Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija (I)

Ikikalėdinis laikotarpis ir Kalėdos – bene turtingiausias papročiais, apeigomis ir tautosaka laikotarpis, išlaikęs gyvą kertinį senosios lietuvių (ir ne tik lietuvių) religijos turinį. Tai kas gyva išliko pas mus, kadaise buvo žinoma daug platesniame Europos kontekste: nuo keltų vakaruose iki slavų rytuose, nuo suomių (finų) šiaurėje iki senovės romėnų pietuose.

Pradėję senųjų kalendorinių giesmių maratoną, ar žaisdami „Jievaro tiltą“ bei „Mardasavą“ dažnai nepamąstome, kokie jie yra paslaptingi (mistiški), o mūsų protėviai juos žaidė ne šiaip dėl pramogos, bet kurdami sau išskirtinę šventę, pabėgdavo nuo kasdienybės ir pasinerdavo į kitą – mitinį laiką.

Iš pradžių vyliausi aptarti senuosius mitus bei mitų atšvaitus kalendorinėse dzūkų giesmėse, tačiau pradėjęs pasakojamąja tautosaka, kuri neatsiejama nuo eiliuotosios, nusprendžiau, kad prireiks kelių rašinių ciklo. Glaustas mitinių siužetų perpasakojimas nepaliečiant jų gelminio turinio – beprasmis laiko gaišimas, o mūsų mitologijos populiarinimo labai trūksta.   

Leliumų dienos ir vėlių laikas

Krikščionybė šiandien suformavo požiūrį, jog Vėlinės, adventas ir Kūčios – liūdnas, niūrus, rimties laikotarpis, tačiau pagoniški liaudiški papročiai jį nustelbia šalia rimties ir susikaupimo egzistuojančiu jaunatvišku žvalumu, viltimi, optimizmu, erotika, kuri iš atgyvenusių moralinių normų pozicijos kartais gali pasirodyti net visišku pasileidimu – Saulės laukiama su apeiginėmis linksmybėmis. Jas apžvelgsime tautosakos plotmėje kituose straipsniuose.      

Nuorodos:

[1] leliumai sm. pl.adventas (iš advento giesmėse dažnai vartojamo refreno „leliumai“): Štai leliumų dienos arti, o raituolių vis dar nėra V.Krėv.       

[2] Norbertas Vėlius, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, IV, p. 160.

Skaityti toliau:

V.Lukšas: Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija II