Žymos archyvas: Česlovas Okinčicas

L. V. Medelis. Beveik rimtai: Kur gyvena tomašiukai? Veseluvkoj! (10)

Linas V.Medelis | asmeninė nuo

Aleliuja! Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas gerokai prieš Velykas paskelbė džiaugsmingą žinią, kad po ketverių metų pertraukos darbą vėl atnaujina tarpparlamentinė Lietuvos–Lenkijos asamblėja. Pagaliau! Džiaugsmas yra beribis į plotį ir ilgas į ilgį.

Dar pernai gegužę mūsų Seimo narių grupė susitikime su Lenkijos seimūnais Belovežo girios lenkiškoje dalyje bandė tartis dėl parlamentinio forumo darbo atnaujinimo, mat lenkai tikriausiai pamiršo, kad tokį renginį organizuoti seniai dera jiems. Tada delegacijos vadovas liberalcentristas Jonas Liesys sakė, kad santykiai nutrūko dėl santykių nutrūkimo ir aukštos įtampos dėl įtemptų problemų, kurių turi Lietuva. Skaityti toliau

R.Maceikenecas. Vytautas Landsbergis: Susikalbėkime su savo lenkais (5)

Tiesa yra nežinoma ir gali būti, kad dabartiniame žmonių rūšies išsivystymo etape niekada nebus pažinta. Tačiau tauriausias šios rūšies bruožas yra įgimtas poreikis ieškoti tiesos. Šis poreikis liudija mūsų rūšies „sudvasinimą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybinės santvarkos, t. y. idėjos, draudžiančios arba tik apribojančios teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogiškosios kultūros priešais. Juzefas Mackievičius (Józef Mackiewicz). „Jeigu būčiau chanas…“, Kultura, 1958.

…Absoliučios tiesos nežino nė vienas žmogus šiame pasaulyje. Skaityti toliau

V.Landsbergis. „Faina“ turėti berniuką mušimui (9)

„Faina“ – Kauno atitikmuo Varšuvos „fajnie“.

Lenkų politikai, tie oficialieji, nestygsta. Jų viršutiniame sluoksnyje, regis, jau susiformavo gero tono taisyklė: nepraeik nespyręs Lietuvai. Tai žadina savotišką bemaž gailestį, tartum suaugę žmonės būtų tapę aršaus paauglio įkaitais. Privalu elgtis blogai, tada vaikiui patiksim. Anas vienas pats mat neįstengtų suspardyti praeivio, ramiai keliaujančio savo nelengvu gyvenimo keliu, bet padedamas dėdžių… Dar kitas geras antai iš už krūmo trina rankas, tik spirk, spirk jam! Dėdžių gaila todėl, kad širdies gilumoje jie žino esą neteisūs; tokia padėtis nemaloni, tad pyksta, kodėl tokia padėtis. Ne ant savęs pyksta, be abejo, tam reiktų turėti krikščioniškų savybių. Skaityti toliau

L.V.Medelis. Miniatiūros nuodinga tema (7)

Alkas.lt, J.Vaiškūno kompozicijaJas skirčiau mūsų valdžiai. Esu tikras, kad prieš miegą ji apie tai pamąsto. Eiliniams Lietuvos piliečiams – ir lenkams, ir lietuviams – ši tema jau kelia žiovulį ir vėmulį.

Valensa

Lechas Valensa atsisakė mūsų prezidentės siūlomo ordino. Šitaip jis protestuojąs dėl lenkų bendrijos padėties Lietuvoje. „Solidarumo“ įkūrėjas, prezidentas, kaltintas bendradarbiavimu su sovietiniam KGB analogiškomis lenkiškomis struktūromis, galimas daiktas, tokiu būdu bando pabalinti savo reputaciją. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Apie brolius lenkus (29)

V.V.Landsbergis

Pirmąsyk „iš arti“ pažinau lenkus netrukus po sausio 13-osios įvykių. Nuo vasario pabaigos iki birželio teko pagyventi Varšuvoje. Tomis įsimintinomis dienomis visi iki tol galvoje tūnoję lenko-okupanto mitai išgaravo – sutikau ir pažinau nuostabią tautą, ištiesusią pagalbos ranką ne tik man, bet ir šimtams lietuvių pabėgėlių nuo sovietinės kariuomenės. Toji parama jautėsi visur – greit gavau darbelį Varšuvos Universitete, Baltistikos katedroje, visada buvo atviros režisieriaus K.Zanussi namų durys ir t.t. Kartais ateidavo kažkokie nepažįstami žmonės, perduodavo linkėjimus tėvui, atnešdavo valgyt. Skaityti toliau

V.Visockas. Ko vertos Česlavo Okinčico ašaros? (13)

Vytautas Visockas

Šita žurnaliste aš ilgai nepasitikėjau. Ji labai padėjo neaiškiam verslininkui Viktorui Uspaskichui, kuris ilgainiui tapo tuo, kuo dabar yra. Ji leido jam šokti, dainuoti, laidyti pigius sąmojus. Buvo „nikoks vaizdzialis”. Nemanau, kad ta žurnalistė veikė savarankiškai.

Televizijose tokių žurnalistų nebūna. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Ta žurnalistė nukreipė savo žvilgsnį į Operos ir baleto teatrą. Patiko, nes esu klasikinės operos mėgėjas. Bet to teatro „režisieriui” ji nei pakenkė, nei padėjo, kiek teko girdėti. Skaityti toliau

J.Laučiūtė. Kas bijo istorijos? (23)

Jūratė Laučiūtė, www.voruta.lt   

Jūratė Laučiūtė

Jeigu neturėtume europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio, jį vertėtų išsigalvoti. Nes būtent jo pasisakymai skatina (arba – provokuoja) garsiau kalbėti apie Lietuvą, lietuviškumą, apie lietuvių genties tapsmą tauta ir to tapsmo pėdsakus (arba jų nebuvimą) kalboje, istorijoje, archeologijoje, sąmonėje.   

Belieka tik įsiklausyti į tas idėjas, kurias gimdo antilietuviškumo aptemdyta pono V.Tomaševskio ir jo pasekėjų sąmonė, ir žaisti su jomis savotišką ideologinį tenisą. Tik žaisti reikia ne su V. Tomaševskio sukonstruota aptemusios sąmonės „rakete“, o apsiginklavus faktais ir moksliniais argumentais. Skaityti toliau