Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra tapę pastebimu Vilniaus peizažo akcentu. Jie statyti 1965–1971 metais ir atsirado senųjų žydų kapinių vietoje. Jos veikė nuo XVII a. pradžios, o 1831 metais buvo uždarytos. Kapinės pamažu nyko, nors prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo likę keli šimtai kapų. Kapinės sovietinės valdžios buvo visiškai panaikintos 1948 metais.
Taigi toje vietoje atsiranda lenkto ir dinamiško silueto statinys. Rūmams panaudota unikali vantinė salės perdangos konstrukcija. Buvo įrengta universali salė. Iš sporto varžybų erdvės lengvai buvo galima persitvarkyti į susirinkimų ar koncertų salę.Joje žiūrovų tilpo pagal renginių tipą: konferencijose ir susirinkimuose galėjo dalyvauti iki 6000 žmonių, ledo ritulio varžybas stebėti – apie trejetą tūkstančių, krepšinio rungtynes – per 4000 žiūrovų. Tačiau vienu pirmųjų renginių šiuose rūmuose 1974 metų sausį tapo ne sporto varžybos, bet ilgamečio Lietuvos kompartijos vadovo Antano Sniečkaus šermenys. Simboliška, kad buvusių senųjų kapinių vietoje. Jas šiandien netoliese primena tokia lentelė: „Prašome gerbti judėjų amžinojo poilsio vietą ir laikytis rimties“.
Mūsų dienomis rūmai nušiurę ir apleisti. Juos valdyti teisę įgijo Turto bankas. Jam pavesta rūpintis ir pastato rekonstrukcijos projektu. Dabar planuojama, kad rūmų rekonstrukcija, po kurios jie vadintųsi Vilniaus kongresų centru (VKC), būtų baigta iki 2023 metų. Viliamasi tokiu būdu šį pastatą grąžinti į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Savo ruožtu sostinės savivaldybė sutvarkytų aplinką ir pasirūpintų senųjų Vilniaus žydų kapinių atminimo įamžinimu. Kaip pranešta žiniasklaidoje, Turto bankas paskelbė, kad VKC rangos konkursas bus skelbiamas 2021 metų viduryje, o darbų pradžia numatyta maždaug po gero pusmečio. Ketinama skirti 515 tūkst. eurų projektui rengti, o patiems rūmams rekonstruoti reikėtų beveik trisdešimties milijonų eurų.
Ilgokai projekto rengimui ir būsimiems darbams priešinosi žydų organizacijos, nes, kaip minėta, tie rūmai pastatyti buvusių judėjų kapinių teritorijoje. Turto bankas sutarė su Lietuvos žydų bendruomene ir Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetu, kad rekonstrukcija padėtų apsaugoti, pritaikyti pažinimui bei naudojimui VKC prieigas. Susitarta, kad buvusių kapinių teritorijoje, atsižvelgiant į judėjų religijos reikalavimus, negali būti vykdomi jokie kasimo, žemės judinimo darbai. Todėl nauja takų danga, pieva ir gėlynai būtų įrengti ant esamų betoninių plokščių užpylus grunto, taip pat nebūtų sodinami nauji medžiai, tektų suformuoti apsauginius barjerus, kurie neleistų lipti ir vaikštinėti buvusių kapinių teritorijoje.
Rekonstrukcijos ir teritorijos sutvarkymo darbus pasiryžę prižiūrėti žydų rabinai. Vietoj nebenaudojamų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrengti konferencijų centrą planuota nuo 2015-ųjų, kai Turto bankas iš bankrutuojančios Ūkio banko investicinės grupės ir bendrovės „Žalgirio sporto arena“ už 5,6 mln. eurų perėmė rūmų pastatą. Tačiau dėl įvairių kliūčių tuos ketinimus vis teko atidėlioti. Pagaliau šiemet Turto bankui pavyko susitarti dėl projektavimo pradžios. Žydų organizacijoms nepavyko sustabdyti buvusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų komplekso rekonstrukcijos. Taigi ją manoma pradėti 2022-aisiais. Centre planuojama įrengti ne mažiau kaip dešimt įvairių konferencijų salių, iki dešimties posėdžių kambarių, maitinimo zonas, kavines, administracines patalpas. Be to, priestate planuojama dar 500 vietų konferencijų salė.
