Lietuvoje įprasta sakyti, kad politika iš esmės – purvinas reikalas. Tai ypač būdinga vyresniems žmonėms ir juos galima suprasti. Jie augo laikais, kai politika buvo okupacinė ir represinė. Taip gimė požiūris, kad visa, kas susiję su politika, savaime purvina. Tai nėra visiška tiesa. Politika tiek purvina, kiek ją daro purvini žmonės. Tas pats galioja ir kitoms žmogiško gyvenimo sritims, pradedant kultūra ir baigiant verslu.
Visgi po šių drąsinančių žodžių dera įvardyti realias problemas, dažnai pasireiškiančias būtent politikos srityje. Politikoje ypač būdingas vienašališkumas, net iki isterijos. Jei pasisakai už Donaldą Trampą, turi pasisakyti už jį be išlygų, ignoruodamas jo silpnąsias puses. Jei pasisakai prieš Džordžą Sorošą, turi jį matyti kaip visa valdantį monstrą, tykantį už kiekvieno kampo, nors jo įtaka stipriai perdedama. Jei esi tautininkas, turi viską vertinti vien per tautiškumo prizmę, nors yra dalykų, svarbesnių ir už patį tautiškumą.
Politikoje greičiau pastebimi garsiai rėkiantys, nei santūriai mąstantys. Riksmas gali būti fizinis, bet gali būti ir informacinis – naudojant itin kategoriškas sąvokas, pateikiant juodai baltą pasaulėvaizdį. Pastaruoju atveju anokia išimtis ir kai kurie intelektualai.
Politika gniaužia tiek objektyvumą, tiek ir individualumą. Patekęs į kokią nors grupę turi kalbėti unisonu su tos grupės balsais. Prabilęs savarankiškai būsi išmestas ir dar iškeiktas. O svarbiausia, politikoje primityvus melas priimamas lengviau, nei sudėtinga tiesa. Todėl politikas priverstas meluoti, kad būtų suprastas kvailių, visais laikais sudariusių visuomenės daugumą. Atsisakęs meluoti politikas dažnai pasmerkiamas nuolatos pralaimėti.
Ypač sunku politinėje arenoje žmonėms, linkusiems į filosofiją. Tai iš principo sunkiai suderinamos sritys: kas yra geras bruožas filosofui, labai prastas bruožas politikui. Politiko užduotis – vienyti, sutelkti apie save kuo daugiau šalininkų. Filosofas iš esmės yra skaldytojas, jis dirba kaip skulptorius, atmetinėdamas visas bereikalingas dalis nuo tobulos skulptūros. Jis ieško tiesos, atskirdamas nuo jos visa, kas nėra tiesa. Ir taip jis prisikuria priešų visose stovyklose.
Socialistai ir liberalai, eurofilai ir vatnikai, šovinistai ir kosmopolitai – tiktai keletas atvejų, kai visuomenė susiskirsto į skirtingas ir vienodai klaidingas pozicijas. Filosofas pasakys, kad visos tos pozicijos – blogos. Ir taip nusižudys kaip politikas. Nes visuomenėje vyraujantys intelektualiniai tinginiai, žengiantys lengviausiu keliu, sunkiai suvokia daugiau, nei vieną priešą vienu metu. Jei dešinėje – blogis, tai kairėje – gėris. Tokia jų mąstysena. Ir joje nėra vietos filosofiniam požiūriui.
