www.alkas.lt
Etnininės kultūros globos taryba 2012-uosius metus siūlo paskelbti Tarmių metais. Taryba, siekdama populiarinti lietuviškas tarmes, siūlo parengti ir įgyvendinti valstybinę programą, kurios tikslas – populiarinti, puoselėti ir saugoti tarmę kaip gyvąją tradiciją, pakelti tarmės prestižą.
Norint, kad gyvoji tarmių tradicija ir jos puoselėjimas Lietuvoje būtų suvokiama vertybe, nacionalinės tapatybės išraiška ir pilietiškumo įrodymas, Etninės kultūros globos taryba nutarė šią problemą pateikti aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Šiai idėjai pritarė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, taip pat įvairios mokslo institucijos bei visuomeninės organizacijos (Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus universitetas, Šiaulių universitetas, Rytų aukštaičių sambūris ir kt.), delegavusios savo atstovus į Tarybos sudarytą ekspertų grupę tarmių populiarinimo ir gyvosios tradicijos išsaugojimo klausimams spręsti. Ekspertų grupė priėjo išvados, kad viena iš svarbiausių priemonių siekiant sutelkti visuomenės dėmesį į tarmių gyvosios tradicijos problemas būtų tam tikrų metų paskelbimas Tarmių metais.
Pasak Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbonavičienės, „tarmė tiems, kurie kalba tarmiškai, yra pirmoji ir tikroji gimtoji kalba. Tarmėse slypi vietinio tapatumo, vietinės kultūros ir mentaliteto išraiška. Lietuva gali pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių, kurios tarpusavyje skiriasi kur kas labiau negu daugumos didesniųjų kraštų kalbos. Tuo tarpu gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, nes vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai dėmesio skiria šiai padėčiai gerinti“.
Šiuo metu visoje Europoje kyla susidomėjimas tarmėmis. Europos Sąjunga skatina išlaikyti vietines kalbas. Tarmės yra viena iš valstybės saugotinų nematerialaus kultūros paveldo rūšių, todėl toks apsisprendimas taptų ryškiu poslinkiu, įgyvendinant UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kurią mūsų valstybė ratifikavo 2006 metais.
„Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis”, – XX a. pradžioje kalbėjo garsus prancūzų kalbininkas Antoine Meillet (Antuanas Mejė), taip apibūdindamas lietuvių kalbos archajiškumą ir svarbą indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijai.
Siūlau pradėti nuo dzūkų ir taip kiekvienais metais vis kita tarminę kalbą, bet labiausiai norėčiau pamatyti dzūkų žodyną.
Mano manymu kabelinės televizijos privalėtų retransliuoti visas Lietuvos regionines televizijas (Alytaus, Marijampolės ir t.t.), o šiose būtinai turėtų būti vartojama to regiono tarmė. Kaip būtų įdomu pasiklausyti ne tik savo tarmės, nes mes daug kas gyvename ne gimtosios tarmės regione, bet ir išgirsti kitas tarmes.
Klausydami žinias ir išgirdę kalbant apie savo kraštą visada suklūstame, nors ir savo krašte negyvename jau daug metų. Tai reiškia, kad mes nesame abejingi savo gimtinei tuo pačiu ir savo tarmei. Matydami savo krašto laidas mes tarmiškai „nenutautėtume“ ir atgaivintume savo tarmę.
Ta mes, žemaite, esam jau daug kou nuveikė. Džiaugous, ka ė vaka būdami Vėlniou, žemaitėška rokoujės.