Štai moteris – graži ir išdidi, kaip ir dera keturių metrų aukščio bronzinei statulai miesto centre. Plaukus puošia laurų vainikas, saulėje noksta krūtys. Po jos kojomis – ant nugaros parvirtęs, ranka veidą besidengiantis vyras. Ar jį, vargšą, spėja pamatyti pro šalį Mindaugo tiltu lekiantys miestiečiai, ar bent kartais nufotografuoja praeidami turistai? Retokai. Juk tai – nueinanti gadynė, ar kaip ten sakydavo vilniečiai dvidešimto amžiaus pradžioje, prie alaus aptarinėdami naująją miesto elektrinę. Taip, kalbu apie alegorinę skulptūrą ant pirmosios Vilniaus elektrinės (šiuo metu – Energetikos ir technikos muziejaus) bokštelio. Skaityti toliau
