Šią vasarą trys lenkų žurnalistai J. Kielpinskis, A. Luksas ir R. Rzeszotekas atvyko į Lietuvą tam, kad parašytų lenkams skirtą knygą apie Lietuvą. Rugsėjo pabaigoje Lenkijoje knyga buvo išleista. Ji vadinasi „Pogon za Litwą szescset lat po Grunwaldzie“. Rudenį ši knyga buvo išverstą į lietuvių kalbą: „Vytis Lietuvą šeši šimtai metų po Žalgirio“, Vilnius: „Lietuvos rytas“, 2010.
Rašydami knygą „Vytis Lietuvą. Šeši šimtai metų po Žalgirio“ trys lenkų žurnalistai susitiko su žymesniais Lietuvos žmonėmis ir kalbėdamiesi su jais sukūrė šią knygą.
Žurnalistai buvo susitikę ir su Lietuvos Romuvos kriviu Jonu Trinkūnu ir vieną knygos skyrelį paskyrė Romuvai pavadindami jį „Visa Lietuva užgiedos Perkūnui“. Beveik penkiuose šio skyriaus puslapiuose įdėtos dvi nuotraukos, parodančios Romuvos apeigas prie aukuro. Lietuviškame knygos leidime šio skyriaus nėra. Paaiškinimą, kodėl nėra, randame knygos paskutiniame viršelyje: „Knygą šiek tiek sutrumpinome, nes tai, kas lenkams galėjo būti nežinoma ir įdomu, lietuviams tai jau giliai kraujyje“.
Tai kas gi yra lietuviams „giliai kraujyje“, ko nusprendė nespausdinti lietuvių leidėjai (Lietuvos Rytas)?
Lenkiškame skyriuje pasakojama, kas buvo kalbėta su Kriviu, apie senojo tikėjimo atgimimą ir jo plitimą. Lenkai smulkiai aprašė santuokos apeigą, kurią jie stebėjo prie Lizdeikos aukuro Verkiuose. Iš pokalbio su kriviu J.Trinkūnu : “Jonas Trinkūnas pasakė, jog Romuvos veiklos dėka Lietuva šiandien tapo Europos etninių religijų judėjimo centru. Dabar laukiame gyventojų surašymo, kuris prasidės 2011 m. kovo 1 dieną. Manome, jog šį kartą daug daugiau lietuvių užsirašys jog priskiria save senėjam baltų tikėjimui.
Žurnalistai kalbėjosi taip pat ir su Laura savo vestuves šventusią pagal protėvių apeigas. Jaunoji sakė: „Baltų religija domėjausi nuo mažens. Romuvą išpažįstu pakankamai ilgai, kad galėčiau susituokti šiandien prie aukuro. Mūsų vaikai neabejotinai bus auklėjami šioje tradicijoje.“
Šitų ir kitų dalykų apie Romuvą „Lietuvos Ryto“ leidėjai nusprendė nedėti į lietuvišką leidinį.
Įdėtas tik klausimas Lietuvos ambasadoriui Lenkijoje Egidijui Meilūnui: „ Per 2009 metų Dainų šventę triumfavo Krivis Jonas Trinkūnas. Ar gali vėl atgimti pagoniškoji religija?“ Ambasadorius atsakė: „Pagonybė atgimsta ir turi nemažai šalininkų. Bet esame katalikiška tauta ir jokio didesnio lūžio Lietuvoje nenumatoma“.
Nors lietuviai pasak „Lietuvos Ryto“ leidėjų savo senąjį tikėjimą „turi giliai kraujyje“, vis tiek negali nestebinti kaip sparčiai atgimsta senasis tikėjimas. Be radijo, be TV, be piniginių priemonių ir net cenzūros sąlygomis… O kaip kitaip jei ne cenzūra reiktų pavadinti šios lenkų knygos lietuviško vertimo „sutrumpinimą“?
Ko gera, čia priėjo klebonas ir tarė.
Aš šokiruota…
Čia Lietuva, tai kas kitiems Pasaulyje mūsuose įdomu – tą niekiname.