O baisiausia, kad vartotojiškumu persiėmusioje visuomenėje svarbiausias klausimas politikui – kas man asmeniškai iš to? Tam ypač naudinga vienmandatė parlamento rinkimų sistema. Žmonės, pretenduojantys į parlamentinę politiką, kur svarbiausi – vertybiniai klausimai, priversti kalbėti apie savivaldybės lygio klausimus. Suremontuosiu šaligatvį, nutiesiu kanalizaciją…
Dažnai rinkėjai nori girdėti tai, kas iš esmės žalinga jiems patiems. Pavyzdžiui – sumažinsime mokesčius ir kartu padidinsime socialines išmokas. Kas reikštų automatinį valstybės bankrotą. Arba – panaikinsime rinkimų sąrašus, paliksime tik vienmandates apygardas. Tai atspindi žemo politinio išsilavinimo žmonių lūkesčius išstumti iš politinio gyvenimo partijas, bet kartu reiškia, kad netgi trečdaliui visuomenės atstovaujanti politinė jėga liktų už rinkimų barjero. Vienmandatėje susitars dvi sisteminės partijos ir išstums antisistemininką.
Šiame kontekste sąvokos „mąstantis“, „garbingas“ ir „politikas“ dažniausiai palieka tik du pasirinkimus iš trijų. Mąstantys ir garbingi žmonės masiškai renkasi likti atokiau nuo politikos, užsidarydami ramybę užtikrinančioje teorinių svarstymų erdvėje. Ir tik drąsiausi, labiausiai pasiaukojantys iš jų lenda į politiką vardan savo suvokto bendrojo gėrio. Tai – savotiškas kryžius. Tokie politikai neša jį ir prie jo kalami. Tai – auka vardan tų, kurie patys renkasi stovėti po šiuo kryžiumi, būdami už jį žemiau. Ar tokia auka ko nors verta, politikai filosofai sprendžia patys.
Su daug kuo galima sutikti autoriaus straipsnyje. Būtų įdomu, ką jis turi galvoje kaip tautininkas, sakydamas, jog – “yra dalykų, svarbesnių ir už patį tautiškumą.”
Už tautiškumą visada bus svarbiau pačios žmonijos išlikimas… Rusija, Kinija, Š.Korėja taip negalvoja, liberastai taip negalvoja… daug kas taip negalvoja, dėl to žmonija vis kariauja ir kariauja ir kariaus visokiausius karus kol susinaikins… Žmonija kaip rūšis pasiekė savo galimybių ribas, arba ji pasikeis, arba užleis vietą tobulesniems sutvėrimams…
Tautiškumas yra svarbus atsikūrusiai lietuvių Tautai ir Valstybei, nes jai nebuvo istorinio laiko gyventi kaip Prancūzijai, Vengrijai ir kt., todėl mūsų dabarties pareiga rūpintis savo tauta ir valstybe (mūsų Konstitucijos priedermė tai pabrėžia), o ne sekti imperijų pavyzdžiu ir diegti globalizmą, kosmopolitizmą.
Politika tai ir yra rūpinimasis dauguma, t. y. visa tauta. Tauta tam ir renka į Seimą savo atstovus. Mūsų žiniasklaida turėtų naudoti daugiau žodį “Atstovai”, o ne politikai (JAV ir vadinasi Atstovų rūmai) ir taip atpratinti nuo neigiamo įpročio. Autorius teisingai pabrėžia, kad “politikai tautoje turi neigiamą atspalvį ” ir tai yra sovietų palikimas, nes bolševikų pradinė politika buvo mauzeris ir teroras. Rūpinimasis visa Tauta nėra kryžius, bet net gali būti gyvenimo prasmė.
„Todėl politikas priverstas meluoti, kad būtų suprastas kvailių, visais laikais sudariusių visuomenės daugumą.“ Oho!!! Jei pagal rašytoją visuomenės daugumą sudaro kvailiai, tai koks nuošimtis kvailių yra politikų tarpe? Pasivadinimas politiku ar politike dar niekam pasaulyje nesuteikė proto. Net ir prezidentams ar prezidentėms. Ne visuomenės dauguma yra kvailiai, o tie politikai, kurie nesugeba žmonėms išaiškinti paprasčiausių dalykų (nes patys iki galo nesupranta). Murma sau panosėje ilgiausius monologus, todėl ir yra neišrenkami. O po to graudžiai virkauja kieme ant suoliuko. Niekas politiko neverčia meluoti. Tai jo pasirinkimas meluoti. Jei žmogus visą gyvenimą stengėsi sakyti tiesą, jis taip elgis ir tapęs politiku. Nemeluos. O, jei melavo, meluos ir toliau išsijuosęs. Prigimties nepakeisi.
