Lapkričio 23 dieną, minint Lietuvos kariuomenės dieną, Lietuvos konsulato Seinuose vadovas ambasadorius Remigijus Motuzas kartu su Lenkijos lietuvių draugijos pirmininku, Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos direktoriumi Algirdu Vaicekausku ir ,,Aušros“ vyr. redaktore Irena Gasperavičiūte uždegė simbolines žvakutes ant 1919-1920 metais žuvusių Berznyko bei Seinų kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių kapų.
Lietuvos kariai, palaidoti šiose kapinėse, žuvo karinio konflikto su Lenkija metu mūšyje, įvykusiame 1920 metų rugsėjo 22-23 dienomis netoli nuo Berznyko.
Mūšyje Lietuvos kariuomenės 5-asis pėstininkų pulkas atkakliai gynėsi, bet buvo priverstas trauktis. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo atlikti istoriniai tyrimai ir atnaujintos Lietuvos karių palaidojimo vietos Berznyko ir Seinų kapinėse.
Pagarba savanoriams. Bet gaila, kad Lietuvoje savanorių buvo per mažai. Jei daugiau nei dvigubai mažesnė Estija tuo metu nepriklausomybės kovoms sugebėjo surinkti daugiau nei 2,5 karto didesnę kariuomenę, tai koks proto tamsumas neleido to padaryti lietuviams? Lietuvos kariuomenė atitinkamai galėjo būti 4-5 kartus didesnė nei ta, kuri buvo. Tada, tikriausiai, ir Seinai būtų apginti, ir Vilnius, ir Astravas ir kitos 1920-07-12 sutartyje numatytos teritorijos.
+++
Kariuomenės 1919 metų antroje pusėje Lietuvai jau pakako. Bolševikai nuo Alytaus ir Kėdainių buvo išvyti net už Zarasų. Bermontininkai nuo Radviliškio buvo priversti pasitraukti į Šiaulius, o iš jų į Rytprūsius. Tačiau Smetonos valdžiai “pritrūko” valios po to sutelkus kariuomenę iš Vilniaus ir etninių žemių išguiti Lenkiją… Taigi čia ne kariuomenės stygiaus, o valdžios valios Lenkijos atžvilgiu klausimas. Deja, jis, matyt, pataikaujant Smetonai, paliko Lietuvos istoriografijoje nekeliamas…
Baisus, lyg trileris tas XIX a. …
Ar yra giminė, kurios nors vienai kartai pavyko nugyventi šūvių negirdėjus, žudynių nemačius? O ypač vyrams – kariauti buvo priversti seneliai, tėvai ir anūkai, o ne vienam jų proanūkiui dar teko iš Afganistano karste grįžti…