Žymos archyvas: senoji tikyba

Vydūnas. Mūsų uždavinys (II) (2)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Panaikinimas pačios lietuvių tautos stiprybės

Iš paduotų nurodymų, be abejonės, aiškėja, kad lietuvių tautos tikybos naikinimas labai turėjo kenkti lietuvių tautos gyvybei. Galima tiesiog sakyti, kad taip tos gyvybės šaknis buvo kertama. Visai ypatingu būdu tai buvo daroma. Svetimieji ateiviai peikė tikybą ir savąją siūlė žmonėms. Pagaliau dar patys valdovai prisidėjo prie to darbo. Mindaugas krikštydinos su saviškiais. Jis statė naujajai tikybai rūmus. Vienas jo sūnų buvo net tos tikybos skelbėju. O taip darė ir kiti vėlesnių laikų valdovai. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Tauta ir globalizacija Vydūno filosofijoje (0)

Vydūnas

Vokietijai pripažinus ką tik gimusią nepriklausomą Lietuvą, ta proga 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas nusiuntė laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jame yra tokia frazė: “Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui” (cituojama iš 8, 423).Paimta iš konteksto, toji frazė gali skambėti pretenzingai ir perdėm mesianistiškai bei kelti ne itin geras asociacijas su pretenzijomis tų režimų, kurių vienas anksčiau kaip po dešimtmečio (praėjus nuo tų Vydūno pasakytų žodžių) jau rodė savo kruvinus nagus, o kitas intensyviai ruošėsi savo grobuoniškam skrydžiui. Tie režimai nemažą pasaulio dalį netrukus užvaldys (laimei, ne amžiams) gerai žinomais metodais. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Vydūniškoji religijos simbolių interpretacija (2)

Vydūnas | Archyvinė nuotr.

Vydūno filosofiją iš esmės galima apibūdinti kaip religijos filosofiją. Visų joje keliamų klausimų išeities pozicija – žmogaus ir Dievo santykis. Tas santykis paaiškinamas gana paprastai: žmogus yra dvasinė esybė. Tai, kas sudaro jo esmę, t.y. žmoniškumas, yra ypatingo ryškumo dieviškosios būties apraiška pasaulyje. „Tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas sutampa“[1], – teigia mąstytojas. Tiesa, ne tik žmogus, bet ir visas pasaulis yra Dievo emanacija. Iš Jo (Dievo) jis (pasaulis) kyla, Jame būna, į Jį grįžta. Viskas, kas pasaulyje dedasi, yra tąsa nenutrūkstančio dieviškojo veikimo, kuris sąlygiškai pasibaigs, kai tuo pasauliu tapusi ir begalinę įvairovę įgavusi dieviškoji substancija vėl grįš į grynosios dvasios, nedalomos vienovės būvį. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Tautiškumas ir religija Vydūno filosofijoje (4)

Vydūnas

Vydūną galima būtų pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Kaip jis pats yra sakęs, svarbiausias jo gyvenimo siekis buvo „būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Tasai siekis, galima sakyti, buvo būtiškasis šios taurios asmenybės spręstas uždavinys, kurį atliko tiesiog kaip religinę priedermę.

Visa tai, ką Vydūnas padarė, žadindamas tautą, kad ji „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Girių žmonės (7)

Vytautas V. Landsbergis

Kalbėdami apie tautų atsiradimo pradžią, mokslininkai išskiria keturias  pirmykščių tautų rūšis – kalnų, girių, stepių bei jūros tautos. Pirmiausia, anot  senosios Europos tyrėjų, atsiradę girių žmonės, o kalnų bei jūrų – truputėlį vėliau. Stepė tuomet dar buvo beveik negyvenama. Tatai nulėmė daugelis  aplinkybių, bet svarbiausioji jų – maistas! Juk net ir paskutiniam dinozaurui  aišku, kad lengviausiai prasimaitinti anais laikais galėdavai tik girioje.

Lietuviai nuo neatmenamų laikų buvo giriniai. Miškas mūsų protėviams buvo ir  tėvas, ir motina: jis ir maitino, ir slėpė, ir rengė. Net iki šių dienų Dzūkijoj  tebešnekama: Skaityti toliau