Viena profesorė iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI), dabar priiminėjančio sveikinimus 30-mečio proga, aiškino, kad „partizaninis karas Lietuvoje turėjo ir pilietinio karo elementų“.
To mokomi būsimieji Lietuvos diplomatai, ambasadoriai, politologai…
Bet reikėtų tik pasižiūrėti Lionginiui Baliukevičiui-Dzūkui (1925-1950) į akis… Tebuvo 25-erių, kai jį sunaikino… Bet gyvenimo branda, išmintimi, o svarbiausia – sąžiningumu, šiandien ne kiekvienas profesorius jam prilygtų.
IŠ L. BALIUKEVIČIAUS-DZŪKO DIENORAŠČIO
[1949 m.] Kovo mėn. 24 d.
Šitas bunkeriokas man visiškai nepatinka. Ir ne dėl to, kad jis mažas, neaukštas ir drėgnas, bet ir dėl to, kad blogiausiu atveju patiems angos jokiu būdu atidaryti negalima. Anga užstatyta statine su grūdais, o ant šios – maišai su miltais.
Šiaip taip prasikankinam per naktį. Rytą prikelia mus šeimininkė. Lipam į viršų. Akys nuo šviesos raibsta. Diena slenka pamažu ir nuobodžiai. Paimu rašyti dienoraštį. Vėliau pasižymiu klausimus, kuriuos reikės su Vanagu [Adolfas Ramanauskas, 1918-1957] ir Litu [Sergijus Staniškis, 1899-1953] aptarti. Baigęs rašyti, sėdžiu prie stalo su savo nesibaigiančiom mintim.
Stebiu šeimininkų šeimą. Kaip vis dėlto vargingai gyvena mūsų ūkininkai ir kiek daug dar reikia, kad jie galėtų gyventi kaip Vakarų ūkininkai. Štai ir čia: trobelė mažutė, joje tik vienas kambarys, kuris atstoja ir virtuvę, ir valgomąjį, ir miegamąjį, ir seklyčią. Langeliai nedideli. Sienos sukirmijusios, aptriušusios, lubos nuo dūmų pajuodavusios. Grindų nėra. Vietoj jų duobėta ir nešvari asla. Baldų beveik jokių. Stalas ir pasienyje ant kubilų padėtos lentos – tai ir viskas. Yra dvi grubiai sukaltos lovos. Tėvai užsikloja neaiškios spalvos marškom, o vaikai – jų čia penki – įvairiausiais drabužiais. Dieną jais vilki, o naktį jie atstoja užsiklojimą.
<…>
Tačiau ne tik ši šeima taip gyvena ir atrodo. Daug kas mato tokį gyvenimą. Galimas dalykas, kad anksčiau buvo žymiai geriau, tačiau aš to nemačiau. Bet dabar visuotinis skurdas! Jokių gražesnio gyvenimo prošvaisčių. Vienintelis pasilinksminimas – samagonas, o po to neretai ir muštynės. Samagonas kaimą tiesiog užvaldęs. Jį varo ir geria visi, net vaikai.
Tauta paskendusi kraujuose, ašarose, juodoje neviltyje, tik samagone tarytum atrado savo paguodą ir laikiną nusiraminimą. Kiek idiotų, kriminalistų, išsigimėlių, išeikvotojų, prostitučių ir bukapročių atneš šitie prakeikti metai Lietuvai! Kai kas sako, jog bolševikinės okupacijos metai ir kovos užgrūdins tautą. Plienas, girdi, liks.
Galbūt liks tokių kaip plienas, kurie lydėsi ir grūdinosi šioje kovoje. Bet tokių bus nedaug. Daug plieno kovoje bus sunaudota. Liks daug daug surūdijusios ir iškraipytos geležies gabalų, o dar daugiau liks molio. Štai įrodymas. Geriausia tautos dalis kovoja ir miršta arba baigia savo dienas ištrėmime ir kalėjimuose. Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Kovoja ir žūsta, nes nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be kovos ir pasišventimo. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai… Šie lieka visi. Tik ne visi liks tie, kurie kovojo už tėvynę ir visų likusiųjų gyvybę…
Užtenka pažvelgti į partizanines kovas. Kiek buvo vyrų kaip ąžuolų ir drąsių kaip liūtų pirmomis dienomis! Iš tų šiandien savo tarpe tik vieną kitą tematome. Prieš akis slenka ir slenka žuvusiųjų veidai. Kiek jų daug! Ištisas mirusiųjų pasaulis. Kas supras ir aprašys šitą pasaulyje dar negirdėtą karžygiškumą? Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais sumaišys. Šliužams tai nesuprasti! Per daug jie prie purvo ir mėšlo pripratę, kad galėtų ką nors kilnesnio vertinti. Parazitas gali tik imti, bet ne duoti.
Kaimas, mūsų mielas kaimas su savo šv. Jonu Nepomuku, Izidorium Artoju ir Panele Sopulingąja, kurios širdis perverta septyniais kalavijais, ir tas pradeda keisti savo veidą. Pavargo nuo tos velniškos klastos ir teroro. Blogėja žmonės, sako Saulius. Žmonės ne blogėja, tik pavargo nuo per didelio nervų įtempimo ir ilgo laisvės laukimo. O tą galima pastebėti, kur partizanų mažiau. <…>
[1949 m.] Kovo mėn. 27 d.