Labai skauda mylėti Lietuvą, kai ji tavęs nemyli… Toks niekingas pasipriešinimas kyla tik tuomet, kai galima nujausti, jog bus labai daug pasisakančių UŽ. Už lietuvybę, už senuosius papročius, už tikrąsias vertybes.
Luka – Lietuva – tai mes. Jei Lietuva Tavęs nemyli, tai ko nemyli Tu?
Luka, mylėkim Lietuvą kaip Tėvynę, ne kaip valstybę, tada nebus skaudu. Valstybė = politika, Tėvynė = mes lietuviai.
Labai graziai pasakyta.
Ištrauka:
“Iš pokalbio su kriviu J.Trinkūnu : “Jonas Trinkūnas pasakė, jog Romuvos veiklos dėka Lietuva šiandien tapo Europos etninių religijų judėjimo centru.”
Kur dingo WCER? Lietuva juk buvo, J.Trinkūno dėka, PASAULIO ‘etninių religijų judėjimo centras’ :-]]
Ištrauka:
“Dabar laukiame gyventojų surašymo, kuris prasidės 2011 m. kovo 1 dieną. Manome, jog šį kartą daug daugiau lietuvių užsirašys jog priskiria save senėjam baltų tikėjimui…”
Gyventojų surašymas gali parodyti prastą juodaskvernių darbą, tik skaičiukų pokyčius nesutapatinkime su geru ‘krivio’ darbu. Man labai reikia subrendusių žmonių šventusių Rasas Kernavėje nuo 1967 metų! Kur dingo ‘žygeiviai’?! Romuviai labai mėgsta paslaptingai užsiminti apie juos… Kodėl Romuvoje vien tik jaunimas? Kur jie visi dingsta?
Apie tai paaiškins sekanti ištrauka:
“…įdėtos dvi nuotraukos, parodančios Romuvos apeigas prie aukuro.”
Kuo skiriasi apeigos nuo vaidybos? Gal visas ‘krivio’ nuopelnas, kad jaunimas pažaidžia ‘senąją baltų tradiciją’… Tai nėra blogai, tik vaidybos nereikia tapatinti su protėvių pasaulėžiūra.
Žygiaivių likučiai bei šventusieji 1967 metais vos gyvoj Raskiloj. Tie, tikrieji, dabar vos juda, Raskilos veikla merdėja. Liūdna.
Gal netiksliai parašiau. Reikalingi subrendę žmonės, kurių pasaulėžiūra remiasi protėvių įsitikinimais. Laimės linkiu Raskilai.
Romuviai nori pateikti ‘Europai’ protėvių pasaulėžiūrą kaip TIKĖJIMĄ – protėviai ‘tikėjo’, o mes tęsiame tą ‘tikėjimą’. Visa tai grindžia rašytinių šaltinių ir tautosakos moksliniu nagrinėjimu. Protėviai tikėjo Žyniais, kurie savo gyvenimu jiems įrodė savo išskirtines savybes. Žynių aiškinimai gentainiams sudarė pasaulėžiūros pagrindą. Pagal išlikusias įvairių genčių pasaulėžiūrų nuotrupas, kurios kito laike net tose pačiose gentyse, mes negalime spręsti apie Žynių žinių lygį. Žyniai aiškino, tik tai ką gentainiai buvo pajėgūs suprasti. Atitinkamai nuosekliai dabartinėse mokyklose dėsto mokytojai. Jei J.Trinkūnas imasi atstovauti visur, kur tik gali, tai tegul paaiškina protėvių supratimą apie žmogaus asmens sąrangą, Gamtos virsmus ir kaip buvo įtakojami Dievai sau naudinga linkme. Taip vadinamų ‘religijų’ paskirtis yra užpildyti ‘mokslo’ spragas, kad visuomenė būtų pusiausvyroje. Tik patartina atsižvelgti į dabartinio mokslo pasiekimus, kad neapsijuokti.
