Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija (II)

Žiema – senatvė ir atžalų laukimas

Žvelgdami į mitinį laiką galėtume paminėti pirmąją rašytinę lietuvišką poemą „Metai“. Kristijonas Donelaitis kilęs iš kultūrinės aplinkos, kurioje šalia dar jaunos krikščionybės klesti žemdirbių praktikuojama gamtos ciklų religija. Žiema jo apibūdinama kaip senatvės ir rūpesčių laikas, kova už išlikimą, džiaugiamasi kiekviena diena, jaunystė siejama su pumpuru ir pavasariu, o senatvė ir žilė – su žiema. 

Tai laikas, kuomet laukiama Saulės, kuri besijuokdama pargriaus žiemos triūsus, ir iš numirusių šauks visokias žoles, žiemkenčius – Jorę[1]. Šie augmenijos ir žmogaus virsmai atsispindi daugelyje pasaulio kultūrų: Dionisas, siejamas su vynuogienojais, nužudomas ir iš naujo prikeliamas naujam gyvenimui; senovės Egipte Seto nužudomas ir Izidės prikeliamas Ozyris; krikščionys taip pat perima šių religijų simboliką (vyną ir duoną) bei nužudomo ar užmigdomo bei prikeliamo dievo modelį.

Tamsos dievas paima viršų

Leliumų laikas – pasaulio griūties laikas. Baltų ir slavų kalbose pasaulis/svietas siejamas su Saule ir šviesa – jis priklauso dangaus ir šviesos dievybei kuri ir įvardijama Dievu, sakmėse ji tiesiogiai ir tapatinama su pačiu dangumi. Pvz. sakoma, kad Saulė yra Dievo akis, įvairiose kultūrose lietus laikomas Dievo sėkla: visiems žinoma dzūkiška apeiginio gėrimo daina „Alaus alaus duos Dievas daugiau, <…>Alum lijo, apyniais snigo“, Dzeusas graikų mitologijoje moteris, deives ar Žemę apvaisina lietumi. Šiam dievui priešingas žemės, požemių ir tamsos dievas sakmėse vadinamas Velniu, Velinu, Pykuoliu, Kelmu, Bluku ir t.t. Sakoma, kad balos – jo akys, griovos – jo nasrai. Abu būdami priešingų savybių ir turėdami priešingas valdas jie yra rungtyniaujantys broliai, o jų rungtynės: pasaulio kūryba. Ta kūryba įprasmina ir žmonių veiklą, bei būtį: šviesos laikas – vasara yra žmonių darbo ir kūrybos laikas, jį atstovauja Dievas (arba švytintis dangus); tamsos laikas – žiema, jos pradžia ir atkarpos atžymimos persirengėlių eitynėmis vaidinant svetimojo, velniškojo pasaulio įsigalėjimo ir nuslūgimo laiką. Velniškame pasaulyje karaliauja klajojančios vėlės, ramybės neduodantys mirusieji, vaiduokliai (pasąmonėje suasmeninti mūsų sąžinės priekaištai), žmogaus pasauliui pavojingi, tačiau pagarbą keliantys laukiniai žvėrys: vilkai, meškos, šikšnosparniai, pelėdos atstovaujantys žmogaus nesukultūrintą pirmapradę gamtą… Taigi, leliumos – metas, kuomet Velnias paima viršų (senovės prūsų dievų triadoje įsiviešpatauja senis Patulas, kurio atributika – kaukolės).

