A. Kulikauskas. Kam priklauso seniausios Vilniaus žydų kapinės? (nuotraukos) (6)

Vilniaus žydų kapinės | LMAVB nuotr.

Rugpjūčio 27 d., ketvirtadienį, 17:30-19:00 draugija „Gerbkime kapines“ surengė viešą pasitarimą su istorikais Valdu Rakučiu, Elmantu Meilumi, paveldosaugininke Audrone Vyšniauskiene ir įvairiais Lietuvos istorija besidominčiais šviesuoliais. Tikslas buvo bendromis jėgomis išsklaidyti kai kurias praeities, dabarties ir ateities miglas nuo seniausių Vilniaus žydų kapinių. Laikui bėgant draugija tikisi pakalbinti ir sudominti ne tik istorikus, bet ir menininkus, rašytojus, žurnalistus, dvasininkus, mokytojus, visuomenininkus ir politikus.

Dalyviai rinkosi šalia Rinktinės ir A.Juozapavičiaus gatvių sankryžos, iš Vilniaus sporto rūmų pusės, ten kur stovėjo kapinių vartai ir sargo namelis. Netoliese, betonu plokštėmis išklotoje aikštėje, renginio organizatorius Andrius Kulikauskas ėmėsi kurti kapinių teritorijos maketą masteliu 1:10. Maždaug 300 m x 200 m matmenų teritoriją pavaizduoti tokiu būdu užteks 30 m x 20 m plotas į šiaurės vakarus nuo Sporto rūmų. Šiame makete kapinių ribas pažymėjo baltais akmenėliais. Jisai remiasi Israelio Klausnerio 1935 m. sudarytu žemėlapiu kuriame aprašyti 220 antkapių. Makete parodė kur stovėjo žymiausi paminklai. Ant grindinio išklojo 67 padidintas nuotraukas ten kur tos nuotraukos darytos, kad suprastumėme ką fotografai matė iš tų įvairių vietų. Susidarė bendras vaizdas, kaip šios kapinės atrodė dar ne taip seniai, iki 1940 metų ir netgi 1950 metų. Su laiku galėtumėme tuo pačiu masteliu atkurti paminklus, taip kad 2 metrų aukščio antkapis (maceva) būtų 20 centimetrų aukščio, o 4 metrų aukščio mauzoliejus (olefas) būtų 40 centimetrų aukščio. Įsivaizduotumėme, kokia buvo visa kapinių teritorija siekianti beveik iki Neries.

Iš nuotraukų matėme, kaip kapinės atrodė nuo Gedimino pilies kalno, ir kaip iš kapinių atrodė Gedimino pilis, Bekešo kalnas, Stalo kalnas. Aišku, mums dabar šis vaizdas svetimas, jį užstoja Sporto rūmai, todėl kai kurie žmonės pamatę nuotraukas netgi pamano, kad tai kapinės visai kitoje vietoje, už Olandų gatvės. Užtat pasižiūrėjus į 1916 m. žemėlapį, susipažinus su LDK žinovo Elmanto Meilaus tyrimu, ir ypač stovint vietoje, įsisąmoniju, jog kažin ar atsitiktinai žydų kapinės atsirado valdovo žemėse, pilies jurisdikcijoje. Valdovas globojo žydus, jisai matė jų kapines, kaip ir jie matė jį.

Draugija „Gerbkime kapines“ gilinasi į šių kapinių praeitį nes rūpi jų ateitis, kad Lietuvos vyriausybė atsisakytų savo sumanymo kapines išniekinusiuose Sporto rūmuose įkurdinti kongresų rūmus.  Svarbu rūpintis visų kapinėmis.  Su Edmundu Kulikausku dalyvavau VGTU docento Eugenijaus Palioko surengtame minėjime, kuriame pagerbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius, kurie 1655 m. rugpjūčio mėn. 8 d. mūšyje prie Žaliojo tilto gelbėjo Vilniaus įvairiausių tautų gyventojus nuo maskvėnų ir kazokų.  Du tūkstančiai mūsų karių savo gyvybę paaukoję mūšyje buvo palaidoti milžinkapyje, šalia kurio išaugo šv.Rapolo bažnyčia.  Sovietai milžinkapį išniekino ir jisai lieka nepažymėtas.  Iš Vilniaus miesto architekto skyriaus Kultūros paveldo apsaugos poskyrio vedėjo Dariaus Daunoro sužinojau, kad reikėtų rašyti laišką Vilniaus miesto architektui Mindaugui Pakalniui ir Kultūros paveldo departamento direktoriui Vidmantui Bezarui, kad jie užsakytų tyrimus. Toliau klausimą svarstytų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija.  Kitais metais milžinkapį galėtų žymėti lenta.  O gal su laiku Žaliąjį tiltą galėtų puošti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijos vaizdai, kaip siūlė minėjimo dalyviai.  Juk Vilniuje tais laikais tai buvo vienintelis tiltas per Nerį.