Vyresnio amžiaus vilniečiams apleistasis statinys kelia nostalgiją apie jų jaunystės sporto varžybas, apie koncertus, vykusius šiuose rūmuose.Po vieno tokio vengrų roko grupės „Sirius“ koncerto 1975 metų rudenį nutiko nelaimė. Dalis muzikos gerbėjų pasirinko eiti per nebaigtą statyti pontoninį tiltą per Nerį netoli rūmų. Tiltas neatlaikė ir suiro, o keli šimtai vilniečių atsidūrė šaltame Neries vandenyje. Žuvo keletas žmonių.
Tiesa, ne tik liūdni įvykiai lydi šio komplekso istoriją. 1988 metais rūmuose vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Kaip tik tas faktas tapo vienu pagrindinių argumentų paveldosaugininkams, siekusiems išgelbėti nuo nugriovimo šį statinį. Tačiau ar jis tikrai vertas išlikti ir iš naujo atgimti?
Koronavirusas atpratina pasaulį nuo didelių gyvų sambūrių. Vis daugiau bendravimo persikelia į virtualią erdvę – joje nuotoliniu būdu vyksta net Jungtinių Tautų posėdžiai, Europos Sąjungos valstybių vadovų pasitarimai. Tai kokie kongresai ir konferencijos turėtų perspektyvą vykti Vilniaus kongresų centre? Jų galimiems virtualiems dalyviams nebereikėtų prašmatnių viešbučių ar naktinio Vilniaus malonumų. Nebeviliotų ir buvęs garsiausias sostinėje bufetas. Beje, jis bene vienintelis merdinčiuose rūmuose yra išsilaikęs gana neblogai, išlikusios originalios kėdės ir savitas apšvietimas. O, koks čia buvo deficitinių svaigalų asortimentas: škotiškas viskis, prancūziškas brendis… Nebėra ir paslaugiųjų bufetininkių, populiariai vadintų bufetavomis. Ne viena jų sugebėjo anuomet įsiteikti aukštiems partinės valdžios bosams, pakeisdamos (net oficialiai) niūrias ir nusipenėjusias žmonas.
Rūmus ketinama rekonstruoti, tačiau nuogąstaujama, kad tai gali būti nelengva. Štai aliuminio trosai, laikantys gelžbetonines stogo plokštes, jau gali būti avarinės būklės. Pakeisti ar remontuoti šiuos trosus būtų didelė techninė problema. Tai ar išvis verta gaivinti tokią mažai perspektyvią ardonę, kaip mano gimtojoje Suvalkijoje vadinama didelė nenaudinga erdvė? Juk ant Tauro kalno vietoje sudegusių ir nugriautų „socialistinio baroko“ Profsąjungų rūmų ketinama statyti didelį koncertų ir konferencijų kompleksą. Po pandemijos išsižioję lankytojų lauks Nacionalinis operos ir baleto teatras, visokios kultūros ir sporto renginių arenos. O ir visuomenė bus dar labiau „suvirtualėjusi“.
Teko girdėti manančių, kad dar ne vėlu sulyginti su žeme tos nušiurusios ardonės liekanas? Gal įprasminant bei pagerbiant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojų litvakų senąsias kapines, įrengti ramaus poilsio vietą – žalią parką su medžiais ir takeliais, kur vaikščiotų porelės ar mamytės ir tėveliai vežiotų ir vedžiotų vaikučius? O ausų nerėžtų tuščiaviduriai „bumčikai“? Daugelis mūsų bendrapiliečių žydų ir užsienyje plačiai pasklidę litvakai būtų dvigubai patenkinti: ir dėl nepasmerktos išniekinimui jų protėvių amžinojo poilsio vietos, ir dėl, jų požiūriu, neišmestų beprasmiškai pinigų. Tai būtų prasminga ir gamtosaugos atžvilgiu: neterštų aplinkos kelių šimtų kokios nors konferencijos dalyvių atliekos. Negadintų oro neišvengiami rūkorių dūmai per renginių pertraukas, dargi padėtų išvengti rūkymo sukeliamų ligų – pirmiausia plaučių vėžio.
Žemėje žmonės gyvena jau labai ilgai, palaidojimų vietų daugėja, plotai auga. Jeigu visas palaidojimų vietas saugotume kaip ŠVENTAS – padėtis jau būtų kebli, ypač miestuose. Ar tikrai judėjų tikėjimo žmonės palaidojimo vietas AMŽINAI laiko šventomis? Ne, judėjai teritoriją su kapinėmis turėjo savo nuosavybėje, bet patys laisva valia PARDAVĖ; vėliau dalis senų palaidojimų vietos užstatyta Sporto Rūmais. Šventų dalykų niekas nepardavinėja. Manau kad čia pasireiškia veidmainiškumas, kai matome kitoje Žemės rutulio pusėje gyvenančių judėjų susirūpinimą 200 metų senumo palaidojimais Vilniuje. Jie mėgsta visus statyti ant ausų tose šalyse, kur jų besąlygiškai klauso ir net bijo. Kodėl bijo? Dėl savo nepilnavertiškumo, kompleksų, stuburo neturėjimo.
butu idomu susipazinti is kur minimas faktas apie kapiniu pardavima? tikrai svarbus faktas, ir jeigu tai tiesa- tai sitas pastovus zyzimas jau darosi nepadorus
Sostinės archyvuose.
kitaip tariant tai ne issigalvojimas, yra irodymai? tokiu atveju, visi sitie kaulintojai stoja i visai kita sviesa… neverta net demesio kreipti. kita vertus, toks atkaklumas byloja apie ‘rimtus ketinimus’
Gerbiamas LosAngeles, Alkas.lt portale yra mano straipsnis, “Kam priklauso seniausios Vilniaus žydų kapinės?” https://alkas.lt/2020/09/10/a-kulikauskas-kam-priklauso-seniausios-vilniaus-zydu-kapines-nuotraukos/ Apžvelgiu kapinių istoriją, paneigiu šį pasklidusį mitą apie kapinių pardavimą. Jas gi nusavino sovietai 1940 m. Iki mūsų dienų aplink Sporto rūmus liko palaikai. Žodžiu, tai yra kapinės, tik klausimas ar jas niekinsime, ar save bandysime apgaudinėti, ar tai gali būti mums naudinga? Juk kitų neapgausime. Verčiau norėtumėme su kitais elgtis gražiai, taip kaip norėtumėme, kad su mumis elgtųsi. Gerbiamas autoriau Povilai Sigitai Krivickai, ačiū už kultūringą straipsnį.
Ačiū Tėvynės sąjungai ir jos Seimo nariui Kęstučiui Masiuliui, kad lapkričio 10 d. pateikė pasiūlymą panaikinti finansavimą rūmų rekonstrukcijai. Ačiū Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, kuris priėmė šį pasiūlymą. Ačiū redaktoriams, skaitytojams ir komentarų rašytojams už tautiškai sąmoningą portalą, kuriame mes, straipsnių ir komentarų rašytojai, galime svarstyti valstybės biudžeto, krašto santarvės ir tautos likimo klausimus.
2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas įsipareigojo iki 2023 m. pervesti 37,071,362 eurų į Geros valios fondą kaip simbolinę kompensaciją už nacių ir sovietų neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą.
Taip. Vadinas, nereliginių bendruomenių turtas taip ir liko nekompensuotas. Sovietų sąjunga likvidavo Vilniaus žydų bendruomenę (nereliginę bendruomenę) ir nusavino jos žinioje buvusias kapines.
Lietuvos valstybė įsigijo kapinių teritoriją ir Sporto rūmų pastatą už 5,6 milijonus eurų. Manau, būtų visai gerai, kad pasiūlytų Geros Valios fondui įsigyti šią teritoriją. Ar negalėtų pasiūlyti?
Neleistina griauti šių Koncertų ir sporto rūmų,nes:
– šios žydų kapinės buvo panaikintos dar caro laikais,tuometinė valdžia žydams užmokėjo už sklypą ir kapų perkėlimą į skirtą naują kapinyną ; tuometinė žydų bendruomenė kapų perkelimo įsipareigojimo pilnai neįvykdė,tad neddidelė dalis kapų beliko neperkeltų- tad dabartinė Vilniaus žydų bendruomenė gali laisvai perlaidoti likusius kapus į kitas judėjų kapines ir nekelti triukšmo;
– šie rūmai turi paveldosauginę reikšmę;
– ant Tauro kalno turi būti pastatyti ne ,,Nacionalinis koncertų ir konferencijų kompleksas” ,o ,,Tautos rūmai”-kaip numatė Lietuvos valstybės iškilūs kūrėjai,o Tauro kalno sklypas jau buvo išpirktas XIXa.pradžioje lietuvių surinktais pinigais; šiuose ,,Tautos rūmuose” galima įrengti ir nacionalinę koncertų salę bei konferencijoms skirtas patalpas.
