Šiandien gruodžio 8 d. 11.30 val. Seimo parodų galerijoje bus sutikta Liudo Subačiaus knyga „Aplenkusi laiką. Felicija Bortkevičienė 1873 – 1945“. Monografiją išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Renginyje dalyvaus autorius – Kalbos premijos laureatas (2006), Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos nariai.
Monografija „Aplenkusi laiką“ apžvelgia žymios XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės politinės ir visuomeninės veikėjos, Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m. dalyvės ir Steigiamojo Seimo (nuo 1921 m.) narės, kandidatės į ministrus, prezidentus, spaudos magnatės, labdaringų organizacijų įkūrėjos ir vadovės, moterų judėjimų lyderės, knygnešės Felicijos Bortkevičienės – Povickaitės gyvenimą.
Knygoje nagrinėjama moterų socialinio elgesio dinamika nuo XIX a. antrosios pusės iki Lietuvos Nepriklausomybės, analizuotos šio reiškinio priežastys.Leidinyje pateikti duomenys iš daugelio šios veikėjos bendražygių, amžininkų ir tyrinėtojų leidinių, publikacijų, atsiminimų, archyvinių dokumentų; knyga iliustruota.
Felicija Bortkevičienė-Povickaitė gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Linkaučių dvare, Krekenavos valsčius, Panevėžio apskrityje.
Iki 13 m. mokėsi namuose, 1885–1889 m. mokėsi Kauno Marinskaja mergaičių gimnazijoje, bet už streiko organizavimą iš priešpaskutinės klasės buvos pašalinta. Per protekcijas buvo priimta ir 1890 m. baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. Metus studijavo Varšuvoje, privačiuose slaptuose Moravskos moterų kursuose istoriją bei prancūzų kalbą. Grįžusi į Lietuvą kurį laiką dirbo kartu su tėvu Ukmergės banke.
1901 m. ištekėjo už intendantūros inžinieriaus Jono Bortkevičiaus, apsigyveno Vilniuje ir įsitraukė į visuomeninę veiklą. Išmoko kalbėti ir rašyti lietuviškai. Kartu su vyru dalyvavo Vilniaus lietuvių šviesuolių būrelio veikloje, rūpinosi lietuvybės atgaivinimu ir stiprinimu.
Vaidino privačiuose lietuviškuose spektakliuose, dalyvaudavo ekskursijose po Vilniaus apylinkes. Susipažino su atsikėlusiu į Vilnių gyventi knygnešiu Motiejumi Baltūsiu. Iš jo pradėjo gauti draudžiamus lietuviškus leidinius – „Varpą”, „Ūkininką”, „Naujienas”, lietuviškas knygas. Po M.Baltūsio arešto pati ėmėsi rūpintis spaudos gabenimu į Vilnių, slėpimu ir platinimu. 1902 m., po Šv. Mykolo bažnyčios remonto, daug spaudinių laikydavo ten įrengtoje slėptuvėje. Jonas Vileišis jai padėjo užmegzti ryšius su „Varpo” ir „Ūkininko” administratore Morta Zauniūte, su kuria pradėjo nuolat susirašinėti, persiųsdavo jai spaudai paruoštus rankraščius, parūpindavo lėšų šiems laikraščiams leisti.
Buvo „Žiburėlio“ draugijos pirmininkė, šelpė gabius studentus, rašytojus. Globojo Kankinių kasą, šelpė kalinamus 1905–1907 m. revoliucijos dalyvius. 1902 m. įstojo į Lietuvos demokratų partiją. Buvo Lietuvos moterų susivienijimo, įkurto 1905 m., valdyboje. Taip pat buvo laikraščių „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“ bendrovių narė. 1915 m. įstojo į Vilniaus masonų ložę (Lietuva / Litwa) ir tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje.
Pasitraukusi nuo fronto 1915–1917 m. Sibire ieškojo ištremtų Prūsijos lietuvių. 1917 m. buvo visos Rusijos lietuvių suvažiavimo viena iš organizatorių, tais pačiais metais Stokholme dalyvavo Pasaulio lietuvių konferencijoje. 1919 m. savo buvusio globotinio Vinco Kapsuko Smolenske buvo įkalinta kaip įkaitė, bet vėliau iškeista į Kauno kalėjime kalintus komunistus.
1918–1939 m. dirbo Moters globos draugijoje. 1920 m. – Steigiamojo Seimo Valstiečių sąjungos atstovė. 1922–1936 m. – „Lietuvos žinių“ atsakingoji redaktorė.
Mirė 1945 m. Palaidota Troškūnuose, Anykščių raj.
[…] Knyga apie moter?? aplenkusi?? laik?? « Alkas.lt […]