Žmonės yra pasakoję, kad Eglyno ežere prie Šiurpilio piliakalnio yra matę plūduriuojančią pilną dėžę aukso. Tačiau niekas nedrįso prie jos priplaukti, kadangi ją saugojo Ežerinio šuniukas. O kai atsirado drąsiųjų, kurie akmenimis pradėjo į juos mėtyti, pradingo ir dėžė, ir pats jos sargis.
Tokia legenda kitame šaltinyje yra aprašoma žymiai plačiau [1]. Jos pavadinimas – „Eglė ir ežerų dievas“. O buvo taip.
Eglyne gyveno trys jaunos seserys. Gražiausia iš jų buvo vardu Eglė. Vieną kartą visos nusprendė išsimaudyti Tchličisko, kitaip vadinamo Raktelio, ežere. Mat toks pavadinimas kilo nuo jame nuskendusios pilies rakto (lenk. klucz – raktas).
Joms linksmai besimaudant, ežero paviršiuje pasirodė žaltys. Priplaukė jis prie Eglės, apsisuko aplink ją ir tarė:
– Esi labai graži, Egle. Tapsi mano žmona. Paleisiu tave, jeigu prižadėsi, kad tekėsi už manęs.
Mergelė pagalvojo, kad tai tik žaidimas ir juokdamasi prižadėjo tekėti už žalčio.
Po daugelio dienų, savaičių, o gal ir metų, atvažiavo pas Eglę gražiai pasipuošęs jaunikaitis. Prisipažino jis Eglei, kad tai jis buvo ežere pasirodęs jai žalčio pavidalu, ir paprašė už jo tekėti. Nieko nelaukęs, pakvietė ją pasivažinėti.
Įsėdo abu į vežimą, pasileido tiesiai į Eglyno ežerą ir dingo.
Po kurio laiko į paviršių išplaukė dėžė, ant kurios tupėjo juodas šuniukas. Jame įsikūnijęs buvo ežerų dievas Ežerinis, saugantis aukso dėžę. Galbūt tai buvo užmokestis Eglės tėvams už atiduotą dukrą?
Dėžė nuplaukė į Šiurpilio ežerą. Ją pastebėję žmonės norėjo ištraukti lobį su dėže. Kai šie pradėjo mėtyti į šuniuką akmenimis, dingo ežere ir dėžė, ir jos sargis.
Nuo šiol Šiurpilio ežero akivarą žvejai vadina Užburtąja dėže.
Nuorodos:
[1] Janusz Kopciał „Legendy, podania i baśnie Suwalszczyzny“. Suwałki: Hańcza, 1997, p. 47.