Dažnai susiduriame su pasiteisinimais, kodėl nereikėtų rūpintis kapinių likimu. „Visas Vilnius pastatytas ant kapinių.“  O dėl seniausių Vilniaus žydų kapinių pasigirsta  „Tų kapinių seniai nebėra. Sporto rūmų pamatai devynių metrų gylio, palaikai iškelti. Kapinių ribos nežinomos, neįsivaizduojam kaip jos atrodė. Žydai jomis nesirūpino, jų netvarkė ir jų negynė, jas patys pasmerkė. Caras jiems kadaise sumokėjo didelius pinigus, jiems nieko nepriklauso ir jie tik nori pinigų.“ Taip kalba pareigūnai ir kartais netgi istorikai.

O kaip yra iš tikrųjų? Svarbu bendrauti su istorikais, kartu peržiūrėti nuotraukas, žemėlapius bei dokumentus, pasimokyti ir susigaudyti, ką visa tai reiškia?

2007 m. Lietuvos istorijos instituto darbuotojai Elmantas Meilus (LDK istorija), Vytautas Jogėla (vėlyvesni laikai) ir archeologas Gediminas Vaitkevičius ištyrė kapinių istoriją ir nustatė kapinių ribas. Kapinių teritorija augo prijungiant naujus sklypus ir 1831 metais siekė 4,5 hektaro. Rusijos caras Nikalojus I-asis malšindamas 1831 m. sukilimą įsakė Vilniuje pastatyti tvirtovę. Užėmė 1,3 hektaro dalį kapinių arčiausiai Neries, liko 3,25 hektaro. Kapinėse po to nebebuvo laidojama. Jų riba tačiau po to nepakito, kaip rodo dešimtys žemėlapių. Šios ribos itin tiksliai nustatytos ir jų tikrumą patvirtina archeologiniai kasinėjimai. Po Sporto rūmais nėra palaikų, tačiau aplinkui jų yra pilna. Į Olandų gatvės kapines ir Sudervės kapines iškėlė tiktai nedidelį skaičių paskirų žmonių palaikų, kaip antai Vilniaus Gaono. Mūsų laikais Mindaugo apartamentų statyba pažeidė kapinių ribas, aptikti žmonių kaulai.

2007 m. ribų lokalizacijoje yra savotiškai išsireikšta, „Jos uždarytos 1831 m., dešiniajame Neries krante pastačius Vilniaus tvirtovės taip vadinamą tilto priedangos redutą ir sumokėjus kompensaciją už nugriautus statinius bei žemę.“ Žodžiai „sumokėjus kompensaciją” pabrėžti riebiai. Kažkodėl nepaminėta, jog kapinėse dar 1830 m. buvo laidojami žmonės, ir dar kurį laiką būtų buvę laidojami toliau. Kaip rašo, „žydai prašė skirti papildomą sklypą“.

Vytautas Jogėla savo straipsnyje 2015 m. Lituanus žurnale apžvelgė šių kapinių istoriją 19-ame ir 20-ame amžiuje, iškėlė daugybę dokumentų. Jis mini vieną vienintelį dokumentą apie caro išmoką, anot kurio vietinė komisija įvertino kapinių žemę ir statinius 4,500 rublių suma, tačiau supykus imperijos valdžiai, sumą sumažino iki 3,500 rublių. Skelbiame cituojamą dokumentą LVIA f.378, ap. BS 1831, b.2556b, l.228. Jame tačiau tėra įrašyta 3,500 rublių suma, kuri tuo tarpu nebuvo išmokėta.

