Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Kartą Perkūnas man taip paporino:
Buvo du kaimynu. Ir rozų in tų kaimų atėjęs toks senis. Ilga barzda ligi kelei, gudrios aki, lazda runkoj. Tai tas seniokas pas pirmų kaimynų prie vartų stovi ir laukia, maž gal kokį duonos kąsnį, o gal ir nakvynį pasiūlys. Tai tas senis ir prašosi vidun. Ale būta to pirmo kaimyno labai skūpaus, tai tas ubagų ir pavaręs. Ubagas tik nužvelgęs vyriokų ir lazda pagrūmojęs.
Eina tadu pas antrų kaimynų. Ir vėl taip pat. Tai tas antrasis geros širdies, tai ir davė ir pieno, ir duonos, kad neturtingas tai kų pats turėjo. Ir užpečky nakvot pasiūlęs, bet tas ubagas kažkoks dievas, sako, buvęs. Tai jis tik pasakįs, kad ano pati pasveiks. Taip ir buvo. Kitų rytų to skūpaus pati ir pasimirė, o antro dar ilgai gyveno.
Ta Perkūno poringė šiandien ne šiaip sau. Didžiausias išbandymas mums yra tada, kai pačiomis sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis turime neišduoti savo vertybių. Į Sibirą ištremti tautiečiai sakydavo, kad reikia išlikti žmogumi. Šiandien situacija jei ne panaši, tai tikrai sudėtinga, labiausiai dėl to, kad daug mūsų tautiečių, susidūrę su gyvenimo iššūkiais, pamiršta savo anksčiau puoselėtas dorybes bei vertybes ir neria į aplinkybių padiktuotą neteisingą, negarbingą kelią. Apie tai ir šiandienos Perkūnkalbė.
Pati opiausia Lietuvos žaizda šiandien – nedarbas, kuris iššaukia badą ir skurdą, o pastarieji paskui save tempia nusikaltimus, įvairaus plauko blogį, išdavystes. Retas kuris, susidūręs su skurdu, sugeba išlikti žmogumi. Bet yra ir tų, kurie mieliau nusižemina prieš visuomenę, nei praranda savo žmogiškumą. Tokie žmonės (netgi jauni, netgi ištisos šeimos) eina į gatves prašyti žmonių maisto ar pinigų. Šie žmonės – tai Perkūno pasakų Dievas Senelis. Jie saugo mūsų, dar tiek nenuskurdusių, moralę. Kaip vilkas yra miško sanitaras, taip ubago lazda yra visuomenės gydytojas, saugantis protėvių tikėjimo moralę.
Tokių pasakų, panašių į tą, kurią man pasakojo Perkūnas, tautosakoje yra ir daugiau. Tai – mūsų tautos vaišingumo įstatymas. Kiekvienas, kuris pabeldė į tavo duris, turi būti pavaišintas. Ir visai nesvarbu, ar pagalbos ir nakvynės šiandien paprašė draugas, ar priešas, ar visai nepažįstamas žmogus. Mūsų protėviai pagarbiai elgėsi su kiekvienu, kiekvieną priimdavo ir pavalgydindavo. Net jei šeima gyveno labai skurdžiai, dalindavosi su atvykėliu paskutine duonos pluta ir visada dar paskirdavo geresnę dalį. Dalindavosi, nes žinojo – kiekvienas ubagas yra keliaujantis Dievas ir niekada nežinai, kokios Jo bausmės už tai susilauksi. O už pagalbą visada susilauki teisingo atlygio, kai tau labiausiai reikia.
Šiandien yra kitaip. Daugelis, išgirdę prašymą padėti maistui, būtinai nusisuka mintyse, o kartais net ir garsiai, atšaudami, kad ir patys vos duonos išgali nusipirkti. Ir kažkodėl visada pajunta užplūstantį pyktį. Šis pyktis, naikinantis jūsų emocinį stabilumą, yra pirmoji Dievo Senelio bausmė už atsisakymą padėti. Ir jūs jau nebestovite ant savo kojų taip tvirtai. Dar baisiau – šis pyktis naikina mūsų tautos vienybę.
