesnę ur­banizaciją, kitas vertino kaip gyvenančias už civiliza­cijos ribų.

Todėl ir taisytinas ar net naikintinas. Jai tuo­met mažai rūpėjo, kad tos „tyrlaukiuose“ gyvenančios tautos turėjo gal nė kiek ne menkesnę žmonių dvasinio gyvenimo, apskritai socialinės organizacijos tradiciją. Žinia, viduramžiais (ir vėliau) mūsų protėviai, kaip niekas kitas iš Europos tautų, paganus sąvoka buvo labiausiai stigmatizuoti (paženklinti).    

Senlietuviams primesta paganus stigma vaizdžiai buvo parodyta prieš keletą dešimtmečių Lietuvos ekranus pasie­kusiame lenkų epopėjiniame filme apie Žalgirio mūšį. Pa­gal istorinius šaltinius, pagrindinį kryžiuočių smūgį atlaikę ir didžiausias aukas paaukoję žemaičiai buvo pavaizduoti kaip pusiau laukiniai, kuokomis apsiginklavę ir kailiais ap­sirėdę žmonės.

Toks miškuose, dykrose gyvenančio lietu­vio įvaizdis buvo Europai siūlomas neatsitiktinai. Tuo no­rėta sustiprinti lenkų vykdytos krikščioniškosios misijos ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vaidmenį.      

Kas vis dėlto lėmė senlietuvių ir krikščionybės an­tagonistinį konfliktą? Šiandien erdvesnio, demokra­tiškesnio mąstymo sąlygomis tikrai nepakanka apsiri­boti formaliu teiginiu, jog pagrindinė priežastis glū­dėjo pačių lietuvių priešinimesi krikščionybei, nešu­siai ne tik „teisingiausią tikėjimą“, bet ir modernybę. Vardan savo protėvių atminties, vardan savo tapaty­bės ir nacionalinės savivokos pabandykime pasikaps­tyti giliau – pasidomėkime pačiomis šaknimis.

Paban­dykime žvilgsnį nukreipti į tuometines abiejų pusių pasaulėžiūros sistemas, teisingiau – į socialinės orga­nizacijos (gyvensenos) pamatinius principus. Diskusijos pradžiai pastebėsiu tik tiek, kad baltiškasis pasaulėvaizdis, pats gyvensenos būdas (etosas) labai sky­rėsi nuo tuometinės krikščionybės propaguojamo bū­do netgi pagal tokius pamatinius socialinės organiza­cijos elementus kaip visuotinė Darna, Dermė ir tole­rancija kitoniškumui.

Na, o jeigu šia kryptimi kai ką įžūlaus (laisvamaniško) jau pasakėme, išdrįskime eiti ir toliau. Nukreipkime sociosofinį analitinį žvilgsnį į kai kurias (iki šiol neakcentuotas) aplinkybes, lėmu­sias krikščionybės pasaulėvaizdinę doktriną, jos kate­gorišką nusiteikimą prieš „pagonybę“…    

Neteko įsitikinti, kad judaizmo – žydų religijos pa­sekėjai, net ir anais kovingos krikščionybės laikais, bū­tų kiek nors ilgėliau arba su tokiu pat kategoriškumu pravardžiuoti pagonimis. Verta susimąstyti… Gal dėl tos, sakytume, elementarios priežasties, kad pati krikš­čionybė ne tik užgimė judaizmo „įsčiose“, bet ir tos kultūros nešėjų veikiama skleidė savo įtaką. Krikščio­nybė nuosekliai laikėsi (ir tebesilaiko) judėjų mitologi­jos ir istorijos – t.y. Senojo Testamento.    

„Prisipažinsiu, man svetima Senojo Testamento, ypač jo pirmosios pusės Dievo („Izraelio Dievo“) sąvoka: rūs­taus Dievo, negailestingo, žiauraus; Dievo, raginančio ki­tatikius užmušti akmenimis, už tėvų nuodėmes keršijančio vaikams ligi trečios ir ketvirtos kartos; Dievo, kuris skelbia kerštą: akis už akį, dantis už dantį… ,” – dalijasi savo ap­mąstymais rašytojas Vytautas Bubnys. – „Ar ne su tokio Die­vo paveikslu viduramžiais vyko kryžiaus karai, krikščiony­bės plėtra su kalaviju rankose, inkvizicijos teismai ir laužų liepsnose šviesiausių epochų protų deginimas, pagaliau net fašistinės Vokietijos karių, ant kurių diržų sagčių puikavosi žodžiai “Gott mit uns”, kruvinas žygis per Europą? Man vis atrodo, kad tai „nebe tas Dievas“, kurį įkūnijo Jėzus Kris­tus. Aš noriu tikėti Dievą – Meilę“.²     

