Vytautas Lukšas, www.alkas.lt
Pirmapradė pasaulio būklė – Deivės Motinos įsčios
Leliumų dienos – laikas, kuomet pasaulis/augalas/gyvūnas/žmogus įkalintas motinos įsčiose. Šumerų gimimo deivė Ninhursag (Akmeningos dykumos valdovė, gimimo deivė) bausdama savo vyrą Enkį (pasaulio pagrindų dievą, gyvenantį vandenyse) už dukters Utu išprievartavimą, iš jo sėklos pasėja medžius, kuriuos Enkis suvalgo ir tampa nėščiu, tačiau negalįs pagimdyti kenčia skausmus.
Ninhursag pagailusi Enkį įmeta į savo genitalijas, taip gimsta aštuoni dievai augę skirtingose Enkio kūno vietose [1].
Žemdirbiškoje šumerų mitologijoje galime įžvelgti mūsų pasaulėžiūrai artimus ženklus: Enkis – senasis dievas, kuriantis pasaulį, gyvenantis marių dugne/požemiuose, artimas Velinui, įkurdinamas dykumos – t.y. žemės valdovės įsčiose gimdyti. Panašiai Velinui giminingas germanų Lokis gimdė požemiuose aštuonias žiemas pasivertęs moterimi [2].
Mitine prasme šie artimi dievai sutapatinami su pačiomis įsčiomis. Enkio įmetimas į įsčias tolygus Velnio nutrenkimui į požemius, po velėna, kur jo globai atitenką daigai bei šakniavaisiai. Dievų gimdymas iš skirtingų kūno dalių primena pasaulio (dalijamo į dievus) ar tautų bei luomų sukūrimą iš Velino ar jam giminingų germanų Jumio ar indų Brahmos organų. 8 dievų augimas kūno organuose šumerų mite reiškia ir aštuonias ligas [3], kamuojančias pasaulio pagrindų dievą: mūsų etiologinėse sakmėse sakoma, jog dangaus dievui atsitiktinai sukūrus žmogų, Velnias jį subadęs ir taip sukūręs ligas.
Enkio nėštumas siejasi su marių dumblo jo pilve išbrinkimu: pilve augantis purvas pradeda jį plėšyti, todėl Velnias laksto po pasaulį spjaudydamas ir taip sutverdamas daubas, kalvas bei balas ant lygios Dievo žemės: mituose sugretinamas žmogus ir pasaulis, žmogaus ydingumas nulemtas pasaulio ydingume, tačiau pasaulis negalimas be šių priešybių sąveikos.
Požemių valdovas ir moteris
Etiologinėse sakmėse Velnias glaudžiai siejamas su moterimi. Sakoma, kad kai Dievas sukūrė vyrą – Velnias sukūrė moterį. Kitur teigiama, jog buvo sukeistos velnių ir moterų galvos. Velnią arba Vilką, kaip pasaulio tvarkos tikrintoją genantį žmones įsilipti į pasaulio medžio viršūnę – t. y. kopti gyvenimo tikslo, dubliuoja laumės.
Velnią neriantį į marių dugną atnešti dumblo, iš kurio Dievas sulipdo žemės sėklas, dažnai pakeičia Antis – moteriškos giminės vandens paukštis. Antis sakmėse susisukusi lizdą ant Mėnulio padeda kiaušinį, šis užėjus lietui iškrenta, atsimuša į debesį (sąveikauja su simbolinėmis dangaus jėgomis), arba tiesiog dangaus dievas kiaušinį trenkdamas į akmenį (Velniui/Ančiai priklausantį atributą) sukuria svietą – šis mitas atsispindi pavasariniuose margučio mušimo ritualuose. Moters ir Velnio sąsaja reiškia pažiūrą, jog chtoniškojo [4] pasaulio sąveika su dangiškuoju lemia pasaulio tęstinumą: moteriai priklauso išmintis ir visos pasaulio paslaptys, pirmapradė/nesukultūrinta gamta, pasaulio pagrindai, vyras (dangus) viso labo viską iš jos įgyja.
Vėlių laikas [5] – laikas, kuomet kiaušinis dar pačios Anties įsčiose, saulėgrįža ir pokalėdinis laikotarpis – kiaušinis lizde, o pavasario pirmieji pumpurai – kiaušinio sukūlimas. Kūčioms ant stalo kreikiamas šienas – ne tik gyvenimo ir jo virsmų (vestuvių/mirties) simbolis, ne tik mirusiųjų – kaip mirusios žolės ženklas, bet ir aliuzija į anties lizdą ant Mėnulio.
Slibinas – Žuvis
Slibiną Vyžūną apsivijusį pasaulio medžio šaknis/tūnantį po Kalnu pakeičia moteriškas padaras: ašaka, arba žuvis plūduriuojanti pirmapradžiuose vandenyse, ant jos laikosi Žemė. Kai žuvis versis ant kito šono – jūrų vandenys viską apsemsią ir būsianti pasaulio pabaiga (po kurios paprastai seka atgimimas). Kaip ir kisielius ant kūčių stalo simbolizuojantis pasaulio pirmapradę būklę iki sukūrimo, žuvies patiekalai mena pasaulio baigtį, atkritimą į pradžias iki jo naujo atgimimo pavasarį. Vėliu laikas – pasaulio griūtis, o žiemos saulėgrįža – Kalėdos – pirmoji šviesiojo laiko persvara, poslinkis link naujos kosmogonijos [6].
Laukite tęsinio moteriškosios Vėlių laiko ir Kalėdų mitologijos tema.
[1] Hesiodas, Teogonija, Aidai, 2002, 226 p.
[2] Poetinė Eda, Aidai, 2009,151 p.
[3] Gintaras Beresnevičius, Religijų istorijos metmenys, p. 35
[4] Žemės ir požemio.
[5] Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija.
[6] Pasaulio gimimo.
Skaityti ankstesnius:
V.Lukšas: Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija I
V.Lukšas: Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija II