Tai tiek,taškas.
–
ir dar pridėsiu:
Tai mūsų SĄJŪDŽIO SUVAŽIAVIMO RŪMAI (ar ne tai yra pagrindinė puolimo, kiršinimo priežastis?).
Todėl suvažiavimo salė ir patalpa, kurioje tą naktį posėdžiavo Iniciatyvinė grupė, yra istorinio paveldo objektas, ir turi būti išsaugota, kokios buvo!
Beje, ir tokios konstrukcijos pastatas buvo pirmas SSSRe… Mūsų architektai stipriai pasidarbavo.
Atsibuskit gerbiamasis. Shimashius jau stato .Ir ne vieną , o tris viename. Nuoroda:
Paaiškėjo, kaip atrodys nacionalinė koncertų salė ant Tauro kalno
Jei pinigus iš miesto pasiėmusi bendruomenė įsipareigojimo taip ir neįvykdė, miestui iš jos priklauso stambios netesybos? Per tiek metų dar ir palūkanos nemažos užaugo (gali pakakti visai Sporto rūmų rekonstrukcijai, nes caro laikų valiuta oho, kaip pabrangusi…). Reikia patikrinti, ar tikrai ten liko tie keli kapeliai, ar tik jų imitacija.
Būtina atstatyti Sporto rūmus, nes tai mūsų architektų, inžinierių autorinis kūrinys, kultūros paveldas. Ten jau stovi žydų kapinių ženklas ir lai jis tą žyme liudija apie buvusių prieš 200 m. kapinių ir daug nereikia nieko perdaryti su tuo kapinių paminklu, na galima dekoratyvine sienele aptverti, padaryti vietos gėlėms pasodinti.
Vilnius auga ir jam reikia koncertų, sporto salių. Kuo greičiau reikia atstatyti ir taip Vilnius tik griauna ir nieko nėra pastatęs visuomenei.
Visada susirandu vikipedijoje rašytojų gyvenimo aprašymus.
Vat būtent – aš irgi neblogai atsimenu šito tarybinių laikų propagandisto – Krivicko straipsnelius.
Ir spėju, kad greičiausiai KGB užsakymu jie buvo rašomi. Tad ir nestebina taip juntamas senosios mokyklos kvapas 🙂
,,Jie statyti 1965–1971 metais ir atsirado senųjų žydų kapinių vietoje”
Yra:
a) kapinės (veikiančios);
b) uždarytos kapinės (tos, kuriose jau nelaidojama, bet jos dar tam tikromis progomis lankomos, ypač, jei ten palaidota žymių asmenybių);
c) nykstančios, jau seniai nebelankomos, gal net užmirštos, nebent kas netyčia aptinka;
d) prieš porą šimtmečių buvusių , bet dėl kažkokių aplinkybių kitur iškeltų kapinių TERITORIJOS . Tose teritorijose, iškėlus į naują vietą visus kapus, netrukus būdavo įrengiama tai, ko reikalaudavo to meto aplinkybės, pvz., gynybinė miesto siena;
Skirkime
b) – neveikiančias bet visgi kapines su jose paliktais kapais nuo
d) – teritorijos, kuriose buvusios kapinės dar caro laikais iškeltos ir užstatytos.
Mūsų netikslus kalbėjimas ir rašymas, automatiškas kartojimas to, ką mums perša į galvas, sudaro sąlygas rastis
e) menamiems kapams, kurie gali tapti ir ,,projektu”,
kuriais galima šantažuoti, reketuoti, kvailinti. Jei klusniai paskui gudručius kartosime jų žodžius ir jų ,,tiesas”, kuo skirsimės nuo tų, kas patiki telefoninių lakštingalų giesmėmis apie galimybes naudingai investuoti?
Daugiau nei akivaizdu – alkui darosi sunku su autoriais…
… ir, atitinkamai, su temomis. Politikoje nėra vidurio, nėra neutralumo.