Betgi žinoma, kad nuo pat savo apaštalavimo pra­džios jėzaus Kristaus mokinys Paulius, bene labiau­siai iš apaštalų išprusęs, sunkiai, neretai pralaimėda­mas, bylinėjosi už Dievą-Meilę – taip, kaip mokė Mokytojas. Bet Pauliaus balsas, jo užrašyti žodžiai vis dėlto tais laikais nesutramdė krikščioniškojo pasau­lio, kuris su įniršiu ir su kalaviju rankose puolė mūsų protėvius, išpažinusius tą pati Dievą-Meilę. Tik gal kita forma…    

Judaizmas, kaip religijos ir pasaulėžiūros teiginių bei įsitikinimų sistema, buvo labiausiai atsiplėšęs nuo Gam­tos, nuo tos jausenos, kurią žmogus išgyvena būdamas natūraliame vienyje su Gamta.

Anot G. Hegelio, žydai pirmieji iš civilizuotų tautų išgrynino savo protą ir dva­sios pradus, atsiribodami būtent nuo Gamtos. Nuo to, kas baltams, senlietuviams sudarė Amžinybės ir Abso­liuto (Dieviškumo) išgyvenimą, supaprastintai suveda­mo ir aiškinamo dar kaip Būties ratas.

Gerai įsiklausvykime į žymiojo filosofo suformuluotas mintis! Anot jo, išsivadavus nuo Gamtos skatinamo juslingumo, žydo sąmonei atsivėrė „grynas mąstymo produktas, savimąsta ir dvasinis produktas išvysto savo kraštutinį apibrėžimą kaip gamtos ir vienybės su ja priešingybę“. Žydų gyve­nime „dvasinis pradas tiesiogiai išsižada juslinio, o gam­ta nužeminama iki tam tikro išoriško ir nedieviško pra­do“.³

Taigi Gamta čia atskiriama nuo Dievo, nuo Ab­soliuto. Joje įžvelgiamas „nedieviškas pradas“, kuris gali būti sukurtas ir kontroliuojamas Dievo priešininko Šė­tono. lšsilaisvinę nuo Gamtos „diktuojamo“ juslinio pra­do, judėjai –žydai gyveno ne pagal ciklini, t.y. atsikar­tojantį (arba Būties ratu besisukantį), bet pagal linijinį laiką, kuris tarsi savaime diktavo ir kitokį, pragmatinį žmogaus nusiteikimą ir veiksmą.    

Linijinio laiko, sakyčiau gal nesąmoningą supratimą ypač pripažino ir skleidė protestantizmas, aiškų pragmatiš­kumą akcentavusi krikščionybės atmaina.     

Vakarų Europa nuo seno puošėsi miestais, kuriems “arčiau dūšios” buvo linijinis laikas – pragmatikos (pro­fanum) variklis. Todėl ir judėjų – krikščionybės ideo­logija jiems buvo visai priimtina. Tuo tarpu senIietu­viai tvirtai tebesilaikė archajinės tradicijos – ciklinio laiko, bylojančio apie Amžinybės (Būties) ratą; apie atsikartojančią, savo spalvas (bet ne dvasią) keičian­čią Gamtą – Absoliuto tvariniją ir įsikūnijimą …    

Vargu ar įmanoma nuginčyti, kad būtent Gamtos ir su ja susijusios žmogaus jausenos (ypač jos sudvasini­mo) ignoravimas labai aiškus ir krikščionybės doktri­noje. Ar galime surasti ne tik Senajame, bet ir Naujaja­me Testamente bent kiek ženklesnį akcentą žmogaus prigimtiniams namams – Gamtai? Paprasčiausiai ten, sekant judėjų – žydų tradicija, jai neatsirado vietos.

Na, gal išskyrus keletą atvejų: Adomo ir levos gyvenimą Ro­juje (atspindys to, kad ir judėjai kadaise buvo gyvenę darnoje su Gamta, amžinai žaliuojančiame, drėgme ir šiluma subalansuotame klimate); Jėzaus Kristaus atsi­skyrimo ir ilgadienio pasninkavimo Alyvų kalne; ritua­linio palmių šakų nešiojimo Velykų proga… Bet grei­čiau čia jau atsitiktiniai, foniniai dalykai… O štai Na­zareto ežeras vaizduojamas jau vien kaip žvejybos plo­tas, kaip jėzaus stebuklingo ėjimo jo paviršiumi vieta; šaltiniuotas upelis – kaip žmonių krikštui tinkama prie­monė ir pan.    

