Žymos archyvas: ubagas

Sekmadienio sakmė. Apie Laimės senelį (0)

Piliakalnio (stūkso tolumoje) papėdėje - ežeras Vėlys ir kaimas Vėlionys. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Ant kranto Jūrės stovėjo seniai užsigyvenęs kaimas, kurį aplinkiniai paprastai vadydavo Pajūris. Ūkinykų skaitliaus sunku pamyti, nes jau gana senas laikas. Tik kaimas iš tolo išrodydavo labai didelis ir gražus savo apielinkij, nes jovarai ir aržuolai, teipgi ir topeliai iš tolo žaliavo kaip kokia giria. Iš šiaurių pusės Jūrė atrodė visą sodžiaus paveikslą kaip į veidrodį, o iš vakarų krašto tekėjo upė, kuri su šturmu skandino sąnašas ir visokius šapus į marių dugną.

Bet tam kaime gyventojai buvo niekam netikę žmonės, nes ar elgetą, ar teip keleivį niekad nepriimdavo į savo namus ir nepriglausdavo ar nakties laike, ar kad kokiam reikale pagelbos negaudavo. Tik buvo vienas senas ūkinykas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie žmonių nuodėmes (6)

Šulinys | paluse.lt nuotr.

Pas vienų ūkinykų užėja senelis ubagus – o tė buva Dievus – ir praša, kad jį priimtų unt nakvynės.

Saka:
– Kodel ne, gali. Aik, – saka, – su pemeniuku unt jaujų.

Ir nuėjį atsigula. Naktį senelis pabudina pemeniukų, saka:
– Vaikeli, a man gert neatneštum?
– Kodel ne?.. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis (7)

azuolas-raila.lt-nuotr

Tai buvo vienas ubagas. Nu, ivaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažėjo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kas duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.

– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?

– Ažkųsdau, – sako. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, uodas ir žmogus (3)

LDKistorija.lt nuotr.

Ki­tą kar­tą le­vas (liūtas) vis gir­dži­ąs ki­tus žvė­rius mi­na­vo­jant, kad žmo­gus bai­sus, žmo­gus ne­do­ras, žmo­gus pik­tas. Ir jis pa­si­no­rė­jęs su tuo žmo­gum su­si­tik­ti. Vie­ną kar­tą levs uo­do pa­klau­sęs:
– Tu žmo­gaus be ne­pa­žįs­ti?
Uods sa­kąs:
– Ta­ta, aš ir la­bai žmo­gų pa­žįs­tu: aš jo krau­ją ka­da no­riu, ta­da at­si­ge­riu…
Le­vas:
– Nu, tai ge­rai – pa­ro­dyk ir man! Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė pačėdą (2)

Kaimietis, 1935 m. | SAM, Balio Buračo nuotr.

Gyveno dieduks ir bobutė. Ale jie vienąkart papjovė labai riebų meitėlį. Da bobutė niekad tiek daug mėsos neturėjus, tai dabar nė nečėdijo. Senis vienąkart pažiūri, kad jau bobutė visai nedaug lašinių turi. Jai teip sako:
– Boba, jau tu baigi visus lašinius virtie. Palik nors kiek ant pačėdo. Viską antsyk suvirsi, o jau kitam neliks.

Senis vieną dieną nebuvo namieje. Atėjo pas tą bobą ubagas. Boba klausia:
– O iš kur tu, ubagėli?
– Ogi iš viso svieto, – tarė ubagas.
Boba vėla klausia:
– Kaip jūs vadinasit? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie ubagą ir gaspadinę (0)

Akmuo prie slenksčio | slapenas.lt nuotr.

Buvo tokia gaspadinė. Ji, būdavo, kaip ateina ubagas, tai in vietą duonos ji vis paimdavo kačergą. Ale atėjo ubagas ties tais namais, sutiko kitą – ans sako:
– Šituos namuos tai jokią almužną niekad negaunu.
– Tu negauni duonos, o aš da gausu ir lašinių.
– Na na, aik graičiau, gausi kačergą.
– Na, matysi, kad aš gausu lašinių.
Ir nuvėjo. Atėjo in stubą. Ta gaspadinė tuo už kačergos ir klausia:
– Seni, iš kur tu?
Sako:
– Iš Buizių. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Bičiuliai (52)

Kopinėjamas medus | gamta.cepkeliai-dzukija.lt nuotr.

Senoviej visoj Lietuvoj ir Žemaitiūsi didės buva girės. Tose tarp kitų medžių auga daugybė lijpų, kurioms žydont, bitės prinešdava daug medaus balta. Todiel ir patiās vešieja, ir žmoniems nemaž atnešdava pelna. Matydamys tai ūkinykai daugel aulių turieja daržūsi pri sava gyvenimų, o ontra tijk miškūsi.

Netolyj nu Abelyna, Šilalės parakvijoj, Būbliškių sodoj gyvenęs ūkinykas Liudvikas Gricius, turieja pri namų keturias dešimtis aulių su bitiemis. Mediūsi krūmi ištašęs keturioliką drevių, į kurias vienu metu bitės ateja. Dabar įstatė į medius dvidešimtį keturis įkilus, į kurius teipogi bitelės įsimetė. Skaityti toliau