Žymos archyvas: Angelė Vyšniauskaitė

N. Laurinkienė. Ir vėl – metų rato pradžia (1)

2017 12 24 00:05

Gamtiniu požiūriu, Kūčių laikas – tai žiemos saulėgrįža. Įvairios religijos skirtingais simboliais įprasmina šią situaciją. Krikščionybei – tai išganytojo Kristaus gimimas. Baltų tikėjimo išpažinėjai, pačioje gamtoje matantys šventybės apraiškas, tiesiog džiaugiasi Saulės sugrįžimu. Šiaip ar taip, šis laiko tarpsnis – tai kažkokia didžiulė pradžia, susijusi su Kosmoso ir žmogaus būties ciklais.

Daugelio tautų tikėjimai sako, kad per didžiąsias šventes išnyksta ribos tarp mūsų nuo seno įsivaizduojamų pasaulio plotmių – dangiškosios, žemiškosios ir požeminės. Skaityti toliau →

V. Bagdonavičius. Indijos dvasia padėjo atkurti Rasos šventės ugnis aukuruose ir mūsų širdyse (2)

2017 06 21 20:46

Rasos šventė Kernavėje | Archyvinė nuotr.

Šiemet sukanka 50 metų nuo to laiko kai Kernavėje buvo atgaivinta Rasos šventė. Pirmąsias Rasos šventes čia surengė 1967 m. Vilniuje įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, kuriai priklausė dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų. Ta proga Skelbiame vieno iš Indijos bičiulių draugijos steigėjų filosofo, literatūrologo, Vydūno kūrybos tyrinėtojo bei skleidėjo prof. Vaclovo (Vacio) Bagdonavičiaus atsiminimų rašinį.

Prieš 50 metų, 1967 m. pradžioje, keletas bendraminčių jaunuolių susibūrė į pradžią ramuvietiškam judėjimui davusį Indijos bičiulių būrelį. Skaityti toliau →

K. Aleknaitė. Senųjų Lietuviškų vestuvių papročiai ir apeigos (2)

2017 01 20 10:00

Vestuvės Karageliškių kaime, Elektrėnų sav. | E. Jakonienės nuotr.

Vestuvės, tai – amžinos meilės ir noro kartu praleisti visą gyvenimą įrodymas.

Tokio meilės įrodymo ir šeimos kūrimo noras, nesumažėjo ir šiais laikais. Tačiau, vis dažnesnė pora, tuokiasi iš reikalo, siekdami kažkokios naudos sau. O ir priesaika prieš Dievą nebeatrodo tokia būtina, kadangi, retas kuris, nuoširdžiai tebetiki, kad santuoka gali trukti visą gyvenimą. Skaityti toliau →

K. Aleknaitė. Namai – didžiausia vertybė. Namų simbolika etninėje kultūroje (2)

2017 01 20 00:22

Pirkia. Dzūkija. XX a. Lietuvių liaudies menas. Architektūra I knyga. 171

Kokia mintis, pati pirmoji užgimsta galvoje, kai pamąstome apie namus, kai ištariame žodį – „namai“?

Ko gero, daugeliui šis žodis siejasi su – jaukumu, ramybe, šiluma…

Kitiems, tai – saugus kampelis, erdvė, kurioje galima pasislėpti nuo gyvenimo negandų, kasdienių vargų. Tai vieta, kurioje galima pasisemti taip reikiamos vidinės ramybės, drąsos kovoti ir siekti tikslų, ryžto, kuris padės užtikrintai žengti per tokį širdžiai mielą, ašarų prisigėrusį ir džiaugsmingo juoko girdėjusį – namų slenkstį. Skaityti toliau →

J. Šorys. Vėlinės ir Kūčios – akistata su protėviais (7)

2014 11 01 15:00

Vis girdint įgrisusius „kalbančiųjų galvų“ aimanavimus dėl menko „Lietuvos žmonių“ įsitraukimo į visuomeninius judėjimus, pilietinius sambūrius, atrodo, radosi gal dar veiksmingesnė ir demokratiškesnė nuomonių reiškimo (ir prastūmimo) forma – peticijos. Jose lyg kardiogramose pasimato tikrieji žmonių norai ir lūkesčiai, dar neįvelti į lipnų politinių technologijų voratinklį. Surašai atsainiai pūgžlinėti, t. y. be rūpesčių lyg krapų balkono lovelėse augintojui gyventi, neleidžiantį tekstą su „visa teisybe“ ar genialia idėja,

Skaityti toliau →