Klausimą dėl krikščionybės santykio su Gamta, skrupulingai pažeisdami „normatyvini“ mąstymą, aiš­kinamės – priminsiu – dėl pamatinio dalyko. Tai yra bandome esmingiau susigaudyti, kodėl mūsų protė­viai taip atkakliai, visa savo esybe ir, palyginti, taip ilgai priešinosi naujajai religijai?

Neatmetame: ji tais laikais neabejotinai nešė humanistinį, žmones į vienin­gesnę pasaulinę bendruomenę telkiantį užtaisą. Betgi turime teisę susimąstyti, kodėl krikščionybė, ypač jos vakarietiškoji, t.y. Romos kurijos puoselėjama atmai­na visų pagonių, visų nekrikščioniškų civilizacijų at­žvilgiu buvo tokia tiesiog nesuprantamai nepakanti, nesusitaikanti – vos ne gryna priešingybė baltų civili­zacijai?

Tai gal iš tiesų mūsų protėviams buvo nepri­imtina, kad krikščionybė „nesuprato“, jog gyvenimas Gamtoje ir Gamta reiškia ne tik visuotinį Darnos de­klaravimą, bet ir žmogaus atsisakymą užimti išskirti­nę, su ja konfliktuojančią poziciją?

Gal krikščionybė, suabsoliutindama Dievą – Sutvėrėją, ženklino perdaug aiškius tarp jo ir žmogaus riboženklius? Iš to sektų ir toks teiginys… Ar žmogus, suvokęs save tik kaip sub­jektą, nuolat kontroliuojamą Dievo ir dėl to nuolat ver­čiamą atgailauti, neatsisako Darnos kaip Visatos or­ganizavimosi principo ir neiškrenta iš Būties rato, kuriame nėra prievartinės kontrolės, o tik įgimta, nes pati Gamta jo buvo suprantama dar ir kaip prigimtinis ap­sisprendimas ir laisvė? Štai taip, laisvamaniškai samprotaudami, galime eiti ir toliau…    

Tuometinė krikščionybė pripažino žmogui duotą pa­žinimo alkį, bet čia pat jį ir draudė. Prisiminkime kad ir žalčio (piktos dvasios) sugundytus Ievą ir Adomą dėl nuskinto pažinimo vaisiaus ir kas iš to išėjo… Martinas Liuteris (Martin Luther) Romos katalikų bažnyčios bu­vo koneveikiamas dar ir už tai, kad atsisakė pažinimą vertinti kaip šventvagystę.

Bet kita vertus… tokio drau­dimo panaikinimas netruko pavirsti „džino iš butelio“ išlaisvinimu, o tiesiai pasakius – ne tik technologinių sistemų dominavimu visuomenėje, jos valios paraly­žiavimu, bet ir vis labiau ryškėjančiais globalinės ka­tastrofos ženklais. Gal iš tiesų šioje vietoje derėtų su­prasti ankstyvesniais laikais rodytą Katalikų bažnyčios ideologų atsargumą?..    

O mūsų protėviai, senlietuviai? Jų išmintis teigė (o ji labai akivaizdi mitologijoje, užsilikusiose dainose), jog pasaulis surėdytas iš daugybės elementų, kurie, būda­mi kokybiškai netgi labai skirtingi, yra susieti į vienin­gą sistemą, kurią nuo pačių seniausių laikų vadino Vi – ­sa – ta ( visa – tai)…    

Vėlgi sugrįžkime prie judėjų – žydų istorijos. Ši tau­ta nuolat ir nuolat atsidurdavo kieno nors nelaisvėje ir būdavo priversta keisti net gyvenamąjį kraštą. Įsivaiz­duokime kad ir Mozės laikus – bėgimą iš Egipto nelais­vės ir, pasak šio istorinio – legendinio naratyvo, žydų tautos gyvenimą pusdykumėje.

Jis tęsėsi ne vieną de­šimtmetį … Gamta, kaip sudvasinta ir teritoriškai api­brėžta Tėvynės dalis, turėjo pakeisti savo socializuo­jantį, žmogaus jausmų, taip pat socialinių santykių paletę formuojantį, ugdantį vaidmenį.

Ji turėjo (privalėjo) tapti antriniu, o pusdykumės sąlygomis – dar ir primes­tiniu dalyku (išvarymo iš Rojaus nuoskaudos primini­mą šaltiniu). Analitinę mintį plėtokime toliau…jutimi­nis, jausminis judėjo – žydo santykis su Gamta negalė­jo išlikti socialinės organizacijos pamatu dar ir dėl tos visuotinai žinomos priežasties, kad ši tauta (krikščio­nybei perleidusi labai ženklią savo kultūrinio paveldo dalį) nuo seniausių laikų gyveno būtent tame regione, kuris buvo labiausiai urbanizuotas.