Mes sakome, jog tęsiame protėvių tikėjimą, kaip tradiciją. Tradicija ir yra pratęsimas. Senasis protėvių tikėjimas arba religija reiškia kartų ryšį. Viena iš pagrindinių lotynų žodžio religare reikšmių yra surišti.
Ryšys su Dievais, su protėviais, šventybėmis.
Senoji religija tuo ir skyrėsi nuo knyginių religijų (pav. krikščionybės), kad ji buvo ne rašytinė, sustingdyta knygos puslapiuose. Senoji religinė tradicija buvo gyva, kintanti tarsi augalas, vis įgaunantis naujus pavidalus. Bet esmė išlieka ta pati. Štai kodėl mes lietuvių kalbą vartojame šiandien, nors jos praeitis yra labai sena ir mes ją laikome ta pačia.Mūsų Romuva šiandien gyvuoja kaip mūsų dienų dvasinė tradicija, nesistengdama kopijuoti Valdovų religiją, arba valstiečių religiją, nors mes imame ir iš vienos ir kitos tradicijos tai, kas tinka mūsų dienoms.
Mes neaukojame nei jaučių, nei vištų, nes mūsų visai kitas gyvenimas. O ar nuo to nukenčia tradicija? Į liaudies dainas mes žiūrime kaip į religinę tradiciją. Mes jas dainuojame kaip religines giesmes. Pačios dainos mums perduoda senąjį dievų mokslą, kurį reikia suprasti. Todėl vieniems liaudies daina tai tik dainavimo pramoga, o mums – religinis išgyvenimas. Vieniems mūsų apeigos – tai vaidinimas, teatras, nes jie viską stebi iš šono ir nieko nesupranta, mums – tai susitelkimas ir susiliejimas su protėvių šventybe. Atstumai dingsta, nes mes dainuodami savo dainas, jaučiame, jog su mumis jas dainuoja ir protėviai.
Mes susirenkame prie apeigų aukuro ir jaučiame tokį pat šventybės pojūtį, kokį juto ir išgyveno mūsų protėviai. Matydamas, kaip santuokų metu mums nepažįstami žmonės stovi pagarbiai prie apeigų aukuro,
įsitikinu, jog lietuviai savyje turi pagarbą protėvių šventybėms.
Ištrauka:
“Štai kodėl mes lietuvių kalbą vartojame šiandien, nors jos praeitis yra labai sena ir mes ją laikome ta pačia.”
Lietuvių kalbą Jūs baigiate suvartoti: “tradiciją, religija, religinė tradicija, kopijuoti, teatras” – tiek svetimžodžių tokiame trumpame laiške, kurie kartojasi ne kartą.
Ištrauka:
“Mes sakome, jog tęsiame protėvių tikėjimą, kaip tradiciją. Tradicija ir yra pratęsimas.”
Iš kur žinote kuo protėviai tikėjo? Lygiai taip galite ‘sapnuoti’ kaip protėviai. Tikėti galima tuo ko nesuvoki. Pvz., suvokus, kad Žemė sukasi, tikėti ar netikėti nereikės. Protėviai mirę, jie negali patvirtinti, kad Jūsų suvokimas yra jų pasaulėžiūros ‘tradicija’. Žodynai verčia ‘tradiciją’ kitaip, ne pratęsimu. Patarčiau išmokti tas kalbas, kurių žodžius vartojate.
Ištrauka:
“Senoji religinė tradicija buvo gyva, kintanti tarsi augalas, vis įgaunantis naujus pavidalus.”
‘Religinė tradicija’ – laaabai gudru sujungti du nelietuviškus daugiaprasmius žodžius :-]]
‘Kintanti tarsi augalas’? O gal keičiama? Teigdamas savaiminį virsmą, Jūs netiesiogiai teigiate, kad Žyniai nedalyvavo genties pasaulėžiūros kūrime. Nespręskite pagal save.
Ištrauka:
“Mūsų Romuva šiandien gyvuoja kaip mūsų dienų dvasinė tradicija, nesistengdama kopijuoti Valdovų religiją, arba valstiečių religiją, nors mes imame ir iš vienos ir kitos tradicijos tai, kas tinka mūsų dienoms.”