Tai visi galvokime, ką daryti, jei norime Alką išsaugoti. Ar nebeturime kiekvienas savo akiratyje žmonių, kurie turėtų apie ką rašyti, norėtų pasidalinti savo mintimis? Gal jie gali sau leisti tokio pobūdžio savanorystę – parašyti Alkui? Pakalbinkime juos.
Labai gera mintis. Gal tiesiog reikėtų siūlyti ir temas, kurias reikėtų/ norėtume aptarti.
Tikrai svarbi tema? Todel ir rinkimai prakisami.kad apie dabarti ir ateiti nieko pasakyti nesugebama.
Tikrai, tema labai aktuali, nes atrodo, kad kėsinamasi į visa, kas lietuviams yra svarbu – visa tai bandoma sumenkinti, nuvertinti ir tam taikomi patys įvairiausi būdai, kurių pagrindinis, yra garsus arba labai garsus šaukimas apie baisų skriaudimą. O pirkimas-pardavimas, tai toks veiksmas, kurį reikia organizuoti taip, kad būtų galima tą patį daiktą parduoti kuo daugiau kartų – tada ir pajamos didesnės. Žiūrint grynai teoriškai, tas pardavimas buvo seniai ir parduota institucijai, kurios nebėra (t.y. carui), tai kodėl dar kartą neparduoti to paties daikto kitiems? – ankstesnio pirkėjo juk nebėra, net tokia institucija panaikinta :).
Bet gal net ir ne tai svarbiausia? Man, kai išgirstu ar perskaitau apie šio/šių klausimų svarstymą, vis kyla mintis: gerai. Mes tiek daug kalbame apie tas žydų kapines, ant kurių pastatytas miestas. O kaip tada Kauno atvejis, kur senųjų lietuvių kapinių teritorijoje yra užstatyta kunigų seminarija arkivyskupijos rūmai ir visa kita? ta pati šv. Jurgio bažnyčia? Visoje toje vietoje plytėjo didelės vietinių ,,laukinių“ kapinės, kurių niekas neperkėlinėjo, nieko nesaugojo – užstatė ir viskas. Ir dabar, tik pajudinus žemę toje teritorijoje ,,prikasama“ daugybė MŪSŲ protėvių kaulų. Jie visi ten guli, paniekinti mūsų žmonės ir diskusijų apie tai net nekyla 🙁
Ačiū, kad atkreipiate dėmesį į mūsų protėvių palaikus Kaune. Pagarba vienų palaikams didina pagarbą kitų palaikams. Visa tai lavina jautrumą.
Ačiū autoriui už įdomų ir aktualų straipsnį, tik gėda už tuos komentatorius, kurie temoka įžeidinėti, nekreipdami dėmesio į istorikų diskusijas. Iš kur tiek pykčio, gal ką skauda? O Sąjūdžio mes niekad nepamiršim, ar bus rekonstruoti tie rūmai, ar ne. Bet gal jau laikas pradėt mokytis tolerancijos ir kitų Lietuvos tautų istorijai?
Na, negi tikrai MUMS ką gali skaudėti?.. 🙂
Tarp tiesos ir melo – Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę
– aidas.lt/lt/istorija/article/24278-09-13-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-1-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos
– aidas.lt/lt/istorija/article/24347-09-25-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-2
– aidas.lt/lt/istorija/article/24380-10-02-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-3-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos
– aidas.lt/lt/istorija/article/24478-10-19-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos-4
– aidas.lt/lt/istorija/article/24452-10-17-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos-5
– aidas.lt/lt/istorija/article/24481-10-23-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-6-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos
– aidas.lt/lt/istorija/article/24533-11-01-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-7-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos
– aidas.lt/lt/istorija/article/24571-11-09-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-8-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos
– aidas.lt/lt/istorija/article/24596-11-15-tarp-tiesos-ir-melo-icchako-arado-prisiminimai-keliaujant-i-siono-kalno-virsune-9-specialiai-lietuvos-aidui-is-cikagos
Ačiū už nuorodas. Įdomu, kad Violeta Rutkauskienė rado sau temą. Mane suglumino jos straipsnis 2019.11.13 “Tautos budeliai prie istorijos vairo”. Įsivaizdavau, kad tai JAV Lietuvių bendruomenės Visuomeninių reikalų tarybos žadėtas įsitraukimas į informacinį karą. Tačiau be jos straipsnio nieko daugiau nesimatė. Tame straipsnyje ji rašė,
“Žinoma, labai svarbu, kad šioje komisijoje dirbtų tyrėjai, praeityje neturėję jokių sąsajų su okupacinių režimų represinėmis struktūromis, bet, svarbu, kad į tas pareigas nepatektų ir suinteresuoti asmenys, kurių šeimos nariai ar artimi giminės dirbo sovietų represinėse NKVD ir KGB įstaigose, dalyvavo Lietuvos žmonių persekiojimuose, veikė sovietinių partizanų junginiuose ar užėmė aukštas okupacinės valdžios pareigas. Tai liestų ir tuos asmenis, kurie patys ar jų artimieji dalyvavo nacių represinėse struktūrose, vykdžiusiose Lietuvos žmonių genocidą ir Holokaustą, ir kurių veikla buvo nukreipta prieš Lietuvos Respubliką ir jos suverenumą. Moralinė pusė ir atsakomybė turėtų būti ne mažiau svarbi šios komisijos darbe.”