Tiesą sakant, Perkūnas šią poringę man sekė jau seniai. Ir aš išmokau Jo pamoką. Kad ir kaip šiandien man sunku, kad ir kaip dažnai pati neturiu, ką pavalgyti, krapštau iš kišenių paskutinius centus, kokiam tautiečius paprašius padėti maistui. O jei kokį obuolį ar sumuštinį tuo metu nešuosi, tai būtinai padalinu tą gerą per pusę ir, geresnę dalį atkišusi nelaimėliui, pasakau: „Tai vieninteliai mano pietūs. Bet aš dalinuosi jais su tavimi.“
Nes žinau, kad man bus atlyginta. Juk mūsų jėga – vienybėje.
Tebūnie Darna!
Mes gal ir galim vienytis, gal net ir vienijamės, bet ir ir susivienijusius valdantieji apiplėšinėja. O tada jau “Kieivienas už save, o ponas Dievas už visus” 😀
Barbora, politika nėra toks paprastas dalykas, kad būtų galima sakyti “visi jie vagys”. Bet kalbant apie grynai žmogiškąjį faktorių, čia ir yra svarbiausia. Priversti save, kai maudysies purvuose, galvoti ne vien apie save. Ir tada ne kiekvienas už save, o visi už vieną ir vienas už visus bus. Nes kai kiekvienas už save, tai arba emigruoji, arba miršti. O kai visi už vieną ir vienas už visus, rengi protesto akcijas ir pasieki savo. Tokias, kaip Prancūzijoje. arba tokias, kaip Sąjūdžio laikais. Mūsų jėga – vienybėje.
Pastabėlė: “Dalindavosi, nes žinojo – kiekvienas ubagas yra keliaujantis Dievas…” – vietoj UBAGAS reikėtų vartoti ‘elgeta’.
Ubagas – ‘ubogij’ (Dievo nuskriaustas). Elgetai reikia padėti, o ‘ubogij’ tampama dėl savo pasileidimo arba jis gali turėti už tave 10 kartų daugiau, bet prašys, reikalaus, sukčiaus… – jam niekada nėra gana. Elgetą nuo ubago atskirti labai sunku, bet po to kai prašo išmaldos ‘ubogij’ aš likdavau kažkuo lyg kaltas ar skolingas. Kartais ‘ubogij’ iškart pasakydavo kažką nemalonaus, kai negaudavo išmaldos.
Beje, visi svetimžodžių vartotojai yra UBAGAI – jiems maža lietuviškų žodžių, kurie visi vos telpa į 20 storų knygų.
Taip – ubagas – svetimžodis, bet reiškia ne pašlemėką, o žmogų artimą dievui – “u boga” – pas Deivą.
Tokie žodžiai kaip “ubagas” (“u boga”), “bažnyčia” (“božnica” – “dievo žinyčia”?) svetimžodžiai-skoliniai, tačiau ar slavų kalbose jie buvo/yra vartojami? Ar tiesiog “užsidėjo” ant buvusių senųjų? Įdomu būtų išgirsti žinovų nuomonę
Tokie žodžiai kaip “ubagas” (“u boga”), “bažnyčia” (“božnica” – “dievo žinyčia”?) svetimžodžiai-skoliniai, tačiau ar slavų kalbose jie buvo/yra vartojami? Ar tiesiog “užsidėjo” ant buvusių senųjų? Įdomu būtų išgirsti žinovų nuomonę
Į šitą labai gerą minti noriu pasakyti pirmas jūsų teiginys ir yra atsakymas t y nėra senesnio klodo, kad galima būtų jos atlietuvinant turėti senovės vaizdą. Čia įdomus yra variantas su bažnyčia, kuri taip perprantama bo + žnicz, kur visi teigia kad tai žinyčia, tai nėra visiškai teisingai.
