K. Stoškus. Darsyk apie skurdą (14)

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt,, J. Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt,, J. Vaiškūno nuotr.

Papildomas atsakymas į „Statybos“ vyr. redaktoriaus Juozo Šalčiaus klausimą:

Gyvenimo faktai bado akis, jog vieni turi tiek daug turto ir pinigų, kad suka galvas, kur ir kaip juos išleisti, o kiti patvirtina žinomas eiles: „galo sudurt su galu negaliu…“ Ar įmanoma, kad Lietuvoje kas nors, kada nors ir kaip nors galėtų su tuo vis didėjančiu atotrūkiu susidoroti?

Iš totalitarinės sistemos išsilaisvinančių žmonių gyvenimo patirtis skurdą siejo su valstybine nuosavybe, socialistine ūkininkavimo sistema ir autoritariniais suvaržymais, o turtingos jiems buvo privačią nuosavybę ir pilietinių iniciatyvų veikimą išsaugojusios Vakarų šalys. Šie faktai buvo tokie akivaizdūs, kad nemažai gyventojų daliai (ypač jaunimui) jų pakako, kad prisijungtų prie Nepriklausomybės atkūrimo. Ilgainiui labiau įsižiūrėta, kur mažiau skurdo ir daugiau laisvės. Akiratyje atsidūrė Švedija, Šveicarija… Bet daug kam užteko „Google‘o“, kad surastų skurdo mažinimo grafikus ir ten.  Niekur nebuvo ir nėra tokių šalių, kurios iš viso nesusidurtų su skurdu. Tobulą žmogų ir valstybę be skurdo galima rasti tik pasakose ir utopiniuose pasaulio pertvarkymo projektuose. O tokių projektų per amžius buvo sukurta labai daug.

Istoriškai žvelgiant, tai amžinas klausimas. Ilgus laikus žmonių turtingumas buvo siejamas su valstybių karine galia ir užkariavimais. Užkariautojai virsdavo turtingais, o nukariautieji paprastai skursdavo. Karinė galia lėmė visus pasaulio perdalinimus, įskaitant ir kolonizaciją. Kolonizatoriai, nešdami savo šalių civilizuotumą, visada turtėjo, o kolonizuotieji – skurdo. Tačiau ir turtingose šalyse buvo skurdžių. Tik jų skurdas buvo kitoks ir, suprantama, mažesnis negu nuskurdusių šalių. O skurdžiose šalyse buvo nepalyginamai daugiau absoliutaus skurdo, priverčiančio žmones badauti ir iš bado mirti. Šalių viduje turtų pasiskirstymas visada priklausė nuo žmonių socialinės padėties. Kas turėjo luominių, profesinių, pareiginių ir bet kokių kitokių turtinių pranašumų, tie įgydavo ir daugiau privilegijų. Taigi jie galėjo ir nepaliaujamai turtėti. O kam tų pranašumų stigo, tekdavo tik skursti.  Kaip visais laikais, taip ir šiandien skurdas išliko nuolatiniu trečiojo sluoksnio palydovu.

Bet skurdo priežasčių yra daug daugiau, negu čia pasakyta. Vienos priežastys yra gamtinės (riboti resursai, pasikartojančios epidemijos, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, uraganai, potvyniai), kitos – geopolitinės (šalių užkariavimai, nusiaubimai, kolonizavimai), trečios kyla iš prasto valstybės organizavimo ir valdymo (menkų gebėjimų valdyti, savivalės išlaisvinimo ir parazitizmo, netinkamo turtų paskirstymo, teisingumo ir moralinių principų pažeidimų, blogos įstatymų leidybos), ketvirtos priklauso nuo socialinių grupių padėties (statuso) ir galių disbalanso visuomenėje, penktos nulemtos asmeninių savybių (įgimtų gabumų, įgytų sugebėjimų, pasirinktų veiklos sričių, gyvenimo būdo, sveikatingumo, darbštumo, taupumo ir pan.), šeštos sukeltos atsitiktinių gyvenimo aplinkybių (paveldėjimo. tekusių pareigų, šeimų dydžio, politinės konjunktūros, vedybų sėkmės ir pan.).

