Žymos archyvas: prisitaikėliai

A. Aleksandravičius. Vilnius mūsų sostinė, o ne rusų paguodos prizas (64)

1939 m. spalio 28 d. Vilnietė sveikina lietuvių karius | A. Aleksandravičiaus, „Ūkininko patarėjo“ nuotr.

1939 m. spalio 29 d. Lietuvos kariuomenė Gedimino bokšte iškėlė trispalvę. Nuo to laiko 80 metų Vilnius mūsų. O Rusija vis grasina, kad gali „atsiimti“  šią „Stalino dovaną“ ir atiduoti draugiškai Baltarusijai. Lietuvos politikai nesijaudina: tai tik politinio juokdario Vladimiro Žirinovskio kliedesiai.

Bet Kremlius 30 metų aiškino, kad sovietų lyderis Nikita Chruščiovas Krymą Ukrainai 1954 metais atidavė „neteisėtai“, o 2014 m. rusai nuo žodžių peršoko prie darbų: per kelias savaites užgrobė ir aneksavo ukrainiečių pusiasalį. Skaityti toliau

R. Čepaitienė. Atiduok Tėvynei, ką privalai (34)

Rasa Čepaitienė | asmeninė nuotr.

– Jums užrišti juodą kaspinėlį? – teiraujasi gėlininkė, pamačiusi, kad išsirinkau dvi baltas rožes. Vėliau pasitikslina, – Ar einat į partizano laidotuves? Šiandien visą dieną kažkodėl daugiausia perka baltas gėles. Tai dėl jo?

Krūtinėje sušyla. Iš ryto TV reportaže matyta tuštoka universitetinė šv. Jonų bažnyčia kėlė nerimą, ar bus pakankamai susirinkusiųjų. Bet prieš vakarines mišias ji jau pilna, o sparčiai gausėjanti eilė nusidriekia per visą VU Didįjį kiemą. Žmonės po darbų renkasi pagerbti Tautos Didvyrį. Rimtis, susikaupimas, tyla. Veidai, veidai…, vienas kitas pažįstamas. Skaityti toliau

V. Radžvilo likimą patyrė ir kita profesorė (1)

Rasa Čepatienė | I. Sidarevičiaus nuotr.

„Vakaro žinios“ neseniai rašė apie tai, kaip 200 studentų kreipėsi į Vilniaus universiteto vadovybę, prašydami išlaikyti universitete profesorių Vytautą Radžvilą. Pasirodo, profesoriaus atvejis ne vienintelis, kai iš universiteto išprašomi ilgus metus čia dirbę, tačiau nepatogūs akademikai.

Prieš metus panašioje situacijoje atsidūrė ir tuometinė profesorė Rasa Čepatienė, kai po beveik 20 metų darbo VU Istorijos fakultete galiausiai teko palikti einamas pareigas. Ji neslepia, tokį apsisprendimą nulėmė universitete susikūrusi nemaloni atmosfera, kai arba turi būti „savas“, arba tupėti „žemiau žolės“, Skaityti toliau

A. Rusteika. Tas prakeiktas nuolankumas (21)

Algimantas Rusteika | asmeninė (feisbuko) nuotr.

Vasara. Paukščiai parskrido, deputatai išskris į šiltus kraštus, mokesčių inspektoriai – į Palangą, nieko neturintys pasiturintys gers soduose. Net Premjeras atostogaus, tik Prezidentė neatostogaus, nes neturi tokiems niekams laiko. Žodžiu, viskas pajudės kaip pridera – pinigų kryptimi.

Nes svarbiausias revoliucijos klausimas – valdžios klausimas, o svarbiausias valdžios klausimas – pinigų klausimas. Sužinok kelius, kuriais vaikščioja pinigai – sužinosi viską ir valdysi pasaulį arba paspringsi švendrės lapu. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Trys inteligentijos veidai (47)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Įsiplieskus diskusijai apie lietuvių inteligentus, jų vaidmenį sovietų okupacijos metais ir šiandien, atmintyje iškyla ekranizuotas Michailo Bulgakovo apsakymas „Šuns širdis“. Pagrindiniai jo veikėjai – buržuazinės kilmės profesorius Filipas Preobraženskis ir sovietinės liaudies iliustracija – iš šuns į žmogų perdirbtas Poligrafas Šarikovas.

Klasika virto jų diskusija apie Frydricho Engelso ir Karlo Kautskio – dviejų socializmo ideologų – susirašinėjimą. Į gausybę teorinių svarstymų socialinių santykių Skaityti toliau

A. Jokubaitis: Susiduriame su pavojumi, kad Lietuva gali išnykti kaip politinis subjektas (7)

Prof. Alvydas Jokubaitis | bernardinai.lt, E.Levin nuotr.

– Kartu su Raimundu Lopata esate parašęs knygą „Lietuva kaip problema“. Savo kasdienybėje girdime daug kalbų apie įvairias problemas – socialines, ekonomines, teisines, politines , tačiau jūs tarsi pakylate virš visų šių kasdienybės problemų ir kaip pagrindinę problemą įvardijate pačią Lietuvą. Kas leidžia teigti, kad šiandien jau ne kažkoks konkretus teisinis, ekonominis, socialinis ar politinis klausimas, o pati Lietuva tapo svarbiausia mūsų problema?

– Man atrodo, kad šiandien, kai į viską žvelgiame plačiau, esminė problema yra ta, jog gali Skaityti toliau

V.V.Landsbergis: Garliavoje – bukas teisuoliškumas ir jėga (8)

Vytautas V. Landsbergis | nuotr. R. Dačkaus, fotodiena.lt

Visų pirma, manau, kad visuomenės susipriešinimas prasidėjo gerokai anksčiau – pokario metais, tremiant žmones, integruojant išdavikus ir t.t. Jau tada visuomenė buvo suskaldyta į tuos, kuriems rūpėjo laisva Lietuva, ir tuos, kurie ėjo laisvą Lietuvą naikinti, tikėdamiesi naudos ir pasipelnymo. Tos dvi aktyviau veikiančios grupuotės (partizanų-stribų) lydėjo visą XX amžiaus antros pusės Lietuvos istoriją. Tik vieni buvo išnaikinti, ištremti, o kiti tapo valdžia, biurokratais, žurnalistais,  teismais. Laisvos, neparsiduodančios, partizaniškos mąstysenos žmonių šiose sferose itin reta.

Pokario metu atsirado ir dar vienas skilimas – tarp apsisprendusių žmonių Skaityti toliau