prūse,
nesu kalbininkė ir net labai toli nuo to, tačiau mana galva sudurtinio žodžio “božnica/bažnyčia” dalis -žnic gal vis tik gali turėti sąsajų su žin/yčia? “Žinios”, “žinojimas” ir “žynys” ne iš tos pačios balos kilę? Gal vis tik taip senovės baltai vadino šventas kulto vietas? juk kiek daug yra padavimų apie šventose vietose (ypač piliakalniuose, pilkapiuose, ežeruose) pradingusias bažnyčias! Kirba abejonė, kad kažin ar katalikiškos šventovės turėtos omeny..
Jolanta, nėra žodžio božnyčia o bažnyčia šis žodis skaidosi į ba + žnicz. Čia ir yra visa paslaptis. Ba+ reikia ieškoti Egipte, o žnicz yra gyvatė … dabar nepasiruošęs viską detaliai paaiškinti bet gal pati visą tai išrutuoliuosi.
prūse,
nors tam tikrų paralelių yra daugelyje senųjų kultūrų, bet šiuo atveju BA sieti su Egiptu vargu bau ar logiška. O ar negalėjo iš Bogo/Dievo žinyčios palaipsniui tapti bažnyčia? (bo tapo ba?) O “Žnicz” siejasi su gyvate? Hmmm… pasirodo, įdomiais vingiais galima šliaužioti 🙂
Labai malonu Jolanta, ir puikiai suprantu kaip kita karta žmonėms yra sunku senus terminus primti naujai. Bet jeigu bandysi ir passistengsi isijausti tada ir vaizduotė suveiks. Dabar dėl egiptiečių mitologijos tai jų ba ir kita ka tai pabandyk išiaiškinti ką jie reiškia. Nesiplėsiu į gyvatės sinonimą žnicui. Dar pridėsiu iš Mauglio nuotykiu pabandyk įvardyti jo žvėris – draugus: meškos, vilko ir svarbiausia gyvatės vardus. Tam kartui tiek, buvo malonu su tavim bendrauti. prusas
Atsiprašau, neturėčiau taip sakyti, bet tu kembly ir durnas 😀 A nematai, kad žodis ubagas tekste yra pasviruoju šriftu? o tai reiškia, kad svetimžodis vartotas tikslingai, specialiai. Kodėl? tai stiliaus detalė. Stengiamasi kalbėti paprastos liaudies kalba. 😀 gal tu prieš kabinėdamasi prie žodžių akademinį rašymą pastudijuok 😀
Migle, patariu pasisaugoti Perkūno, gali nutrenkti už ukščiau parašytus svetimžodžius: situacija, padiktuotą, pinigų (ašmontų), sanitaras, moralę, emocinį, stabilumą, šriftu, specialiai, stiliaus, akademinį, pastudijuok… 🙂
😀 😀 😀 😀 galiu ie daugiau: kompiuteris, televizorius, internetas, degtukai, šaldytuvas, makaronai, telefonas, knyga 😀 atsisakykime Basanavičiaus ir nesusikalbėsime, ponai 😀
p.s. nėra pasaulyje kalbos, kuri neevoliucionuotų. Televizoriaus viduramžiais nebuvo. tad ir žodžio negalėjo atsirasti. Šiandien televizorius yra lietuviškas žodis. O jei kažkokiem idiotam nepatinka, siūlau ginčytis ne su manim, o su lietuvių kalbos komisija. Nes manęs asmeniškai tai šitos kvailos diskusijos dėl žodžių nedomina 😀 Ir toliau kalbėsiu lietuviškai, o jei kembliui nepatinka, tegu kuria laiko mašiną ir keliauja į akmens amžių, galės beždžionių ūkavimais tada kalbėt 😀
Abejoju dėl žodžio “evuliouceeenuoti” ar kaip ten. Kam jis jei turime lietuvišką – vystytis. Ką jis duoda naujo, be sąmyšio kalboje. Va jei žodžio savo neturime tai laikinai, kol sukursime saviškį, galime kentėti ir svetimą. Beje “televizija” irgi perteklinis žodis, juk jis išstumia mūsų lietuviškus “toli+veizėti”. galėtų būti “tolveizija” ir “tolveizis”. O ką? Neįprast? Pripratimas antras prigimimas. bet galima ir reikia priprasti ir prie savų naujovių, ne tik svetimų.