Ne tik gyveno, bet ir esmingai prisidėjo prie urbanizuotų civilizacijų plė­tojimo. Čia, palyginti kad ir su Europa, buvo labiausiai išplėtotas miestų – politinių ir administracinių centrų tinklas, lėmęs socialinių ir religinių santykių pobūdį. Ši tauta buvo prisitaikiusi gyventi urbanizuotoje aplinko­je ir jos visa mąstysena bei elgsena buvo nukreipta bū­tent šia linkme.    

Krikščionybės užgimimo ir įsitvirtinimo laikais to me­to miestas gyveno praktikuodamas vergų ir pusvergių darbą. Ši, kaip dabar priimta vadinti, socialinė neteisy­bė atsispindėjo tuometinėje krikščionybės doktrinoje, jos teiginiuose apie žmogaus nuolankumą, apie jo že­miškas kančias ir per tai – jų kaupiamą žmogaus nuo­pelnų kapitalą pomirtiniam gyvenimui. Atsispindėjo ir mokyme apie nuolatines pastangas atgailauti ir melsti iš Dievo jo atleidimo ir palaikymo.    

lki šių dienų mano ausyse tebeskamba paauglystėje ku­nigų iš sakyklos ne kartą skaityta frazė: „Greičiau kupranu­garis pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dan­gaus karalystę“… Ji guodė neturtėlius. Bet kartu man jau tada atrodė keista, kodėl prie pat altoriaus, presbiterijoje, būtent per iškilmingas pamaldas sėdėdavo kaip tik turtin­giausi parapijos žmonės… Šiandien šios frazės bažnyčioje nebegirdime…     

Visa tai senlietuviams buvo svetima. Kadangi pir­miausia jie gyveno darnoje su Gamta, suvokė Visatos dieviškumą, tai tuo pačiu sutarė ir su savimi, su ben­druomene.

Nebuvo jokio reikalo konfliktuoti, išskyrus tuos piktybiškus savųjų elgesio atvejus (kurių negalėjo nebūti!), į kuriuos įsikišdavo pati bendruomenė, taip pat tradicinio gyvenimo sergėtojai – žyniai ir kunigaikš­čiai, suteikdami piktadariui „garbę“ pačiam pasikarti…    

XVI a. prancūzų filosofas M. Montenis (M. de Montaig­ne) yra rašęs: „Apie Lietuvos kunigaikštį Vytautą pasakoja­ma, jog kadaise jis išleido įstatymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nusikaltėliai turėjo patys įvykdyti sau nuosp­rendį, nes jis neįsivaizdavo, kaip nekalti, pašaliniai asme­nys gali būti panaudojami ar verčiami žudyti žmogų“.⁴     

Man regis, kad šis filosofo pastebėjimas liečia ne tik didįjį kunigaikštį Vytautą, jo politiką, bet pastangą pratęs­ti senlietuvių praktikuotus papročius, jų dorovinę kultū­rą. Dar ir mūsų laikus yra pasiekęs priežodis, metamas pikta padariusiajam: „Imk virvę ir pasikark…“ Tai gali bū­ti užsilikusi egzistavusios mūsų protėvių dorovinės kultū­ros skeveldrėlė.     

Gana savitai krikščionybę (anuometinę) vertina ži­nomas mūsų filosofas akad. A. Šliogeris. Jo įspūdinga knyga „Būtis ir Pasaulis“ alsuote alsuoja maištingąja senlietuvio dvasia. Skaitytojui pateiksiu tik keletą profeso­riaus minčių, kurios susišaukia (suprantama, abstrak­tesne forma) su manosiomis.

„Tai, kad būtent barbarai ir vergai (tik paviršutiniškai romanizuoti) itin lengvai ir noriai priėmė krikščionybę, yra aiškiausias jos natūra­lizmo irodymas,“ – teigia filosofas.

Anot jo: „Krikščio­nybė nė kiek netrukdė vešliai išsiskleisti barbarų natū­rai ir vergo natūralizmui. Neatsitiktinai kultūros atsira­dimas pačių europiečių buvo pavadintas renesansu: jis buvo sąlygotas graikiškųjų krikščionybės intarpų, pir­miausia – sakralinio daiktiškumo atgaivinimo. Galima sakyti, kad krikščionybė buvo barbarų – natūros maištas prieš kultūrą, t.y. prieš saitus ir ribas, pastatytas žmo­gaus, puoselėjančio būties įstatymą į daiktą.“⁵     

Pasirinkome krikščionybės ir baltų bei senlietuvių antagonistinio konflikto aiškinimo per santykį su Gam­ta kelią. Šiuo atveju pravartu priminti ir kitą judėjų ­žydų istorinį mitinį atvejį, patekusį į krikščioniškos baž­nyčios „apyvartą“.

