P. S. Krivickas. Ar verta prikelti seną ardonę?

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra tapę pastebimu Vilniaus peizažo akcentu. Jie statyti 1965–1971 metais ir atsirado senųjų žydų kapinių vietoje. Jos veikė nuo XVII a. pradžios, o 1831 metais buvo uždarytos. Kapinės pamažu nyko, nors prieš Antrąjį pasaulinį karą dar buvo likę keli šimtai kapų. Kapinės sovietinės valdžios buvo visiškai panaikintos 1948 metais.

Taigi toje vietoje atsiranda lenkto ir dinamiško silueto statinys. Rūmams panaudota unikali vantinė salės perdangos konstrukcija. Buvo įrengta universali salė. Iš sporto varžybų erdvės lengvai buvo galima persitvarkyti į susirinkimų ar koncertų salę.Joje žiūrovų tilpo pagal renginių tipą: konferencijose ir susirinkimuose galėjo dalyvauti iki 6000 žmonių, ledo ritulio varžybas stebėti – apie trejetą tūkstančių, krepšinio rungtynes – per 4000 žiūrovų. Tačiau vienu pirmųjų renginių šiuose rūmuose 1974 metų sausį tapo ne sporto varžybos, bet ilgamečio Lietuvos kompartijos vadovo Antano Sniečkaus šermenys. Simboliška, kad buvusių senųjų kapinių vietoje. Jas šiandien netoliese primena tokia lentelė: „Prašome gerbti judėjų amžinojo poilsio vietą ir laikytis rimties“.

Mūsų dienomis rūmai nušiurę ir apleisti. Juos valdyti teisę įgijo Turto bankas. Jam pavesta rūpintis ir pastato rekonstrukcijos projektu. Dabar planuojama, kad rūmų rekonstrukcija, po kurios jie vadintųsi Vilniaus kongresų centru (VKC), būtų baigta iki 2023 metų. Viliamasi tokiu būdu šį pastatą grąžinti į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Savo ruožtu sostinės savivaldybė sutvarkytų aplinką ir pasirūpintų senųjų Vilniaus žydų kapinių atminimo įamžinimu. Kaip pranešta žiniasklaidoje, Turto bankas paskelbė, kad VKC rangos konkursas bus skelbiamas 2021 metų viduryje, o darbų pradžia numatyta maždaug po gero pusmečio. Ketinama skirti 515 tūkst. eurų projektui rengti, o patiems rūmams rekonstruoti reikėtų beveik trisdešimties milijonų eurų.

Ilgokai projekto rengimui ir būsimiems darbams priešinosi žydų organizacijos, nes, kaip minėta, tie rūmai pastatyti  buvusių judėjų kapinių teritorijoje. Turto bankas sutarė su Lietuvos žydų bendruomene ir Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetu, kad rekonstrukcija padėtų apsaugoti, pritaikyti pažinimui bei naudojimui VKC prieigas. Susitarta, kad buvusių kapinių teritorijoje, atsižvelgiant į judėjų religijos reikalavimus, negali būti vykdomi jokie kasimo, žemės judinimo darbai. Todėl nauja takų danga, pieva ir gėlynai būtų įrengti ant esamų betoninių plokščių užpylus grunto, taip pat nebūtų sodinami nauji medžiai, tektų suformuoti apsauginius barjerus, kurie neleistų lipti ir vaikštinėti buvusių kapinių teritorijoje.

Rekonstrukcijos ir teritorijos sutvarkymo darbus pasiryžę prižiūrėti žydų rabinai. Vietoj nebenaudojamų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų įrengti konferencijų centrą planuota nuo 2015-ųjų, kai Turto bankas iš bankrutuojančios Ūkio banko investicinės grupės ir bendrovės „Žalgirio sporto arena“ už 5,6 mln. eurų perėmė rūmų pastatą. Tačiau dėl įvairių kliūčių tuos ketinimus vis teko atidėlioti. Pagaliau šiemet Turto bankui pavyko susitarti dėl projektavimo pradžios. Žydų organizacijoms nepavyko sustabdyti buvusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų komplekso rekonstrukcijos. Taigi ją manoma pradėti 2022-aisiais. Centre planuojama įrengti ne mažiau kaip dešimt įvairių konferencijų salių, iki dešimties posėdžių kambarių, maitinimo zonas, kavines, administracines patalpas. Be to, priestate planuojama dar 500 vietų konferencijų salė.

