Žymos archyvas: liūtas

Sekmadienio sakmė. Briedis gėrisi savimi (3)

2019 11 17 07:04
Briedis | wikipedija.org nuotr.

At­ėjo brie­dis at­si­ger­ti į upę ir pa­ma­tė van­de­ny­je sa­vo ra­gus, sa­vo pa­veiks­lą, o pa­ma­tęs – gė­rė­jos sa­vo pui­kiais ra­gais:

– Ot ra­gai ma­no, tai graž­na! Koks ki­tas gy­vo­lis tur to­kius?..

Pas­kui, pa­žiūrė­jęs į ko­jas, nu­liū­do:

– Ko­jos tik ma­no ne­gra­žios – il­gos ir plo­nos.

Taip bedūmo­jant už­puo­lė ant jo liū­tas. Brie­dis šo­ka bėg­ti. Aukš­tos ir grei­tos ko­jos ne­šė jį to­lyn nog ne­pri­ete­liaus, Skaityti toliau →

Sekmadienio sakmė. Liūtas, uodas ir žmogus (3)

2014 01 26 12:11
LDKistorija.lt nuotr.

Ki­tą kar­tą le­vas (liūtas) vis gir­dži­ąs ki­tus žvė­rius mi­na­vo­jant, kad žmo­gus bai­sus, žmo­gus ne­do­ras, žmo­gus pik­tas. Ir jis pa­si­no­rė­jęs su tuo žmo­gum su­si­tik­ti. Vie­ną kar­tą levs uo­do pa­klau­sęs:
– Tu žmo­gaus be ne­pa­žįs­ti?
Uods sa­kąs:
– Ta­ta, aš ir la­bai žmo­gų pa­žįs­tu: aš jo krau­ją ka­da no­riu, ta­da at­si­ge­riu…
Le­vas:
– Nu, tai ge­rai – pa­ro­dyk ir man! Skaityti toliau →

Sekmadienio sakmė. Liūtas, lapė ir žmogus (2)

2013 08 11 14:04
Galiūnas ir liūtas. Nežinomo XIX a. dailininko graviūra.

Vie­ną sy­kį liūtas su la­pe su­si­gin­či­jo. Liūtas sa­ko:
– Ant svie­to nė­ra už ma­ne stip­res­nio su­tvė­ri­mo!
La­pė sa­ko:
– Ogi žmo­gus.
– Žmo­gus? Kas tai per žmo­gus: aš jo nėkuo­met ne­su ma­tęs. Mel­džia­mo­ji, pa­ro­dyk man jį.
– Ge­rai, – sa­ko la­pė. – Ei­va į tą miš­ke­lį, pa­si­slėp­si­va ir lauk­si­va, kol ke­liu eis žmo­gus.
Žiūri, žiūri ir pa­ma­tė pie­me­nė­lį kar­ves be­va­rant.
– Ar tai žmo­gus? – už­klau­sė liūtas.
– Tai dar ne­ žmo­gus, jis dar bus žmo­gu­mi. Skaityti toliau →