Evoliucija ir vystymasis turi skirtingas semantines reikšmes. Kažkiek jie gal ir panašūs, bet toli gražu ne sinonimai. Vystymasis yra tiesiog tobulėjimas. O štai evoliucija yra sudėtingas procesas, reiškiantis labiau prisitaikymą prie aplinkybių, o ne tobulėjimą. 🙂
Dėl televizoriaus, tai jis ir reiškia tolimą matymą. Bet aš nemanau, akd reikėtų keisti šitą žodį. Ir ne dėl to, kad neįprasta, o dėl to, kad kalba kuriama ne dirbtinai, o žmonių priėmimo pagrindu. pavyzdžiui, bovo norima vietoj troleibusas sakyti laidašliaužis. bet žmonės taip atsisakė kalbėti ir tiek. Todėl žodis neprigijo. 🙂 Ir likome prie troleibuso. Lietuvių tautai tiko troleibusas, reiškia, tai lietuviškas žodis.
Žinoma ne sinonimai – vienas lietuviškas kitas nežinau kieno gal pali genties čiabūvių. Viskas nesinonimai – aborigenas ir čiabūvis, aplodismentai ir plojimai, debilizmas ir durnumas… ne nesinonimai. Lietuvių kalba nėra kokios nors kitos kalbos sinonimu.
Televizorius lietuviškai būtų vaizdarodis.
gr. tēle — tolumoje, toli, pirmoji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti veiksmą per tolimą atstumą, vykdymą iš tolo. + lot. visio – tariamas vaizdas, regėjimas. Taigi – tolvaizdis.
Jonai, tavo tolvaizdis yra vertalas iš graikų kalbos. Pagal savo darybą pvz zelkorius, kuris rodo veidą ir pasidarėmę veidrodį.
Norėjau Jums išaiškinti, kad “tele-viszija” yra beveik lietuviškas žodis nes sudarytas iš senas ide* šaknis turinčių 2-jų sudurtinių žodžių. Bet nežinau ar Jūs supratote, nes vis truktelit už vadžių.
O varge vargeli, Jei jau tokie kalbininkai esat, tai bent teisingai rašytumėt – vystytis, idijotams… Ir ar būtina durniais vadinti bei idijotizmą diagnozuoti? Nors… gal daktarai…
Teisingai: ir ne kolidorius o – koridorius.
O ir gerbiamo Jono telefono numerį neprošal būtų teisingai užrašyti :)(sk. Apie alkas.lt) 🙂
Ačiū Barbora. Matai, kad gero kalbos tvarkytojo alkas neturi. Gal norėtum prie mūsų prisijungti tiesiogine prasme? 🙂
Mielai, jei darbo ne per daug 😀
Rimtai, Barbora? Tai darbo yra visokio. Tiesiog rankos svyra nes dar mažai pagalbininkų turime, o norisi išlipti iš duobės ir tapti vertais skaitytojų. Jei tikrai būtum nusiteikusi prisijungti prie mūsų visuomeninės Talkos, tai laukčiau laiško: jonas eta moletai.lt
🙂
barbora, idiotas tikrai be j rašosi. 🙂
Tikrai taip. Kalbą bei gramatiką nuolatos “tobulina” Kaip pradėjo Jablonskis “tobulinti” taip iki mūsų dienų.