Vadinas, Emanuelis Zingeris nederėtų būti tokioje komisijoje, matyt, nes jo tėvas tariamai dirbo saugumui. Ir joks žydų partizanas kovojęs prieš nacių Vokietiją irgi negalėtų, kaip antai Yad Vahem steigėjas Izakas Aradas. Tuo tarpu Vytautas Landsbergis galėtų? Jo tėvas buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras Vytautas Žemkalnis-Landsbergis, kurio viceministras įsteigė Lietuvos koncentracijos stovyklą Kauno žydams Kauno VII forte, kur paskui Lietuvos batalionas sušaudė kelis tūkstančius. Betgi tai ne “nacių represinės struktūros”.
O kapitono Jono Noreikos anūkei Silvia Foti ar derėtų ar nederėtų būti tokioje komisijoje?
Vėlgi, Violeta Rutkauskienė susirūpino dėl suklastotų dokumentų:
“Neramina ir tai, jog atskirų šios komisijos tyrėjų darbuose ir atliktuose tyrimuose ar publikuotuose leidiniuose yra pastebėta aiškių falsifikacijos faktų, paskleistos netiesos, suklastotų dokumentų, nuotraukų ar kt. istorinę tiesą neatitinkančios informacijos.”
Esu nufotografavęs 150,000 puslapių dokumentų, knygų ir tt., nemažai bendravęs su istoriku Arūnu Bubniu, ir jo vis klausdavau, tai kaip yra su tais suklastotais dokumentais? Nes nėra nė vieno straipsnio, nė vienos knygos apie tas klastotes, nors Lietuva jau 30 metų laisva. Ir galiausiai jisai prisipažino, kad tokių klastočių nėra. Saugumui tokių nereikėjo nes jie turėjo pakankamai daug tikrų dokumentų. Žodžiu, Bronys Raila, Mykolas Naujokaitis, Zenonas Ivinskis, Juozas Brazaitis ir kiti išeivijos lietuviai kūrė mitą. Aišku, saugumiečiai kaip Baranauskas ir Rozauskas savo nedoriems tikslams tendencingai parinkdavo dokumentus, tendencingai parinkdavo ištraukas.
Didysis dokumentų klastotojas buvo Kazys Škirpa. Jo 1951 m. suklastota LAF programa, kuri buvo paskelbta Kanados laikraštyje Nepriklausomoje Lietuvoje, yra Mažvydo nacionalinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Škirpos fondas yra bibliotekas nesutvarkytas ir ten dirbantis Vidmantas Valiušaitis tos klastotės neranda, nes matyt užsiėmęs straipsniais. Bet aš esu įkėlęs tą puslapį, kur Škirpos ranka išbrauktas 16-as punktas apie svetingumo atšaukimą žydų tautinei mažumai, o tolimesni punktai pernumeruoti.
Žodžiu, įdomu, kad kiekvienas randam ką veikti. Ačiū už naujienas.