Spręsdami apie kitus pagal save, pasiklydote tarp “trijų pušų”. Jei jau visuomenė tokia protinga, tai kodėl ji renkasi kvailius? Jūs per gerai galvojate apie “visus” – kaip apie save. Ne pas daugumą toks supratimas, o pas mažumą…
Žmogus, norintis būti politiku, bet teigiantis, kad visuomenės dauguma yra kvailiai, neturi jokios ateities politikoje. O, jei jis partinis, tai ir jo partija neturi jokios ateities, nes partija yra jos nariai, pirmiausia, o tik po to lankstinumai ir balionėliai. Visi politikai yra iš visuomenės! Kokia visuomenė, tokie ir politikai… Bent jau iki šiol politikoje nebuvo jokių asmenybių. Asmenybės yra mūsų mene, moksle, medicinoje ir pan., bet tik ne politikoje.
Aš žmogus nenorintis būti politiku 😉
🙂
Jūs teisus sakydamas “Mūsų žiniasklaida turėtų naudoti daugiau žodį “Atstovai”, tik vsa nelaimė, kad “mūsų žiniasklaida” ne mūsų, o globalistų, kuriems šis lietuviškas žodis nepatinka…
… na neturėjau aš omeny dabartinio globalizmo kai po bendražmogiškosios vertybės.Tas dabartinis globalizmas tai tik masių valdymo įrankis ir nieko daugiau, bet kiekvienas žmogus pats sau turi pripažinti, kad jis visų pirma žmogus, o todėl ir bendražmogiškosios vertybės aukščiau visko, toliau sektų pilietiškumas, o jau po to tautiškumas. Mums lietuviams pasisekė, kad tautiškumas ir pilietiškumas mums tapatu, bet kokiam kitataučiui gyvenančiam pvz. Lietuvoje jau tenka rinktis kas pirminis – pilietiškumas ar tautiškumas, ir turėtų būti pilietiškumas. Toliau jau būtų tikėjimas, politiškumas kas jau visiškai jokia vertybė. Tikėjimas vertybė jei stiprina tautiškumą, jei silpnina jau nebe, kaip pvz. lietuviui krikščionybė, krišnaizmas, budizmas, hinduizmas ir t.t….Tas perdėtas, perdĖtas, politinis “superdiškumas” tik parodo žmogaus mąstymo ribotumą. Mąstančiam žmogui politiškumas, kaip plaukikui akmuo po kaklu. Mąstantiems politikos ar kokios ekonominės iškrypėliškos pakraipos nereikia – darai tuo metu kas reikalingiausia, kas geriausiai tinka… Trumpai apibendrinus politika – kvailių valdymas…ir valdomiems, ir valdantiems… 😉
bet darbais mes Tėvynę mylim.Ar pasirašėt peticiją ,dėl Gojaus girios išsaugojimo?
… aš tai pasirašiau, o tai, kad jūs čia ne “į temą” tai ir man kilo minčių nesusijusiu su straipsniu… Tas “Gojus” – šventagirė, man nuskambėjo kaip “gojus” pas žydus. Kilo minčių, jog gamtos, miškų, šventagirių garbintojai – proprotolietuviai gyveno šalia žydų, iš čia jiems ir kilo pavadinimas “gojus” – šventagirių garbintojas. Gražu, ir toliau noriu būti “Gojus” 🙂
Anksčiau dar XVI a. buvo ne Gojus, o Gajus (žr. Mažvydo “brAliai…), taigi tokia giraitė yra GAJUMO gavimo vieta, atsiGAVImo, jėgų atgavimo vieta, kitaip sakant jėgos vieta. Tai labai svarbios žemės vietos, todėl – šventvietės. Jose kaupiasi energija, kurią per šventes perima žmonės. Tokių giraičių Gojų naikinimas tolygus tautos galių naikinimui.