Vyresnio amžiaus vilniečiams apleistasis statinys kelia nostalgiją apie jų jaunystės sporto varžybas, apie koncertus, vykusius šiuose rūmuose.Po vieno tokio vengrų roko grupės „Sirius“ koncerto 1975 metų rudenį nutiko nelaimė. Dalis muzikos gerbėjų pasirinko eiti per nebaigtą statyti pontoninį tiltą per Nerį netoli rūmų. Tiltas neatlaikė ir suiro, o keli šimtai vilniečių atsidūrė šaltame Neries vandenyje. Žuvo keletas žmonių.

Tiesa, ne tik liūdni įvykiai lydi šio komplekso istoriją. 1988 metais rūmuose vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Kaip tik tas faktas tapo vienu pagrindinių argumentų paveldosaugininkams, siekusiems išgelbėti nuo nugriovimo šį statinį. Tačiau ar jis tikrai vertas išlikti ir iš naujo atgimti?

Koronavirusas atpratina pasaulį nuo didelių gyvų sambūrių. Vis daugiau bendravimo persikelia į virtualią erdvę – joje nuotoliniu būdu vyksta net Jungtinių Tautų posėdžiai, Europos Sąjungos valstybių vadovų pasitarimai. Tai kokie kongresai ir konferencijos turėtų perspektyvą vykti Vilniaus kongresų centre? Jų galimiems virtualiems dalyviams nebereikėtų prašmatnių viešbučių ar naktinio Vilniaus malonumų. Nebeviliotų ir buvęs garsiausias sostinėje bufetas. Beje, jis bene vienintelis merdinčiuose rūmuose yra išsilaikęs gana neblogai, išlikusios originalios kėdės ir savitas apšvietimas. O, koks čia buvo deficitinių svaigalų asortimentas: škotiškas viskis, prancūziškas brendis… Nebėra ir paslaugiųjų bufetininkių, populiariai vadintų bufetavomis. Ne viena jų sugebėjo anuomet įsiteikti aukštiems partinės valdžios bosams, pakeisdamos (net oficialiai) niūrias ir nusipenėjusias žmonas.

Rūmus ketinama rekonstruoti, tačiau nuogąstaujama, kad tai gali būti nelengva. Štai aliuminio trosai, laikantys gelžbetonines stogo plokštes, jau gali būti avarinės būklės. Pakeisti ar remontuoti šiuos trosus būtų didelė techninė problema. Tai ar išvis verta gaivinti tokią mažai perspektyvią ardonę, kaip mano gimtojoje Suvalkijoje vadinama didelė nenaudinga erdvė? Juk ant Tauro kalno vietoje sudegusių ir nugriautų „socialistinio baroko“ Profsąjungų rūmų ketinama statyti didelį koncertų ir konferencijų kompleksą. Po pandemijos išsižioję lankytojų lauks Nacionalinis operos ir baleto teatras, visokios kultūros ir sporto renginių arenos. O ir visuomenė bus dar labiau „suvirtualėjusi“.

Teko girdėti manančių, kad dar ne vėlu sulyginti su žeme tos nušiurusios ardonės liekanas? Gal įprasminant bei pagerbiant Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojų litvakų senąsias kapines, įrengti ramaus poilsio vietą – žalią parką su medžiais ir takeliais, kur vaikščiotų porelės ar mamytės ir tėveliai vežiotų ir vedžiotų vaikučius? O ausų nerėžtų tuščiaviduriai „bumčikai“? Daugelis mūsų bendrapiliečių žydų ir užsienyje plačiai pasklidę litvakai būtų dvigubai patenkinti: ir dėl nepasmerktos išniekinimui jų protėvių amžinojo poilsio vietos, ir dėl, jų požiūriu, neišmestų beprasmiškai pinigų. Tai būtų prasminga ir gamtosaugos atžvilgiu: neterštų aplinkos kelių šimtų kokios nors konferencijos dalyvių atliekos. Negadintų oro neišvengiami rūkorių dūmai per renginių pertraukas, dargi padėtų išvengti rūkymo sukeliamų ligų – pirmiausia plaučių vėžio.