Gentyse nebuvo nei valdovų, nei valstiečių, bet tai ‘tinka Jūsų dienoms’ :-]] Nesupratau, ‘dvasinė tradicija’?
Ištrauka:
“Atstumai dingsta, nes mes dainuodami savo dainas, jaučiame, jog su mumis jas dainuoja ir protėviai.”
Gerkite alų, pajusite tą patį. Svaigintis galima bet kuo: svaigalais, maldomis, lytiniais santykiais, pinigais, visuotinu dėmesiu, pareigomis…
Ar Jums neatrodo, kad skaidote lietuvius į tuos kurie ‘dainuoja’ giesmes ir kitus?
Ištrauka:
“Mes susirenkame prie apeigų aukuro ir jaučiame tokį pat šventybės pojūtį, kokį juto ir išgyveno mūsų protėviai.”
Juodaskverniai teigia, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, o Jūs sukūrėte protėvius pagal savo atvaizdą :-]]
Kembly, tu kaip kokia beprotė sena davatka kabinėjiesi prie žodžių ir ginčijiesi iki absurdo. Iš to seka išvada, kad tau ar sporto trūksta, ar turi kažkokių bendravimo ir psichinių problemų. Eik geriau padainuoti, sureguliuosi šiek tiek makaulę ir mažiau akis gadinsi.
Gyva kalba yra kintantis dalykas, jei XIX a. ar liaudies dainose yra daugybė slavizmų, tai šiandien joje daug mokslinių terminų, kurie mumstampa įprasti, ir tame nieko blogo. Jeigu mes kalbėtume kokia Mindaugo laikų kalba, tai viso labo vartotume tik keletą tūkstančių žodžių. Išmeskime iš savo kalbos tokius skolinius, kaip gatvė, muilas, kunigaikštis ir tt… tai galop išvis nebesusikalbėsime.
Lieka tik padėkoti romuviams už moksliniais terminais praturtintą lietuvių kalbą. Ir kaip tokie mokyti tautiečiai nepasididžiavo tęsti Mindaugo laikų ‘dvasinės tradicijos’..? Galėjo juk imtis kokios mokslinės religijos, bet ne – protėvių mielesnė.
Na ir turite laiko tuščiai diskutuoti, verčiau parašykite kokį tekstą į alką ar kitą leidinį. Nuoširdžiai siūlau. Nes matau, kad minčių yra. Ir rūpi.
Šiandien buvau Šiauliuose pas Murzą Nacionaldarbininkų veiklos programos pristatyme. Iš Kauno važiavo 10 žmonių.Įsivaizduokit, į nuostatus jie įrašė- 11 punktas-išpažink tik savo protėvių tikėjimą…. Ir pakomentavo- nes tai gili būtovė, ne judaistinė 600 metų žydamasonų afera….Jonai Vaiškūnai,. ir man pasiūlyk parašyti straipsnį,kurį, nebūk mižnius, ir išspausdink/
Jei mokate rašyti – parašykite, pažiūrėsime ir jai tinkamas būtinai išspausdinsime, ši—-iau.
… gėlės stiebu ramiai lipa kreivakojė skruzdėlė, aukštyn ir žemyn aštrius spyglius apeidama. O čia dar, dryžuotai stora ir prakaituota, tolimų skrydžių mėgėja trenkias į žiedą ir apsižergia kamanė. Tik jos abi nenukrito, nes gėlės grožis – patraukliai lipšnus.
********************************
Garbingųjų protėvių nepaprastai tvirtos ir dorovingos kultūros palikimas mums – gėlė. Nepražys ji mums vėl ir vėl, jei prakaituoti ir kreivakojai (mes) bendraudami stumdysimės tarpusavyje, dar tik pumpuru pasipuošusios gėlės lapus niokodami.
Lietuvos Žemė Maitintoja gali globoti dvidešimt penkis milijonus mus (lyginant dabartinį kuklų Lietuvos ir gausų Anglijos gyventojų tankumą). Mus sočius, išmintingai vieningus, …, ramius.