Telefonu šiuo klausimu kalbėjau su Lietuvos istorijos instituto direktoriumi Alvydu Nikžentaičiu. Jisai sutiko, kad Vilniaus žydai su valdžia nesiderėjo. Jie neturėjo pasirinkimo ar priimti išmoką, tai buvo prievartos veiksmas. Anot jo, reikia skirti materialinius klausimus ir dorovinius klausimus. Kapines privalome gerbti.

Šis požiūris neatsispindi Kultūros paveldo vertybių registre. „Rusijos imperijos valdžia sumokėjo kompensaciją visiems, kurių žemė ir pastatai buvo nusavinti tvirtovės statybos reikmėms, neatsižvelgiant ar ta žemė buvo valstybinė ar privati.“ Nepaminėta, kad tvirtovės įrengimu kapinės išniekintos. Nepaminėta, kad tai sukilimo malšinimo padarinys. Nors pripažinta, „Dalis palaidojimų, kurių nesunaikino tvirtovės, Koncertų ir sporto rūmų bei įvairių požeminių trasų statybos darbai yra išlikę.“

Karo istorikas Valdas Rakutis padeda mums susigaudyti dėl išmokos. Anot jo, caras tokiais atvejais paprastai mokėdavo dideles sumas. Ar 3,500 rubliai galėjo būti ne už žemę, o už pastatus? Iš viso Vilniaus Arsenalo žemėms tuomet skirta 645,130 rublių. Kokia dalis skirta tvirtovei reikalingoms žemėms?

Iš viso, sprendžiant iš Elmanto Meilaus rastų dokumentų, nepanašu, kad žydams būtų priklausę kapinės. Jie patys tvirtindavo, kad šias kapines sudarantys sklypai priklauso kunigaikščiui, Radviloms, karmelitams vienuoliams ir miestui. Žydai ištisai mokėdavo savininkams pinigus patvirtinti, jog šie sklypai pagal paskirtį amžinai bus kapinės. Kodėl žydai žemių nepirko? Ar jie norėjo, kad jas saugotų galingi, geranoriški šeimininkai?

1919 m. kai lenkai okupavo Vilnių, kapinių prižiūrėtojas Meiras Zelmanovičius pasiskundė valdžiai, kad kariai laužo medinius paminklus, o medinis stogas nuimtas nuo Vilniaus Gaono mauzoliejaus. 1919 m. balandžio mėn. lenkai kariai apniokiojo šias žydų kapines, ieškodami grobio ir ginklų atvėrė kapus, paskui plėšikaudami surengė pogromą prieš žydus, jų nušovė maždaug 80. Ar tai susiję su tuo, kad vėliau, spalio 8 d., 1920 m., kai Želigovskio kariai įsiveržus į Vilnių, jie po dviejų dienų nužudė Meirą Zelmanovičių, 70 metų amžiaus senuką? Ar jis gindamas kapines neteko gyvybės? Jo sūnus Šolomas Zelmanovičius, kapinėse užaugęs, parašė vaidinimą apie tenai palaidotą grafą Valentiną Potockį, Ger Tzedeką, ją iliustravo kapinių piešiniais, o pats buvo nužudytas 1941 m. Kaune.

Senųjų Vilniaus žydų kapinių vartai 1934 m. | Š. Zelmanavičiaus nuotr.

Lenkijos valdžia Vilniuje okupacijos laikais norėjo kapines panaikinti ir teritoriją paskirti sporto stadijonui, tačiau rabinas Vilniaus žydų bendruomenė aršiai ir sėkmingai jas apgynė. 1939 m. bendruomenė pastatė gelžbetoninę tvorą. Žydai naujai apmūrino daugybę žymiausių paminklų.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Liaudies Komisarų Tarybos Pirmininko pavedamas Spaudos ir Draugijų Skyriaus Vedėjas P.Kežinaitis 1940 m. rugsėjo mėn. 16 d. pasirašė tokį nutarimą: „Išžiūrėjęs Vilniaus žydų bendruomenės bylą radau, kad esamomis sąlygomis tolimesnis bendruomenės veikimas yra nebesuderinamas su Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos siekimais, todėl nutariau Vilniaus žydų bendruomenę likviduoti … 4/ bendruomenės žinioje esančias žydų kapines perduoti Vilniaus miesto savivaldybei.“ (LCVA f.401, a.2, b.518).