Ačiū…
NE. Jei žmogus kažką daro, veikia, vedamas savo nuoširdausio įsitikinimo, meilės, iš idėjos, tai tokiam žmogui tai NĖRA jokia auka. Jei mylinti motina slaugo sunkiai sergantį savo vaiką, jai tai nėra auka. Jei politikas nuoširdžiai stengiasi dėl Lietuvos, jam tai nėra jokia auka. Tai jo gyvenimas. Kasdienybė. Kalimasis prie kryžiaus – susireikšminimas, egocentrizmas nėra didelė politikuojančiųjų vertybė.
Bet tas politiko egocentrizmas yra bene vienintelis būdas politikui atkreipti į save visuomenės dėmesį į jo puoselėjamas idėjas . Čia reikėtu kelti klausimą ar visuomenėje vis dar populiarios moralinės vertybės matomos politikoje, konkrečiame žmoguje .
Meluojama todėl ir tada, kai kažko nedoro siekiama.
Jei Seime susirinkusieji ne karštligiškai kažko savo siektų, o tuos metus vien tik savo šalies labui darbuotųsi, tik tokį savo veiklos čia įspaudą palikti rūpintųsi, ar būtų priežastis meluoti?
„Kas meluoja, tas ir vagia“ – lietuvių liaudies išmintis.
Kundrotas čia save turi omenyje kalbėdamas apie politiką-filosofą- nors jis nei politikas nei filosofas- šiaip stebėtoja ir savanoriškas rašinėtojas.
Juokas ir tiek.
Jei jūs susikeistumėte vietomis, tai Kundrotas irgi prisijuotų… Ir nereikia čia klijuoti “etikečių” – jis to nepasakė, iš esmės straipsnis, kai nėra prie ko prisi(…) kabint, belieka tik apsikeisti nuomonėmis papildant straipsnį neesminiais pamąstymais…
Vilniečiui: Taip.
Kęstučiui : Taip
Va šitaip susidaro bendraminčių ar panašios krypties frakcijos, partijos ir pan, O pati didžiausia… (visuomenėje) – kvailių.
Yra tokia rytietiška išmintis ir ji man labai patinka – Jei išminčius galvoja, kad jis išminčius, tai jis kvailys. Jei kvailys suprato, kad jis kvailys, tai jis beveik išminčius 🙂
Labai taikliai. Abiem atvejais kalba eina apie savistabą (liudijimą). Apie jo praradimą (pirmuoju atveju) ir įvaldymą – antruoju.
” Lietuvoje įprasta sakyti, kad politika iš esmės – purvinas reikalas.” Nesąmonė: politika labai pelningas reikalas. Visi vartosi taukuose. Taip buvo prie komunistų, tai yra prie kapitalistų. tik taukų žyyymiai riebiau.
Purvinas verslas. Argi tai ne politinė prostitucija – bėgiojimas iš vienos frakcijos į kitą ar iš vienos partijos į kitą, po to į trečią ir t.t. ?
