Šiandien Miškininko diena. Ta proga – anaiptol ne šventiškos mintys.
„Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių girias, kurias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo“,– šie nuo mokyklos suolo lydintys Simono Daukanto „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ žodžiai, nukeliantys į mitinius tautos laikus, – tai epinis Lietuvos paveikslas, išugdęs ne vieną kartą, taip pat ir mano. Skaityti toliau
Viena dvara bernai, suvejį švintes dienaj, viduvasarį, teip terp savįs kalbėjas:
– Mes per vasaras karščius malynes ariam ir akmenuotas dirvas akėjam. Mes per žiemas šalčius, pasnėrį lig pažasčių pusnyj, miškuos malkas kertam… E kaip mes gyvenam! Kų mes valgam ir kuo apsidingiam!.. E panai? Pažiūrėk, pasmakia keletų žiemų – jau anas ir panas! Štai, žiūrėk, ir mūsų dvara urėdas – nieka sau nedirba, e takiuos pinigus jema! Vasarų sau išeina su lazdu pasrimsčiuodamas, e žiemų tai pėsčia ir nebepamatysi! Bet iš ja nėr darbinyka! Takiuo panu iš mūsų žėdnas pabus!..
Teip dvariškiai kalbėja ir nemate, kad panas iš sada klauses ir sau knygelej jų kalbų ažsiraše. Skaityti toliau