Velnio pavidalai

Velinui viešpataujant po pasaulį siaučia kuproti ir raiši velniai, speiguotos pūgos vadinamos jų veselijomis, jų kuprotumas ir raišumas reiškia senatvę bei griūtį. Pirmapradžiai vandenys (chaosas) iki pasaulio susikūrimo etiologinėse sakmėse lyginami su tirštu kisieliumi, o pats kisielius, pasak Norberto Vėliaus [2], per kūčių apeigas nuliejamas po suolu Velniui, pietų slavai kisieliumi laisto ir ąžuolinį kelmą, kurį per Kalėdas velka sudeginti. Pasaulio medžio, atstovaujančio gamtą ir laiką, šaknis apsirango Slibinas arba Vyžūnas – jis taip pat įvardijamas Velniu, tai griaunantieji jo aspektai. Slibinas sukausto vandenis – tai yra gamtoje užšąlančios upės. Kita vertus pasaulio medis reiškia ir žmogų – negalintis pasimaitinti gyvybės vandeniu medis/žmogus sensta, miršta, o užšalusios upės – sustingęs kraujas venose: norėdami užkalbėti iš žaizdos tekantį kraują dvyliką kartų kartojame: „Kaip šaltis sustabdo upes, taip tegu šis kraujas nustoja tekėjęs“. Trečia vertus sušąla, stingsta ir galop pražūva Vyžūno praryjama žmogaus siela, kuri nepajėgia užkopti į Kalną ir pasiekti savo gyvenimo tikslo – Dausų [3]. Kūčios ir Kalėdos tikėjimuose siejamos su gyvate, o naujo laiko ir naujų metų pradžia – su gyvatės įveikimu. Pvz. sakoma jei eidamas į mišką nenori sutikti gyvatės: prisimink Kūčias ir Kalėdas. Panašiai senovės germanų, skandinavų mitologijoje pasaulio medžio Iugdrasilio (Yggdrasil) šaknis apsirango slibinas Nydhogas (Níðhöggr) [4], o chaosas vaizduojamas kaip šerkšno karalystė, deja skandinavų mitologija išlikusi ne pirminiu savo pavidalu gyvojoje žodinėje tradicijoje, o tik viduramžių poezijoje ir prozoje.

Saulės išvadavimas ir sosto perėmimas

Išplėtotuose mituose [5] – stebuklinėse pasakose vaizduojamas karaliaujantis Kaulų Senis, Diedas (protėvis), Velnias savo karalystėje laikąs įkalintą mergelę, kurios išvaduoti ateinąs jaunuolis – dažniausiai kalvis (nors būna ir dailidė, žvejys ar kita kultūros veikla užsiimantis asmuo). Įveikęs Senio užduotis, išbandymus jis išvaduoja mergelę (gauna ją kaip žmoną), patį Senį gudrumu nugali, bet tampa jo įpėdiniu – perima jo valdžios ženklus, išmintį ir susižaloja koją jo dantimi. Jeronimas Prahiškis XIV a. pasakoja apie lietuvių, garbinančių didžiulį kūjį sakmę, kurioje galingo karaliaus įkalinta Saulė laikoma bokšte, o jos išvaduoti ateiną zodiako ženklai. Malalos kronikoje iš XIII a. pasakojama apie nagingą kalvį Teliavelį (Kalvelį) nukalusį lietuviams saulę, tokios pačios sakmės dar neseniai užrašytos kaimuose per etnografines ekspedicijas[6]. Panašūs pasakojimai žinomi senųjų keltų pasaulyje, ten išmintingą, vienaakį požemio dievą Balorą gudrumu nugali jo vaikaitis tapdamas įpėdiniu ir išlaisvindamas bokšte įkalintą seserį; Saulės ir menų, kultūros dievas Apolonas nugali gyvatę Pitoną. Šie pasakojimai, ypač jų etapai iki Velnio karalystės perėmimo taip pat sietini su vėlių laiku. Jaunuolis atkeliauja į požemių pasaulį, kuriame viešpatauja tamsa, jis turįs iškęsti tris naktis apsibrėžtame rate, kur jį puolą siaubūnai. Panašią slavų pasaką žinome iš garsiosios N. Gogolio novelės „Baubas“ – tai yra būtent tas rūstusis ir pavojingas vėlių laikas gamtoje. Tačiau be abejonės šie pasakojimai mums prabyla apie gyvenimą: turėdami savo kultūrinę veiklą, darbą (nesvarbu ar mes kalviai, ar dailidės ar muzikantai) siekiame tobulumo: mūsų tikslas sutverti Saulę ir sukurti savo pasaulį, tačiau mes turime įveikti daugybę gyvenimo ir pasaulio skiriamų išbandymų bei sunkumų, juos atstovauja Velnio – pasaulio tvarkos tikrintojo ir griovėjo asmuo. Apsibrėžę save simboliniu raudonu perkūnišku šermukšniu nebijome velniškų/chaoso gaivalų. Galutinis pasaulio/Saulės kūrybos etapas: giminės pratęsimas. Jaunas nugalėjęs seną (senį, diedą, protėvį, tėvą, šešurą) į savo rankas perima pasaulio valdžią, panašiai senovės graikų mitologijoje keičiasi dievų kartos: Uraną nugali Kronas, Kroną Dzeusas, o Dzeusą nugalėsianti Atėnė.