O “padėkite maistui”?? Maistas pagalbos prašo? Gal prašosi pasūdomas? Jei “padėkite, maistui”, tai suprantama.
Atsiprašau, galima suklysti, greit rašome, klaviatūrą spaudome. Bet tai gramatika, lietuviai.
O ką reiškia “padėti maisui” Migle? Aš irgi nesuprantu. Bet kai ko nesupranti tai net kiek įdomu darosi. Kai kas sako – tai net intriguoja, ar integruoja…. dabar gerai neatsimenu “kap mundri žmones saka”.
naudoju kabutėse specialiai – tai žargonas, kurį būtent tokie gatvėse sutikti žmonės ir vartoja. jie sako ne padėkite, maistui, bet padėkite maistui 😀 liaudies kalba. 🙂 jei ją suredaguosim, bus visiškai ne tas efektas
PERKŪNKIEMIS tvirčiau už sovietElektrėnus,
kad ir dals užlieta, bet pavadinims likęs,
ir JĮ susigrąžinsime (pagal 1999 m. Seimo priimtą įstatymą
dėl svetimžodžių keitimo ir pirminių vietovardžių grąžos,
jei tik LEKD išliko/išliks…).
T.p.
dėl 1941-06-14/2011-06-14 būsimos TYLOS minutės
svarstydami, radome –
nuo šiol:
Į Sibirą išvežti KARO BELAISVIAI (AR SOVIETŲ KALINIAI) sakydavo,
užuot, – “Į Sibirą ištremti tautiečiai sakydavo”
tremtis IŠ LIETUVOS jau nevartotina, tremiama buvo tik Rusijos viduje, bet ne
į Rusiją/SSRS (nei iš Latvijos, Estijos, Karelijos, Suomijos ir t.t.)
nemanau, kad tai turi reikšmės
Nežinau, iš kur paimtas pasakojimas, bet neatitinka jokios tarmės: „tik nužvelgęs vyriokų ir lazda pagrūmojęs“ = „tik (arba cik) nužvelgįs vyriokų ir lazdu pagrūmojįs” jeigu jau rytų aukštaičių.
Tą „cik“ tai be reikalo parašiau, jeigu „runka“, tai „tik“.
Aha i man padazritel’nai atrodo, kap, kad būtų supalsipikuota visa šito pasaka.
o taip, ji iš niekur nepaimta, iš jokių knygų ar dar ko 😀 pasakojimas savo turiniu tai tikras, bet močiutės kalbos deja nebepavyksta normaliai atkartoti. bet dėl to, kad būtų kaip čia pasakius… kad perteiktų liaudišką kalbą palikau daugybę tokių žodžių, kurie neatitinka bendrinės kalbos, pradedant ta pasaka ir baigiant pagalbą maistui. 😀 ko jūs čia kabinėjatės, juk ne apie gramatiką rašiau, o grožinį tekstą, specialiai rinkdama nenorminius žodžius. nes rašiau apie liaudį ir liaudžiai. 🙂
O kokio krašto tarmę čia bandei mėgdžioti, jei ne paslaptis? Ne žemaičių gi? 🙂
nežinau, bet man įstrigo Mato Pretorijaus žodis, ” Regykla “
Jonai – mano močiutė aukštaitė
Aukštaitė tai aukštaitė, ale iš kur iš Pautenas ar iš Švincenkos?
iš Molėtų
Man regis Perkūnkalbėje ne visai malėtiškai pakalbėta.
tai močiutė iš panevėžio, bet ištekėjo į molėtus
Tai va kur šuva pakastas netaisyklingos tarmės.
Jonai, “padazritel’nai” gal Molėtuos ar Švinčionyse saka, a iš pa Utenas ir Anykščias takia žodžia nesgirdi:)
Taigi aš švincianskas.
aa .. su gudais susmaišį? 🙂
Gudai baltai, bl…
dviprasmiškai gaunasi Jonui – “bl…”