…jūs geriau paskaitykite ką stasys rašo, čia patys geriausi mūsų seimo nariai vis nenusėdintys kaip į dilgėles įtūpę 🙂
Įdomia tema autorius palietė , įdioto klijuojama etiketė politikui iprastas reikalas mūsų visuomenėje , bet ar autorius susimąstė jog tie patys politikai kreipdamiesi į visuomene paramos formuluoja klausimus ir jiems atsakymus kaip tik iš tos pačios pozicijos ., laikydami ta visuomene PIPT. Aš tikrai abejoju jog į Seima gali papulti didžioji dauguma beraščiu ,nesusigaudančiu Lietuvos aktualijose žmonės ir tai kaip to Seimo darbo metu jie save pristato tik patvirtina tokio elgesio priežastį. Kokios priežastys lemia tokias žalingas nuostatas apie tai autorius linkes nepasakoti .Gal mūsų visuomenė tiek archaiška jog politikuose mato ta pati jiems tarnaujanti “satrapa’ be savo nuomonės .Tos idėjos apie būtinumą suvaržyti Seimo nario nuomone rinkėjais tik pailiustruoja kodėl tokie reiškiniai vis dar pas mus randa vietos . Nesutiksiu autoriumi jog politikui privalu pas mus ‘prisitaikyti’ prie daugumos nuomonės , mes turime visa eilę politiku kurie Seime niekur nepritampa , bet ar tai nereiškia jog tie politikai nesugeba dirbti komandoje todėl klajoja po partijas ir ju frakcijas . Lietuvos visuomenė dar jauna demokratijoje todėl jos gyvenime galima sutikti ir vaikiško elgesio pavyzdžių ka tai bendro turi su filosofija ? Nieko nebent visuomenė tuos pačius filosofus vėl nubaustu rinkimuose už per didelę meilę Mėnulio problemoms visiškai nežiūrint kas po kojomis dedasi .
Man kažkodėl labai panašu į savo („politiko-filosofo“???) pergyvenimų, asmeninių nuostatų ir nesėkmių atvirą išklojimą:„Ir tik drąsiausi, labiausiai pasiaukojantys iš jų lenda į politiką vardan savo suvokto bendrojo gėrio“.
Turbūt Jus teisus . Tai ka rašo autorius liečia tik ji patį , bet tendencijos visiems vienodai taikomos . Skurdi aplinka politikoje asmenybėmis tik išduoda jog autorius teisus viename politikais tampa žmonės bet po to tą veiklą palieka kaip neperspektyvią jų ateičiai .
Užtenka užsirekomenduoti kaip ištikimas karo maro ir energetikos oligarchų interesų tenkintoju ir Rojus žemėje užtikrintas. Nesvarbu po kokios partijos vėliava. Su kitokiomis užmačiomis į politika geriau nelysti. Kas nutinka – pavyzdžių yra. Žinoma, visada reikia turėti liežuvį be kaulo.
Jei Tikras Tautininkas kaip Antanas Smetona butu valdzioje siandien…
Visi kurvos Baciuliai, Sinicos,Radzvilai,Juozaiciai ir tie kurie ju chore giedoja
Butu uz grotu, kaip Lietuvos Valstybes priesai arba nesamoningi kvailiai…
O kodėl taip manote?
Todel kad jie putinistu,trumpistu,mudochistu propaganda skleidzia
Baciuliai, Sinicos,Radzvilai,Juozaiciai yra nacionalistai, Smetona buvo nacionalistas, (šioje vietoje atsiversk Plečkaičio logikos įvadą, kad išmoktum teisingai daryti logines išvadas)… taigi tavo išvardinti prietėliai būtų Smetonos rudamarškinai smogikai (šaulių sąjunga), kurie kumščiu įteisintų tuščiagarbio karaliuko patvaldytę. Bet lietuvių tautos laimei buvo kitaip ir čia dedam tašką nes istorija nemėgsta kas būtų jeigu būtų, o jūs, alkine šunauja, ir taip gyvenate alternatyvioje istorijoje.
Atsiminiau LTSR laikų anekdotą… Ateina pilietis prie spaudos kiosko nusipirkti laikraščio ir paprašo – norėčiau “Tiesos”. Seniai nebėra. Tai gal dar liko “Tarybų Lietuva”? Seniai parduota… O tai kas tada liko??? “Darbas” už tris kapeikas… 🙂
Ne anekdotas: LTSRS – kas nedirba tas nevalgo, ES LT – kas nedirba, tas prabangoje maudosi.
