Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Mikalojus Daukša.
Jau turbūt nieko nestebina pastaruoju metu kryžiuojamos ietys, kai kalbama apie Lietuvos istoriją, ypač neseną, pokario kovas su okupantais ir jų kolaborantais. Dabar dar įsiplieskia ir ginčai dėl požiūrio į kalbą, į modernybės ir papročio santykį. Nieko keisto, kad nedidelės tautos savigyna kartais gali peržengti kai kurias ribas (turiu omenyje radikalesnio jaunimo manifestacijas su šūkiais „Lietuva lietuviams“ ir pan.). Skaityti toliau