Kad ir kokios būtų skurdo priežastys, didžiausia atsakomybė visada tenka valstybei. Ji sukurta tam, kad užtikrintų teisingumą, piliečių saugumą ir jų išgyvenimo galimybes. Bet patys gėdingiausi atvejai būna tada, kai jos valdymas tampa pagrindine skurdo priežastimi, o žmonės yra priverčiami palikti gimtus namus ir trenktis į svetimus kraštus. Ir dar valdžia su galingąja žiniasklaida ištisus dešimtmečius apsimetinėja, kad jos čia nieko dėtos, nes žmonės patys savo laisva valia pasirenka, kur jiems geriau gyventi. Tokį valdžios ir jos žiniasklaidos cinizmą lemia ne tik jų atskirtis nuo visuomenės, bet ir pačios visuomenės suskilimas į priešiškus sluoksnius. Nors luominė visuomenė pradėta ardyti beveik prieš 200 metų, tačiau šių dienų socialinė atskirtis stebėtinai daug kuo primena anuos laikus, kai viešpatavo kilmingieji, o  trečiasis luomas buvo paliktas patiems dorotis su savo likimu.

Žinoma, kai kurios vertybės šiandien yra žymiai pasikeitusios. Luomų padėtis priklausė nuo jų demonstruojamų skirtumų: geros kilmės, kovose įgytų nuopelnų, garbės, aristokratiško gyvenimo būdo. Tie skirtumai teikė daugybę pranašumų: privilegiją valdyti valstybę, aukštas pareigas, ypatingą aprangą ir pramogas, titulus, šlovę, apdovanojimus ir t.t. 1789 m. prancūzų revoliucija  privertė priimti „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“, o jį lydintieji  dekretai panaikino luomines privilegijas. Naujosios visuomenės sankloda susidarė daugiausia iš žemiausio trečiojo (bekilmių) sluoksnio verslininkų (pirklių, amatininkų bei kitų miestiečių) ir žemdirbių sluoksnio. Tačiau kai tas sluoksnis įsitvirtino, jo galios taip pat susisluoksniavo hierarchiškai. Viršūnėje vėl atsidūrė turčiai, o apačia atiteko skurdžiams.

Tik dabar hierarchiją lėmė ne kilmė, įteisinti nuopelnai ir garbė, bet turtai. Kad šita sankloda įsitvirtintų, buvo stengiamasi ne ryškinti tuos skirtumus, bet juos neigti; kitaip sakant, deklaruoti jos vienodumą ir horizontalumą. To vienodumo šaltiniu buvo laikoma laisvė. Ilgai jos ideologijai visai pakako minėtos deklaracijos, o masėms mobilizuoti ir revoliucijos šaukinio: „Laisvė, lygybė, brolybė“. Kai pati laisvė galėjo  užtikrinti neribotą turtų augimą, o absoliučia visuomenės galia tapo kapitalas, viešai afišuotis savo turtiniais pranašumais darėsi nenaudinga (nekorektiška, nepriimtina ir net rizikinga). Naujieji turtingųjų sluoksniai ėmė vengti titulų, išmoko ignoruoti socialinių skirtumų požymius ir ženklus. Ilgainiui net atsirado mados,  imituojančios  paprastų darbininkų skurdą. Atseit, mes visi esame lygūs. Bet ką reiškė toji lygybė? Vieniems ji atrodė tik kaip visuomenė be luominių privilegijų. Kiti ją suprato kaip konstitucijose įtvirtintą piliečių lygiateisiškumą. Tretiems tai buvo neturinčių ką prarasti proletarų  vienodumas. O ketvirti čia matė  vienodų žmonių galimybių visuomenę.

Tačiau šios nuomonių įvairovės šiandien nereikėtų painioti su teoriniais aiškinimais. Nors čia prasitariama apie labai skirtingus, ne vienodai pagrįstus, o kartais net visai utopinius tikslus, tačiau jie turi visai vienodą gundomąją galią: „mes visi esame lygūs“. Nors ta mitifikuojanti psichologinė klišė davė pagrindą labai skirtingoms ideologijoms propaguoti ir politiniams tikslams įgyvendinti, tačiau tarp jų buvo ir daug kas bendra.  Visos tos ideologijos pateisino luominės visuomenės likvidavimą, visos jos reikalavo teisingumo. Visos jos nebijojo net ir vienodumo (unifikacijos), jeigu tiesiai nepasakoma, kad čia turima galvoje beturčių (proletarų) būsena, kurią Marksas su savo bendraminčiais priskyrė turtingųjų išnaudojamiems darbininkams, rengiantiems pasaulinę revoliuciją. Niekas  nenorėjo priešinsis ir vienodų galimybių visuomenei, apie kurią visais laikais buvo svajojama pasakose ir utopiniuose pasaulio pertvarkymo projektuose. O ši „lygybės“ reikšmių mišrainė masinėje sąmonėje šiandien lengvai imituoja sutarimo regimybę skirtingų politinių pažiūrų žmonėms.