Daiktų istorijos. Kas slėpėsi už Juozo Markulio vardo, Lietuvos keltų įvairovė ir nepamirštama Sporto rūmų praeitis
− lrt.lt/mediateka/irasas/2000171039/daiktu-istorijos-kas-slepesi-uz-juozo-markulio-vardo-lietuvos-keltu-ivairove-ir-nepamirstama-sporto-rumu-praeitis
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000173291/legendiniai-vilniaus-sporto-rumai-nuo-sermenu-iki-alos-pugaciovos-koncertu
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000173595/istorija-apie-juoza-markuli-aplinkiniu-megtas-medicinos-profesorius-siejamas-su-187-partizanu-isdavimu
1 d. – apie Sporto rūmus, 2 d. – apie J. Markulį, 3 d. – apie keltus.
Nesuprantu, kodėl reikia tą patį turinį 3 kartus, 3-mis skirtingais pavadinimais kartoti?
Nepaprastai sujaudino tokia pagarba Sąjūdžio istorijai! –
ardõnė sf. (2)
1. Mrj didelė eketė žuvims gaudyti: Ėjo per ežerą ir pataikė į ardõnę Mrk. Tik neįsmukit kur ardõnėn besislidinėdami Lp. Iškirsk ardõnę dviejų uolekčių didumo Sn.
^ Sukas kap šiaudas ardõnėj Nč. Kraujas bėga kap iš ardõnės Lp.
2. klampynė: Rudenį mūsų keliai pavirsta baisia ardonè PnmA. Įvažiavo į ardõnę, ir pasinėrė vežimas Alvt.
ǁ skylė: Didžiausia ardõnė tilte, net pervažiuot negalima Mrk.
3. didelis daiktas: Mūsų kaimyno stuba tikra ardõnė (nejaukus didelis kambarys) Plv. Tokios ardõnės niekad neprikūrensi Vrb. Jų karvės tokios ardonės, sunku prišert Jnš.
Lietuva – taip sena, kad kiekvienas kvadratinis metras jos padengtas mažiausiai gal 10 metrų storio tėviškės mūsų žmonių kaulais. Ateivis (ir ne vienas toks buvo), klode užimdamas gal 1 mm., sureikšmina savo taškinį buvimą pas mus, išeina, iki pat begalybės… Tad, kas per ardonė čia vyksta sostinėj mūs Lietuvos, ką?.. Leiskit paklausti.
Kalbą apie nepagrįstas žydų pretenzijas į buvusius Sporto rūmus Vilniuje reikėtų pradėti nuo fakto, kad Sporto rūmai nestovi ant XIX amžiuje buvusių žydų kapinių žemės. Kas XIX a. viduryje buvo Sporto rūmų vietoje? 2023 m. gegužės-spalio mėnesiais Lietuvos nacionalinis muziejus prie karaliaus Mindaugo paminklo Vilniuje eksponavo maketą „Vilnius prieš 200 metų“, sudarytą pagal Rusijos karinio archyvo medžiagą apie Vilnių surinktą po 1931 m. sukilimo. Tuomet Sporto rūmų vietoje, priešais Gedimino kalną, stovėjo karinė Rusijos imperijos tvirtovė, užėmusi platesnį plotą nei Sporto rūmai. Kadangi tvirtovės teritorija užkabino ir šiek žydų kapų, caro valdžia, atsilygindama, žydams sumokėjo nemažą aukso rublių kompensaciją. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje yra saugomas senas XIX a, vidurio Vilniaus planas, kuriame žydų kapinės pažymėtos į šiaurę nuo priešais esančių Vilnios (Vilnelės) žiočių, taigi ir pagal miesto planą, gerokai į šiaurę nuo Sporto rūmų perimetro. Maža to, į XIX a. pabaigą carinė valdžia žydų kapines visai panaikino ir pasiūlė jiems savo artimųjų kapus perkelti kitur. Tai didele dalimi buvo padaryta. Apie kažkokius žydų protestus ar teismus dėl to man neteko girdėti (tai būtų ir atsakymas į pasigirstančius teiginius, kad žydams jokiu būdu neleistina judinti savo artimųjų palaikų). Išeitų, kad žydeliai, pretenduojantys į sporto rūmus, viso to nežinojo (nors kai kas mano, kad viso reikalo esmė yra piniguose). Kas dėl atsiradusios Sporto rūmų istorijos, dėl nežinojimų kaltas? Padarykime kaltu Lietuvos Istorijos institutą – jis jau seniai galėjo sudėti taškus, apraminti kai kuriuos žydų aktyvistus ir, tarkime, nesąmoningai jiems pataikaujančius lietuvius.
Vytautas Šilelis