Mums gal taip ir lieka neaišku kam priklausė šios kapinės, bet Vilniaus žydų bendruomenė, Vilniaus rabinai ir Vilniaus žydų laidojimo brolija ištikimai jomis rūpinosi, o sovietai suprato jog reikia jas nusavinti.

Holokausto metu naciai suprato, kad tai svarbus paveldas, ir uždavė surašyti 51 paminklo epitafijas. O šiaip vokiečiai iškirto medžius ir krūmus ir sunaikino dauguma antkapių. Po karo miestiečiai paminklais grindė kelią. Sovietų valdžia sprendė kaip sutvarkyti kapines, kad jos negadintų įvaizdžio šalia esančiam stadionui, kur 1950 m. turėjo būti švenčiamas tarybų valdžios įsigalėjimo dešimtmetis.  Tai buvo baisūs laikai visoms religinėms bendruomenėms.

Pasaulio žydų kongresas Niujorke susižinojo, kad kapinėms gręsia sunaikinimas. Jisai 1947 m. kreipėsi į Sovietų Sąjungoje veikiantį Antifašistinį žydų komitetą, kuris susisiekė su LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kuris pavedė reikalą Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui P.Kareckui, kuris paskyrė miesto vyriausią architektą, Lenino aikštės kūrėją Vladislovą Mikučianį sudaryti komisiją. Jos nariais buvo Architektūros paminklų apsaugos skyriaus viršininkas, bene Vilniaus krašto lietuvis Vladas Sakas-Sakavičius, Architektūros paminklų apsaugos vyr. inspektorius, Gedimino pilies bokšto restauratorius Gediminas Budreika, Vilniaus žydų muziejaus vyr. mokslinis darbuotojas, žydas partizanas Aleksandras Rindziunskis, inžinierius architektas Isakas Brancovskis, Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas Geršonas Kabas.

Komisija nusprendė, „Šis paminklas (kapinės), taip pat ir visi neseniai pastatyti paminklai jokios istorinės – meninės vertės neturi. Šiaurinėje sienoje (tvoroje) yra įmūrytos kelios XVIII a. (akmeninės) lentos. Hercedeko kapas ir „legendinis“ medis sunaikinti. Senosios žydų kapinės po sugriovimo yra apleistos ir niekieno nesaugomos. Komisija mano, kad tikslinga būtų pietrytinėje kapinių dalyje išsaugoti nedidelę aikštelę (20X20 m), kurioje reikėtų sudėti labiausiai vertingas akmenines lentas, nes šioje teritorijoje pagal generalinį planą numatoma įsteigti parką, o likusią kapinių teritoriją panaudoti parkui“. (LYA f.1771, a.11, b.274).

Kaip vertinti komisijos sprendimą? Ar tai išdavystė? Ar tai bandymas išgelbėti nors dalį paveldo?

Kaip bebūtų, nejaugi tikintieji žydai kalti, kad keli žydai sovietai prisidėjo prie kapinių išniekinimo?

Ar nebūtų galima šias kapines gražinti žydams?

2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas įsipareigojo iki 2023 m. pervesti 37,071,362 eurų į Geros valios fondą kaip simbolinę kompensaciją už nacių ir sovietų neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą.

Ar senosios Vilniaus žydų kapinės laikytinos Vilniaus žydų bendruomenės nekilnojamu turtu, kaip kad sovietai įvardino nusavinimo dokumente? Tokiu atveju už šį turtą Seimas nėra kompensavęs, juk Vilniaus žydų bendruomenė nebuvo religinė bendruomenė. Galėtų kapines gražinti Vilniaus žydų bendruomenei.

O gal dalis šių kapinių priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Lietuvos Respublika galėtų ištęsėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įsipareigojimus. Panašiai, savo pažadus galėtų tęsėti katalikų bažnyčia ir Vilniaus miestas.

Kaip bebūtų, Geros valios fondas gali pinigus skirti Lietuvos žydų religiniams bei kultūros tikslams. Galėtų kapines nupirkti iš Turto banko. Lietuvos valstybė jas su Sporto rūmais įsigijo už 5,6 milijonus eurų. Ar nesutiktų jas parduoti Geros valios fondui?

Kam priklauso mūsų kapinės?

Ar mūsų žydams?

Ar mums?