Apie tai rašyti koktu. Atsiprašau iš anksto. Bet reikia.
Kai anamet vėl perskaičiau genialųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ (kaži, ar šis, laimei, jau plačiau pasaulyje žinomas autorius yra kada gavęs kokią premiją?), ypač įstrigo scena, kai, vykstant pirmajai sovietų okupacijai, pagrindinio romano herojaus Vytauto senelis pasišaukia šeimą į tvartą ir, privertęs pilną lovį išmatų, paliepia: nuo šiol jūs melsitės Šūdų Šūdo dievui!
Pamenu, tai perskaičius, kone nupurtė – kaip panašu į dabartį…
Dabartį su visom tom okeanidėm, išangės ir išangininkų garbinimu, „tualetų klausimo“ sprendimu seime ar ministro nutarimais, didžiu meno kūriniu Vamzdžiu ir surūdijusiais narvais netoli jo, ant Žaliojo tilto, ruda substancija tepliojamu veidu, nusišluostomu Trispalve videoinstaliacijoje, panašia substancija išterliotu partizanų atminimu žinomame romane, ir taip toliau ir panašiai.
Nacionalinė (ar nebūtų laikas šio nepolitkorektiško žodžio jau atsikratyti, pakeičiant jį adekvatesniu „Konjunktūrinė“ arba „Mūsų chebros“? 
) kultūros ir meno premija jau kuris laikas yra tapusi valstybę užvaldžiusių klanų ir jų aptarnautojų visuomenės trolinimo įrankiu. Nepatinka šūdas?! Tai šekit jo dar daugiau! Ne saujom, jau karučiais. Juk tai didis meeeeeeenas, kurio jūs – buduliai ir tamsa – nesuprantat!
) kultūros ir meno premija jau kuris laikas yra tapusi valstybę užvaldžiusių klanų ir jų aptarnautojų visuomenės trolinimo įrankiu. Nepatinka šūdas?! Tai šekit jo dar daugiau! Ne saujom, jau karučiais. Juk tai didis meeeeeeenas, kurio jūs – buduliai ir tamsa – nesuprantat!Užsižaista dekonstrukcija, kuri gal ir buvo šviežio oro gūsis kokiais 1990-aisiais, kai teko griauti senąją sistemą, atmesti gerokai prarūgusius pasaulio interpretavimo pavidalus. Bet dekonstrukcijai didelio proto ar talento iš esmės nereikia – kiekvienas penkiametis, pasišovęs nuplėšti drugelio sparnus, išardyti tėvo laikrodį ar revizuoti virtuvės stalčių turinį yra puikus dekonstruktorius – taigi menininkas(?).
Bet jei kruopos bus žeriamos ant grindų ar laužomi namų rakandai, kai vaikui jau laikas eiti į mokyklą, atsakingi tėvai susirūpintų ir ieškotų specialistų pagalbos. Na, dar, tiesa, yra paauglystė, kuomet atmetama visa, kas sukurta ankstesnių kartų, ieškoma savojo kelio. Bet pastrigti Froido (S. Freud) aprašytoje analinėje stadijoje ar pereinamajame laikotarpyje, atsisakyti bręsti ir augti tik tam, kad toliau šokiruotum ir „stebintum”?
Tai šiuolaikinio meno, ne kuriančio, bet ardančio simbolius ir socialines normas, esmė, giriama prasisiekėlių ir aukštai vertinama rafinuotų žinovų?
Neseniai teko lankytis senovės graikų medicinos dievo Asklepijo šventyklų komplekse. Pasirodo, iš visos Graikijos antikos laikais čia vežami ligoniai pirmiausia būdavo nukreipiami ne apžiūrai ar gydomosioms procedūroms, o į Epidauro teatrą. Patyrę gyduoliai buvo įsitikinę, kad gydymą reikia pradėti ne nuo kūno, o nuo žmogaus sielos, kurioje ir slypi jį užpuolusių negalavimų šaknis. Gydyti teatrinės dramos stebėjimo metu patiriamu dvasiniu sukrėtimu – katarsiu.
Menas Vakarų civilizacijoje visuomet buvo, o kai kada ir tebėra, kelias link Transcendencijos, Grožio, Gėrio, sielos harmonijos. Pamenu mūsų paveldosaugos dėstytojo pasakojimą, kaip restauratorius nustebino nuo vienos Vilniaus bažnyčios bokšto nuimtų barokinių kryžių subtilūs raizginiai su daugybe smulkių detalių. Atrodė, kam reikėjo taip vargti senovės meistrams, juk nuo žemės šių subtilybių ir kruopštumo nesimato? Tačiau tie kalviai kūrė kryžius, į kuriuos pirmiausia žiūrėtų Dievas, ne žmogus…
Žinoma, menas galėjo, ir gali būti, ir galinga socialinę kritiką ar atvirą bebaimį protestą žadinanti bei išreiškianti jėga, per sustabarėjusių gyvenimo formų laužymą kviečianti atkurti pažeistąją tvarką. Tačiau, atmetus visa tai kaip praeities atgyvenas ir spekuliatyvią metafiziką, belieka kas? Kasimasis į vidurius, gėrėjimasis žarnų turiniu ir kvapu, antro galo malonumais ir produktais?