Dievas senelis keliauja po žemę

Per Kūčias mus su dovanomis aplanko pats Dievas Senelis arba Meška ar kita gauruota būtybė, kurios kailyje slypi sėkmė ir vaisingumas: juo persirengia šeimos vyresnysis – senolis, tėvas, motina. Slavų tautosakoje jis dar vadinamas Seniu Šalčiu. Mūsų stebuklinėse pasakose taip pat veikia pasaulio tvarkos tikrintojas Šaltis: teisiuosius apdovanojantis, nevykėlius nubaudžiantis. Tačiau sunku jį priskirti vienai dievybei: tai gali būti etiologinių sakmių Dievas užbaiginėjantis pasaulio kūrybą, klajojantis po žemę ir mokantis žmones. Kita vertus jis gali būti pats Velnias, atstovaujantis senąją kartą, protėvius, tamsą ir žiemos laiką, bet kuriuo atveju abu jie yra priešingų savybių pasaulio kūrėjai – galbūt jame sujungti visi mitiniai šviesos ir tamsos aspektai: jaunystė kurianti, senatvė griaunanti. Lygiai toks pat prieštaringas yra Odinas šiaurės tautų mitologijoje: jis yra rūstus karo, išminties dievas ir sielų vedlys puotaujantis šlovingųjų, pasiekusiųjų savo tikslą menėje – Valhaloje ir karaliaujantis Asgarde – dievų asų pasaulyje. Jo kraujo brolis – pašaipūnas Lokis (krikščionybėje kaip ir Velnias susietas su Liuciferiu), Toro (Perkūno) priešininkas. Odinas nors pats būdamas sielų vedlys (kaip ir mūsiškiai velniai), lydimas vilkų (siejamų su Velinu), bei žirgo Sleipniro (košmariškų sapnų, kurie yra Velino valioje), atsakingas už velniškus burtus ir magiją tampa pagrindiniu pasaulio kūrėju[7] ir apgyvendinamas Iugdrasilo viršūnėje. Jis nugali pirmapradę gamtą ir laiką – milžiną Jumirą – taigi, tam tikra prasme jis nugali pats save mitinėje plotmėje. Odinas keliauja po žemę tikrindamas pasaulio tvarką, žmonių santarvę, užbaiginėdamas kūrybą ir per žiemos saulėgrįžą aplanko namus su dovanomis. Romėnų senosios kartos dievo Saturno (sėjėjo, t.y. kūrėjo) garbei prieš žiemos saulėgrįžą švenčiamos Saturnalijos ir keičiamasi dovanomis. Graikijoje šiuo keliautoju jau tampa Dzeusas kuriame matome Dievo ir Perkūno junginį. Vakarietiškas Kalėdų Senis raudonu apsiaustu kopia kaminu nešdamas dovanas ir atrieda dangumi su elniais: kaminas kaip namų ašis reiškia pasaulio ašį, kaip ir Odinas, Saturnas bei Dievas jis nusileidžia iš dangaus, o jo palydovai elniai – kaip ir dzūkų kalendorinių apeigų giesmėse ant savo ragų nešantys Saulę, kalvius, seklyčią su besilinksminančiu jaunimu. Dievas Senelis/Meška paseka pasakas, bet ir skiria išbandymus ir mįsles už dovanas: nors sakoma, jog po pasaulį Dievas keliavo sekdamas pasakas, o Velnias mindamas mįsles. Palikime Velino garbei šias apeigas paslaptinga Kalėdine mįsle.