Tai regimybei palaikyti atsirado tai, kas šiandien paprastai vadinama politinio korektiškumo ideologija, nutylinti, slepianti ir maskuojanti socialinių sluoksnių turtinę hierarchiją ir pačią stipriojo teisę, kad būtų slopinami pirmojo sluoksnio norai įvesti lygų turtų paskirstymą visuomenėje. Yra pagrindo manyti, kad beveik visos dabar nuolat keliamos atskirų socialinių grupių diskriminavimo problemos yra reikalingos tam, kad būtų nukreiptas dėmesys pirmiausia nuo trečiojo sluoksnio turtinės diskriminacijos. Žinoma, ne visose šalyse ši ideologija buvo tokia racionalizuota. Kur įsitvirtino liberaliosios demokratijos valdymo forma, ten formavosi ne politinio korektiškumo ideologija, o utopinės laimės mistifikacijos ir tam tikras „tikėjimų kompleksas“, palaikantis psichologinę žmonių lygybės nuostatą. „Utopinės laimės mistifikacijos“ ir ”psichologinės žmonių lygybės nuostatos“ mažiausiai buvo reikalingos ten, kur įsitvirtino „liberalioji demokratija“. Į tokį statusą šiandien pretenduoja daug šalių. Bet iš tikrųjų tokių šalių, kurios pajėgtų realiai suderinti laisvę su lygybe,  galima sutikti tik vieną kitą. Ir turbūt tik Europoje. Ir tik tam tikru laikotarpiu. Jų ribotas liberalizmas suteikia galimybę riboti valstybės valdžios galias, o disciplinuotas demokratizmas padeda masėms ne tik kontroliuoti, bet ir  tiesiogiai įsiskverbti į valstybės valdymo struktūras.

Utopinės laisvės mistifikacijų nereikėtų laikyti nei paprastu melu, nei naivia svajone. Tai patogi „įrankių dėžė“, iš kurios kiekvienu atveju galima pasirinkti argumentus politkorektiškumo ideologijai diegti ir palaikyti. Pirma, šis kompleksas palaiko patrauklią regimybę, kad šalyje visi žmonės yra lygūs. O jeigu kas jaučiasi nelygus, kaltas esą jis pats, nes neišnaudojąs įgytos laisvės aktyviai dirbti ir praturtėti, t. y. būti kaip visi.  Antra, jeigu skurdas priklauso tik nuo žmonių sugebėjimų, valdžia gauna viešą pateisinimą, kad jai nereikia atsakyti už plintantį skurdą. Laikoma visai normaliu dalyku, kad nesugebantys įsitvirtinti Lietuvoje, emigruoja į kitas šalis, kur jiems yra geriau gyventi.

Trečia, nepaisant to, valstybės elitui (politikams, didžiajam verslui ir žiniasklaidai) tokios yra žmonių masės. Siekiant mases sugundyti ar kitaip pritraukti, norint jas suburti kokiam nors reikalui ar sulaukti jų pritarimo, visi jų asmenys domina tik kaip lygiaverčiai skaičiuojami elementai arba vienodi atomai. Tokie jiems visada yra balsuotojai, mokesčių mokėtojai, prekių, pramogų ir žaidimų, lošimų, reklamų, komunikacinių tinklų vartotojai, ekskursantai, šventinių mitingų, demonstracijų dalyviai, žiūrovai, klausytojai ir pan.  

Ketvirta, nors visi demokratinių šalių žmonės laikomi lygiateisiais, tačiau kaip rodo jų praktinė veikla, jų realios galimybės labai skiriasi. Žmonės būna turtingi ir beturčiai, stiprūs ir silpni, seni ir jauni, drąsūs ir bailūs, valingi ir bevaliai, sveiki ir sergantys, darbštūs ir tingūs, smalsūs ir buki, išsilavinę ir nemokšos. Tačiau politikai ir jų rėmėjai privilegijuoja kai kurias socialines grupes, kad specialiais įstatymais joms būtų suteiktos tokios laisvės, kurios leistų siekti tokių tikslų, kurių realiai pasiekti nebegali, bet gauna galimybes jas imituoti.  Kartais sudaromas įspūdis, kad šios privilegijos platinamos dėl to, jog trečiasis sluoksnis negrįžtų prie pavojingesnio turtinių galimybių sulyginimo. Ir tai taip pat vadinama teisingumu.      .