<…> Nuo trėmimo žmonės stengiasi gelbėtis kaip įmanydami. Pamiškės gyventojai sulindo su visa manta į mišką. Visi kaip apkvaišę: nežino, nei kur eiti, nei ką daryti. Kaimuose žmonės iš vienų namų eina į kitus, kad tik namie neliktų, nors „kitur” irgi tas pats. Ir taip per visą dieną Jonas eina pas Petrą, o Petras – pas Joną. Sunku žūrėti į žmones – taip jie nusiminę. Daugelio akyse matau ašaras. Juk brolius, seseris, gimines tremia. Nerandu žodžių jiems suraminti. Ir ką gi aš jiems galiu pasakyti? Stoviu vienas, atsirėmęs į pušį, ir galvoju: „Kas liks iš mūsų Lietuvos, jei šis teroras ilgiau tęsis?”
Ateina pavasaris, bet ne į Lietuvą. Vėl prieinu prie žmonių, su kuriais kalbasi Vanagas (Margėnų) [Stasys Piličiauskas, 1920-1950], Tigras-Myslinčius [Stasys Raklevičius, 1904-1949] ir kiti. Klausausi jų kalbų. To, ką žmonės pasakoja, negali ramia širdžia klausyti. Štai vienas matė, kaip dvi merginos, ištrūkusios iš MVD-istų nagų, vos praaušus basos bėgo per gruodą. MVD-istai jas vijosi apšaudydami keletą kilometrų. Merginų kojos buvo kruvinos ir žaizdotos. Mane lyg elektrizuoja kas: juk rytą taip šalta, o, be to, visur dar sniegas ir ledas.
Kitas vėl pasakoja matęs, kaip sena moteris bėgusi su kūdikiu ant rankų ir verkusi. Nedidelis berniukas, matyt, taip pat pabėgęs nuo MVD-istų, vilko didelį maišą. Nuo bėgimo vaikas taip pavargo, kad sukniubo ant maišo ir gailiai pravirko.
Jaučiu, kad gerklėje kartu pasidaro. Krūtinę spaudžia toks skausmas, jog vos galiu tverti. Mane apima pyktis, kad mes, partizanai, tokie bejėgiai. Kad taip daugiau būtų, tai mes iššaudytume tuos niekšus MVD-istus, o dabar trise… Kiek gi prikariausi su pora automatų, kurių apkabose sudėti supeliję šoviniai. Iš viso argi šioje apylinkėje trėmimą gali sutrukdyti tokia P[unios] K[unigaikščio] Margio grupė, kurioje yra likę 13 partizanų. Kokie mes bejėgiai likome? Turime miške lindėti ir laukti, kol mongolai atliks savo egzekuciją…
Anapus Nemuno jau sniego beveik nematyti. Saulė jį jau sutirpdė. Danguje jokio debesėlio. Laukai kažkokie pilki. Kažin ar bus šiais metais kam juos įdirbti? Tai šen, tai ten nuolat girdim kulkosvaidžių serijas. Matyt, žmonės bėga. Šaudo visais šoviniais ir be pertraukos.
„Lietuvoje vyksta ramaus ir kūrybingo gyvenimo statyba, tautinė savo forma, socialistinė savo turiniu… „Tautinė forma” – tai istrebiteliai, žmonių naikinime dalyvaują. Socialistinis turinys – teroras.
– Bolševikai trėmimui parinko tokį laiką, kada žmonėms blogiausia slapstytis, – pastebi vienas žmogelis. – Miške daug sniego, pėdsakai aiškūs – nei gyvulį paslėpsi, nei turtą.
Iš tikrųjų šiuo atžvilgiu MVD turi didelį patyrimą. Ši „garbinga” įstaiga apgalvojo visas smulkmenas. Bet ir kurgi tie visi pabėgėliai pasislėps? Juk ir šiaip kaimuose pilna besislapstančių. Jaunimas, žinoma, norės stoti į partizanų eiles. Pasaka be galo: vienus tremia, kiti čia žūva.
Man paprašius, vienas ūkininkas atneša tarybinių laikraščių. Gerovė, džiaugsmas ir laimė trykšta iš kiekvieno puslapio. Kolektyviniai ūkiai, jų statyba, organizavimas…
Lietuvaitės traktorininkės seka Pašos Angelinos pavyzdžiu… Puslapyje vidutyje kėpso storos ordinuotos „katiušos” atvaizdas… Dar toliau – krizė Amerikoj, badas Anglijoj, streikai Italijoj ir Prancūzijoj… Demokratai persekiojami…
Kokia šlykštynė! Ką gi čia dar galima skaityti! Vis tas pats ir tas pats, ir būtinai Stalino vardas.
Parengė Vidmantas Valiušaitis, www.facebook.com
Dzūkas – vienas iš garsiausių partizanų vadų, talentingas beletristas. Kiek mes netekome gabių žmonių tais metais – Br. Krivicko, M. Indriliūno, Br. Liesio… Ir dar, ko gero, nemažai nežinomų. Mūsų pareiga apie juos rašyti, kad jaunoji karta žinotų savo didvyrius. Amžina jiems šlovė.