Suku ratus kasdien po kelis kartus aplink skurdžius miesto medžius ir krūmus… Kai daug prisninga – vis tiek gražu, bet kankina nostalgija išsiveržti į platesnes erdves, kur daug oro, daug vietos, mažai žmonių, ir net esu pasiryžusi klampoti per neperžengiamus pusnynus, ir pasiryžusi kurti pečius ir krosnis, net vandens iš šulinio parsinešti – pereiti prie natūralaus, sunkaus ir paprasto buvimo, pailsėti nuo interneto, kuris savo blogomis naujienomis kasdien drumsčia širdį, užmiršti Skaityti toliau