Tikriausiai nematėte filmo operacija Y 😉 Jei rimtai, tai esu iš tų kuriems kapitalizmas – atgyvena, bet jau tas rusiškas socializmas ar kapitalizmas, tai “saugok Dieve mus”… Apie TSRS ar LTSR, tai toks beveik anekdotas, tada dar jaunuolis paklausiau tėvo – kaip manai, kiek ta TSRS dar gyvuos? Tėvas – žinai, tokia nesąmonė ilgai išsilaikyti negali… Nepraėjo nei 10 metų…
“Kas būtų” nesunku išsivaizduoti.
Juk dabartiniai tautininkai būtent ir yra Smetonos tipo tautininkai – tūnojantys, kaip ir tada, lyg kokie grybai po lapu… Lenkijai nė žodeliu neatsikertantys, žodžiu, panašu, kad jie veikiau yra – “towtinyki na Litwe”…
Antai, kaip žinoma, 1938 metais su nota atėjo Lenkas ir tą tūnojusį smetoniško tautiškumo grybą atvirai paspyrė Lenkijos pusėn, o 1939- 1940 m. atėjęs Sovietas jį tokį – lenkiškai paspirtą ir į savo krepšį susikišo…
Šiandien apskritai ne tas neaišku ką reiškiantis tautiškumas, o lietuvybė Lietuvoje ir pasaulyje, turi rūpėti.
Jie netyli, kaip grybai po lapu, jų ,,tylėjimu” pasirūpinta, nes už straipsnio patalpinimą didesniame portale IŠ JŲ pinigo reikalaujama! Taip jie paverčiami ,,marginalais”. Tačiau MES GALIME SKLEISTI ŽINIĄ jaunimui, kur ,,marginalai” glaudžiasi, kur jų straipsnių yra, kur nebūtina skaityti, ką šiandien pasakė ,,žvaigždės”, katra kojinė joms pirma prayra.
Žmonės labai įvairūs, kaip mokiniai mokykloje – nuo pirmoko iki dvyliktoko. Įsivaizduokite juos vienoje klasėje… Turiu omenyje reįnkarnaciją, sielos amžių. Va tokia yra ir visuomenė, toks yra ir seimas…
Dėl išsigimusios demokratijos – jos negalimumo (atstovavimo – rinkimų negalimumo) tėra vienintelė išeitis grįžti prie monarchinio valdymo, juk protingų patarėjų protingam monarchui tautoms pakaktų.
Demokratijos politikos kryžius žmonijai darosi per sunkus…
Į rytus turime porą nekarūnuotų monarchų ir matom kuom tai gali pasibaigti…
Monarchija kaip tokia savaime nereiškia diktatūros… Kai atstovavimas per partijas yra tapęs demagogija, kai pagal Rinkimų įstatymą balsavimo, balsų skaičiavimo komisijų pirmininkais (o jų žinioje yra balsavimo biuleteniai, skirtos lėšos, balsavimo apylinkių antspaudai, delegavusios partijos parūpintas aktyvas) yra skiriami valdžioje esančių partijų deleguoti asmenys (sovietinė praktika), apie demokratijos funkcionavimą naivu kalbėti. Kitos išeities kaip konstitucinė monarchija tokiu atveju vargubau galima rasti.
Gauja kuri pardavė Lietuvą kaizeriui 1918 metais norėjo karūnuoti Lietuvos karaliumi Vilhelmą fon Urachą. Smetonos patvaldystė – tuščiagarbio bandymas tapti absliučiu monarchu ar fiureriu. Matom kuo tai baigėsi.
Smetonai prieštarautina visai ne dėl to kas nurodoma – tai sovietinio tipo priekaištai jam kaip asmeniui, o ne kaip Prezidentui nepateisinamai nevykdžiams ar netinkamai vykdžiusiam valstybines pareigas…
ir išsaugokim Gojaus girią,tai bus tautinis konkretus darbas.Diskusija apie: ar galima būti truputi “nėščiai” nieko neduos,nes tai neįmanoma ir nelogiška.Tie pilkapiai ,šioje girioje, jų ramybė ir išlikimas svarbūs tautininkui ar ne?Pagal veiklą ne šnekėjimą gimsta pagarba ir suteikiama teisė vadintis.