Jaunieji kuria pasaulį

Etiologinių sakmių Dievas viena nakčia peraugęs Velnią tampa galingesnis ir pradeda kurti pasaulį lenktyniaudamas su broliu. Kitose sakmėse Dievas nustato naują tvarką visatoje Velnią nutrenkdamas į jo valdas – požemius, Velnias (kitur žmogus) krenta ant žemės: ten kur vožėsi jo galva atsirado protingi žmonės (kitur sakoma prancūzai), kur pilvas – turtingi (kitur prūsai arba vokiečiai), kur kojos varguoliai (kitur rusai, maskoliai). Toks mitas žinomas ir germanams, iš pirmapradžio milžino Jumiro (Ymir) Odinas sukuria pasaulį, arba Indų Brahma iš savo kūno sukuria luomus. Perkūnas kiekvieną pavasarį iš naujo atkuria pasaulį užmušdamas Velnią ir atsiimdamas tai, ką jis buvo užvaldęs (pirmapradės gamtos turtus ar paslaptis, gyvybės vandenis), tiesa Latvijoje Perkūnas dažnai tapatinamas su Kalviu: „Kalvis kala danguje“, giedama vienoje pavasario giesmėje. Visais atvejais su jaunyste ir vaisingumu siejamas karštakošis, ambicingas dangaus ir šviesos dievas įgyja persvarą prieš senąjį tamsos, požemių išminčių. Šis virsmas atsispindi ir S. Daukanto aprašytose Kalėdinėse apeigose: sudeginus kelmą ištraukiama medinė lėlė greičiausiai atstovaujanti jauną dievą, vyrai turį jį atimti iš moterų – moterys veikiausiai irgi reprezentuoja Žemę, požemius bei pirmapradę išmintį, kurią augdamas perima jos vaikas. Senio nugalėjimą ir jaunojo persvarą atspindi ir Kalėdų rytą pražįstanti obels/pasaulio medžio šakelė ant šventinio stalo, o amžinos gyvybės kelionę per gamtos ir laiko virsmus – amžinai žaliuojanti eglė. Šie dangiškieji gamtos dievai reiškia mus pačius jaunystėje ir nukreipia į mūsų pasaulio kūrybą: kurdami pasaulį mes ne tik galime sukurti Saulę, bet nuo mūsų priklauso ir žmonijos, tautų, luomų, gyvūnijos ir augmenijos likimai. Senatvėje mes tampame velniais ir skiriame atžaloms išbandymus.

Čia aptariau vyriškąją tautosaką, kituose ciklo straipsniuose pamėginsime paliesti ir moteriškąją leliumų bei Kalėdų mitologiją.

[1] Jorė – pavasario žaluma

[2] Norbertas Vėlius, Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. Folklorinio velnio analizė, p. 79.

[3] Gintaras Beresnevičius, Dausos, p. 138-139.

[4] Poetinė Eda, iš Islandų kalbos vertė Aurelijus Vijūnas, p. 113.

[5] Pasak A. J. Greimo, besiremenčio Georges Dumesil teiginiu išplėtoti senovės mitai – stebuklinės pasakos

[6] Norbertas Vėlius, Kaip atsirado žemė. Lietuvių etiologinės sakmės, p. 15.

[7] Pasak mitologų aiškinimų tautų kraustymosi epochoje jis pakeitė Tiurą, kurio vardas kildinamas iš *Tiwaz=Dievas
Skaityti toliau:

V.Lukšas: Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija I

Spausdinti