Pasiaukojimas – kilni savybė, tik pasiaukojimo tikslai ne visada būna kilnūs. Juk aukotis galima fašizmo, bolševizmo ar dar kokios nors pragaištingos ideologijos vardan. Ir kiekviena tokia ideologija pasiaukojimą jos vardan pati, žinoma, laikys šventu dalyku. Taip ir krikščionio pasiaukojimas už savo tikėjimą laikomas šventu. Bet ar dėl to jis iš tikrųjų yra šventas?
Mėgstama priminti ankstyvųjų krikščionių persekiojimus. Tačiau kodėl gi visoms kitoms Skaityti toliau
Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad bibliniam dievui žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau
Vos pamėgini argumentuotai apginti tautinę tapatybę, meilę savo kraštui, savo prigimtinį tikėjimą, senas tūkstantmetes tradicijas, iš oponentų iškart pasigirsta pikti lozungai apie grėsmę humanizmui, demokratijai, priešiškumą kitoms religijoms ir kurstomą konfliktą. Mariaus Kundroto buvau pavadintas džihadistu, nors „švento karo“ terminas labiau tinka krikščionims. Čia tiktų pacituoti Lietuvos filosofijos klasiką prof. Arvydą Šliogerį: „…krikščionybė įsitvirtina kaip maištas ar šėtoniškas įsiūtis prieš vadinamąją pagonybę“ [1].
M. Kundrotas mano „polinkį peikti“ kitą tikėjimą, krikščioniškąjį, užuot teigus ir grindus Skaityti toliau
