Lėtai per Kauno katedros centrinę navą prie Didžiojo altoriaus artinasi mįslingo veido išraiškos gana žvalus senelis. Atėjęs į presbiteriją, kur tvarkingai išrikiuotos suolų eilės, stabteli, persižegnoja, akių žvilgsnį nukreipdamas į Nukryžiuotąjį, susimąstęs pamažu atsisėda, rankomis pasiremia galvą. Pasigirdus sklindančiai giesmei „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė“ vėl kilsteli galvą į altoriaus viršuje esantį Kryžių. Akių žvilgsnis nukrypsta vėl į Nukryžiuotąjį, kuris gal priminė jam ir sovietinio okupanto nukryžiuotą Lietuvą, jos žmonių auką, kančią, tremties gulagus. Tai tas pats Kryžius, kaip toje maldos giesmėje, padėjo išlaikyti nepalūžusią dvasios stiprybę, tikėjimą, Lietuvos prisikėlimo viltį. Skaityti toliau