Demokratiją nurašyti dar anksti, nes jos dar nebuvo. Kol kas turime tik jos imitaciją. Tik įsiklausykite į šių žodžių derinį:
“Atstovaujama demokratija”
Juk atstovai – ta mažuma, o demokratija – daugumos valdžia. Kai valdžia (po rinkimų) atsiduria mažumos rankose – demokratijos nebelieka…
“Atstovaujama demokratija” tiek pat “logiška” ir “darni”, kaip “nakties diena”.
Nežinau, kas tie tautininkai, neturiu jokio supratimo apie juos, nes nėra šiandien tokios partijos. Jei kada nors įkurs savo partiją, paskelbs programą, tada gal ir bus aišku?
Partija, tai visų pirma ideologija…
Tai kokia ideologija?
Tos tautininkų ideologijos išskirtinio ypatumo nuo kitų kaip ir niekas negali paaiškinti. Mano susidarytu spratimu tautininkų ideologija – tai politinis siekis, kad visoje Lietuvoje gyvenantys žmonės vadintųsi “Poliaki na Litwe”. Tai iš esmės būtų kaip ir grįžimas į žečpospolitinius laikus.
Antai, tarpukariu pagal Smetonos vykdytą politiką tautininkams taiksčiusis su Vilniaus ir teritorijų aplink jį Lenkijos įvykdytu atpėšimu toks jų vadinimasis okupuotoje dalyje buvo jau ko ne visuotinai pasiektas.
Sprendžiant iš to, kad dabartiniai tautininkai prieš valdžioje buvusių “valstiečių’ su „skverneliniais“ Lietuvoje vykdytą lenkinybės diegimo politiką garsiai neprieštaravo, galima manyti, kad jie laikosi tos pačios smetoniškos tautininkumo sampratos. Taigi visoks lenkinybės diegimas Lietuvoje gal ir būtų – tąja sunkiai suvokiama tautininkų ideologija.
Poniai Kristinai skirta signataro renta. Gaus visą sumą už 10 m. (?37 tūkst.) ir kas mėnesį po 230 E.
Įdomu kokiu būdu, būdama Butrimiene pagal dokumentus ir faktą, ji tuo pat metu buvo ir signataro žmona? Tai yra, pabuvo susidvejinusi, kol buvo pasirašomas aktas, paskui vėl atsivertė į Butrimienę? Ir ,,po sovmestiteljstvu” buvo viešbučio… savininke. Butrimiene ji išliko iki 2001?
Interviu išaiškino dar vieną įdomų dalyką – visą laiką būdama viešbučio valdybos nare, ji už šias pareigas negauna pajamų! Kur žiūri Darbo inspekcija? Jos panosėje darbo žmogus išnaudojamas! Sakė, jog viskas sūnaus rankose. Tai moteriškė visus tuos metus po AMB mirties badavo? Varge tu mano, kas per sūnus…
Jei ji pasirašė aktą ir yra signatarė, tada viskas gerai. Todėl, manau, viskas čia teisinga.
Tamsta manote, jog jai Aktą į bufetą atnešė, kad pasirašytų? Seime juk jos nebuvo, nes ir nepriklausė būti…
Ta 330 E renta signatarienėms skiriama
Manau, kad ji vis tik pasirašė aktą. Juk, jei miršta koks eilinis senjoras, o ne kpSS pirmasis sekretorius, žmona – senjorita jo pensijos negauna. Tai kodėl čia kitaip, kodėl šiuo atveju senjorita turi gauti už vyrą, pati ten nedalyvavusi? Labai didelė socialinė neteisybė būtų tokiu atveju! Todėl manau, kad ji dalyvavo, pasirašė, tik gal ne visi žino apie tai?