Tai Dievo rūstybę užsitraukę Sodo­mos ir Gomoros miestai. Juose dorovinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, jog Aukščiausiasis nuspren­dė juos nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Mitologijos spe­cialistų nuomone, panašios istorijos (kurios yra atlai­kę civilizacijų kaitas, tūkstantmečių išbandymus) vi­sada arba beveik visada turi tam tikrą gana realų pa­grindą. Priminėme šią istoriją, nes ji susijusi su urba­nistine civilizacija, kuri iš tiesų buvo gryna priešingy­bė baltų, senlietuvių kultūrai, savaip interpretavusiai indoeuropiečių civilizacinį, pasaulėvaizdinį paveldą ir savaip jį išplėtojusiai.

Jie sėsliai gyveno toje klima­tinėje zonoje, kuri buvo ypač spalvinga nuolatine, žmogaus jausmų pasaulį ugdančia cikline metų kaita. Kosmologiškai suvokiamas žmogaus Būties ratas pri­sipildydavo dar ir nuostabiausių Gamtos – savo tikrų­jų namų išgyvenimo spalvų.    

Šioje apžvalgoje palietėme tik principinį senlietu­vių gyvensenos klausimą, būtent gyvensenos, kurią tik gana santykinai galėtume vadinti religinių (ar tikėjimo) pažiūrų sistema.

Vargu ar ginčytina, kad toji gyvensena (etosas) gana esmingai skyrėsi nuo visų tuometinių ti­kėjimų-etosų, įgavusių, kaip dabar sakytume, transna­cionalinį mastą. Skyrėsi dar ir tuo, kad ji buvo teritoria­li, o anos (krikščionybė, islamas, budizmas, judaizmas) – eksteritorialios.

Mišias Dievui gal ima atnašauti bet ku­riame Žemės kampelyje, o senlietuvių apeigos buvo „pririštos“ prie gimtinės. Jokiu būdu neatmetame: anų religijų eksteritorialumas reiškė pažangos kryptį jau vien dėl tos priežasties, jog klojo pamatą vienytis išsiskai­džiusiai žmonijai, padėjo telkti jos jėgas sugyvenimui ir bendriems veiksmams (žinia, ne visada geriems). Betgi jos tada rodė ypatingą ekspansyvumą.

Eksteritorialumas buvo vos netolygus kitoniškumo nepakantai. Tuo tarpu anų, istorinių laikų baltų superetnosas, skirtingai ne tik nuo žydų, bet ir nuo germanų ir slavų, laikėsi savo teritorijoje.

Senlietuvių gyvensena, tarsi ąžuolo šak­nys, buvo suaugusi tik su savo žeme, todėl neturėjo ir pasaulėžiūrinio ekspansinio užtaiso (gal tai ir buvo viena iš pradinių istorinio pralaimėjimo priežasčių?).

Jam ne­leido išsiplėtoti ne tik prisirišimas prie protėvių žemės, bet ir aiški, pabrėžtina tolerancija kitoniškumui. Jeigu kas ir „atslinkdavo“ – jie šioje teritorijoje pasilikdavo, ištirpdavo, asimiliuodavosi, palikdami vienokį ar kito­kį mažiau ryškų ar ryškesni pėdsaką.    

Nuorodos:      

1. Paganus sąvokai yra artima angliškoji heathen sąvoka, reiš­kianti barbarą, nemokšą, nekultūringą žmogų.
2. Kurklietytė, e., Bubnys, v. Slaptingoji Prema, Kaunas:Santara, 1992, 252 p.
3. Hėgelis, G. Istorijos filosofija. Vilnius: Mintis, 1990, p. 219-220.
4. Montenis, M. Esė. Vilnius: Mintis, 1993, p. 133-134.
5. Šllogeris, A. Būtis ir Pasaulis. Vilnius: Margi raštai, 2006, p.210.       

Romualdas Grigas, Žurnalas „Liaudies kultūra“, 2007, Nr.6.  

Skaityti:
R.Grigas. Senieji lietuviai ir krikščionybė: tapatybių konfrontacija (II)  

Žurnalą „Liaudies kultūra“ čia galite užsisakyti internetu.