Tapyba vėmalais, ekskrementais, Kristus šlapime, sėklidžių prisikalimas prie grindinio? Visa tai jau buvo, neoriginalu… , o juk taip norisi šokiruoti. Gal tada tiktų kanibalizmas kaip performansas? Kaprofagija kaip spektaklis? O gal tegul premijuotieji menininkai, Kanalizacinio baroko adeptai ir šio meno vertintojai iškart pasistato Šūdų Šūdo dievo altorių ir jam meldžiasi?
Kam dar slapstytis pakampėse, kažko drovėtis, vis dar dangstytis eufemizmais ir užuolankomis? Juk jų taip pamėgtais vamzdžiais jau seniai keliauja ne tik fekalijos, bet ir nafta, ir įsisavinamų pinigų srautai, ir idėjos, kurias taip džiugiai propaguoja politikos ir kultūros elitas. Šalin gėdą!*
* Bolševikinėje Rusijoje egzistavusio politinio nudistų, kurie vaikščiodavo nuogi gatvėse, judėjimo lozungas.
Skaudžiai, bet tiesiai šviesiai… Sunku buvo matyti, jog šūdsmegenis kuriam buvo iškelta byla už vėliavos išniekinimą gavo apdovanojimą… O visiškas mūūū muziejus jo darbus priėmė… kojos nekelsiu š… meno mūūū muziejus, jau geriau gamtoje grynu oru pakvėpuoti…
Dievai, už ką nacionalinė premija įteikta Dainiui Liškevičiui? Už mūsų vėliavos išniekinimą? Kokie kopūstagalviai sėdi komisijoje, kad kasmet tarp padorių menininkų įkiša bent po vieną “ivaškevičinį”?
Nesijaudinkite, viskas čia teisingai, nes tai ne TAUTOS APDOVANOJIMAS, o tik National Premium.
Įdomu, ką apie Nacionalinės premijos skyrimą Dainiui Liškevičiui pasakytų komisijos narės Jūratės Sprindytės seneliai, kurie buvo ištremti į Sibirą, o taip pat jos a.a. vyro tėtis, kuris išėjo į partizanus, dėl ko visa jo šeima buvo ištremta? Komisijos narys Audrius Ambrasas taip pat pasirodė esąs beviltiškas, nors iki šiol toks lyg ir neatrodė. Susidaro įspūdis, kad komisijos nariai, visi aliai vieno, palikę namuose smegenis ir širdis, susirinko į krūvą “sunkiai dirbti”. Stonys netgi teikėsi visiems padėkoti už (cituoju) “nelengvą darbą išrenkant laureatus”. O Kairiui (kaip pats sako) – ši diena kasmet yra vienas laukiamiausių kultūros įvykių Lietuvoje. Kurgi ne – kasmet sugebama išsityčioti iš mūsų valstybės ir jos piliečių. Esant sąžiningiems ir garbingiems rinkimams, būčiau labai apsidžiaugusi, kad premija skirta gerb. Vytautui Miškiniui. Jis neabejotinai yra jos vertas. Tačiau žiūrint į bendrą kontekstą, negalėčiau tvirtai teigti, kad Vytautas šioje kompanijoje jaučiasi jaukiai ir smagiai…
Mes patys prisigalvojame visokiausių stabų, aukštiname juos, garbiname, bet štai netikėtai išaiškėja, kad mūsų stabai verti tik paniekos. Jautresnei sielai toks nemalonus sukrėtimas. Bet juk niekas, niekur, niekada neskirs į komisijas ar aukštas „renkamas“/nerenkamas pareigas žmogaus su stuburu ir saviverte. Manote, klystu? Apsidairykite aplinkui. Linkėčiau kuo mažiau perdėto susižavėjimo, jausmingumo ir kuo daugiau blaivaus mąstymo atsimerkus. Ypač humanitarams 🙂
Europiečiai pralaimėjo abu Pasaulinius karus. Nugalėtojai neteisiami. Norit trečio ? Jo nebebus – nebereikia.
Tai tas šokoladinis “menininkas” dar nesėdi? Turbūt teisėsauga išėjo ilgalaikių atostogų. Gerų mienininkų yr Lietuvoj, nepražūsim, driona zeliona.