Atgaline data skirti signataro NAŠLĖS/-LIO rentą logiška ir įstatymiška tik TUO metu buvusiam SUTUOKTINIUI/-NEI. Tiek AMB prezidentavimo metais, tiek Nepriklausomybės Akto pasirašymo metais ir AMB turėjo žmoną Juliją, ir būsimoji K. Brazauskienė buvo Butrimo žmonelė. Ar sprendinys skirti rentą K.B. nėra SUKČIAVIMAS, manipuliavimas įstatymo tekstu?
Be to, žiūrėkime, kur tai logiškai veda: jeigu moteriškei, NEbuvusiai signataro žmona akto pasirašymo metu (nes abu kitas šeimas turėjo), galima gauti signatarienės rentą, tai kokia logika neskirti prezidentienės rentos (nors ja irgi nebuvai)? Taigi, sveikinsime ir su kitos rentos išplėšimu… Sykį jau skiriama NEbuvusioms, tik vėliau, ,,po viskam” tapusioms…
O įsivaizduokite, kas dėsis, kai kiti kelias žmonas turėjusieji pradės mirti – tie, kurie senatvėje ,,anūkes” vedė? Rentų galės pageidauti abi – tuo metu buvusi ir naujoji žmona? Ar gal ne 2, o visos 3-4? Taip ir išaiškės, po kiek meilužių kiekvienas konservatorius (socdemas, liberalas ar tvarkos bei teisingumo mylėtojai) per visas kadencijas turėjo? 🙂 Tiek rentų gal nė arabų šeicho biudžetas neišlaikytų?
O mano žmonos išvada labai moteriškai paprasta. “Maladec” boba. Ar tikrai , kad ji voliojasi Floridos paplūdimy , nežino, bet “pletkai” sklinda.
Svarbiausia, nereiks į Maisto banką kreiptis…
kur logika: miegokite ramiai, niekas neišaiškės, nes niekas neturi jokių meilužių: tiesiog neįsivaizduojama, sveiku protu nesuvokiama, kad, sakysime, koks vedęs politikas – krikščionis galėtų turėti kokią mokinukę ar pan. Tikėjimo dėka palaikoma aukščiausia moralė.
🙂 …
Asmuo tapęs signataru juo išlieka ir mirštant. Tai viena. Antra, teisei į našlystės rentą atsirasti šiuo atveju yra svarbu šeiminė padėtis signataro mirties momentu. Jeigu signataras mirties metu nėra santuokoje, t.y. nėra vedęs, tai tokiu atveju našlystė ir teisė į jos rentą neatsiranda apskritai. Teisės tekstai perskaitytini teisiškai…
Ačiū autoriui už nekasdienes mintis.
Dvylika metų savo įmone “Minčių sodas” telkiau ir aptarnavau šviesuolius. Apie tai skaičiau mokslinį pranešimą, “The Orchard of Thoughts: An Alternative Culture of Growing in Not Knowing”
Šviesuoliai linkę susikalbėti iš esmės, iš pagrindų, o tai trunka daug laiko. Tamsuoliai skuba paviršutiniškai prisitaikyti. Užtat tamsuoliai atsiranda centre, o šviesuoliai lieka paribyje, pakampėse. Bet tų šviesuolių yra visur. Ir jeigu šviesuoliai nepasiduos centro įtakai, tai vis dėl to susikalbės iš esmės, juk visi viduje pažįstame tas pačias vertybes, nors ir pabrėžiame skirtingas. Išvystysime šviesuolių tinklą, šviesuolių tautą, Jėzaus žodžiais, dangaus karalystę.
Tam reikalingi šviesuolių karaliai, kurie atsiplėšę nuo pasaulio karalystės. Aš taip suprantu, taip ir gyvenu.