Socialinės atskirties terminas priklauso tai politinio korektiškumo ideologijai, kuri siekia užmaskuoti, jog ir šiandien turto pasiskirstymas valstybėje yra susijęs su turto pasiskirstymu tarp trijų socialinių sluoksnių. O kadangi tą pasiskirstymą lemia valdžios vykdoma ūkio politika, nuo jos priklauso ir poliarizacija tarp pirmojo ir trečiojo sluoksnio, tarp viršaus ir apačios, tarp turto ir skurdo. Ypač tie skirtumai išryškėdavo ten ir tada, kur ir kada įsitvirtindavo „stipriojo teisė“, kitaip sakant, turtingųjų savivalė. Kai  viršūnėms sudaromos sąlygos turtėti, o apačioms nesudaroma galimybių išsikapstyti iš skurdo, tos apačios  greičiau degraduoja tada, kai gauna iš valstybės minimalaus išgyvenimo paramą. Bet kadangi santykinis skurdas neįveikiamas, kiekviena šalis įteisina gana skirtingą socialinės atskirties mažinimo normą.

O ji priklauso ne tik nuo valdžios moralinio brandumo (sąžiningumo, pareigingumo ir atsakingumo). Daugiausiai lemia šalies jėgų pusiausvyra: t. y. valstybės ūkinis ir finansinis pajėgumas patenkinti trečiojo sluoksnio gyvenimo poreikius iš vienos pusės ir to sluoksnio pilietinis pasipriešinimas – iš kitos.  Lietuva labiau negu bet kokia kita Europos šalis kenčia dėl savo neįgalumo pasipriešinti stipriųjų savivalei. Net tada, kai vidurinio sluoksnio pilietinis aktyvumas, organizuotumas ir solidarumas ėmė stiprėti, trečiasis sluoksnis į jį net nemėgino įsitraukti. Tai ženklas, kad jis yra beveik galutinai susitaikęs su savo skurdu ir neįgalumu. Vieni tai sieja su sovietmečio palikimu, kiti – su katalikišku religingumu, treti – su valdžios represyvumu, ketvirti – su teisinės sistemos korumpuotumu. Bet kažkodėl nutylima, kad Lietuvoje jie dar buvo išduoti ir iki kraštutinumo suliberalėjusių socialdemokratų.

Išplitusios korupcijos faktų atskleidimas vis labiau atidengia, kad Lietuvoje trečiojo sluoksnio skurdas yra neatskiriamas nuo nevaržomos pirmojo sluoksnio savivalės. Dabar tai vadinama socialinės atskirties augimu. Lyg kokia Dievo rykštė Lietuvoje skurdas slegia apie 600 tūkstančių gyventojų. Nors trečiojo luomo turtinė atskirtis priklauso nuo valstybės ūkinių  bei finansinių galių ir nuo jo paties pajėgumo organizuotai priešintis tai atskirčiai, abi tos pusės Lietuvoje silpnos. Dėl to ji priklauso prie tų šalių, kurių skurdas yra pats didžiausias Europoje. Ir tai ne atsitiktinis dalykas. Iki šiol visose Lietuvos politikos srityse tebeviešpatauja stipriojo teisė. Kartais ji dar vadinama oligarchiniu valdymu arba laukiniu kapitalizmu. Kitose šalyse tai vadinama mafija arba naujuoju feodalizmu. O tai reiškia, kad šalį valdo ne visuomenei tarnaujanti valdžia, kaip viešai deklaruojama. Bet pati valdžia yra valdoma ją laisvai papirkinėjančio (korumpuotų) turtingųjų sluoksnio. Čia slypi ir atsakymas į populiarų klausimą, kodėl oficialioji valdžia yra tokia neatvira, bet visad artistiška ir teatrališka. Nes už ją valdo kiti. O ji tik vaidina, imituoja, mėgdžioja valdymą.                        

Todėl mes neturime ir negalime turėti teisingos (deramai subalansuotos) skurdo mažinimo politikos. Ir tokios politikos nebus tol, kol ši valdymo sistema ir pati stipriojo teisė nebus pažabota. Jeigu bent viena padalintos valdžios grandis tikrai pasiryžtų tą teisę sulaužyti, permainos prasidėtų jau šiandien. Bet to kol kas nematyti. Yra šiokių tokių prablaivėjimo akimirkų. Iškelta daugybė bylų oligarchams, bet  kol kas dar niekas nežino, kas ką įveiks. Esama nedidelio šurmuliavimo, bet to nepakanka. Kiekvieną akimirką jis gali nutilti, kaip jau ne kartą yra buvę. Ir viskas grįžti į senas vėžes. Net epidemijos pabaigą daug kas taip įsivaizduoja. Nes politikoje nematyti aiškaus nusistatymo. Reikia esminio persilaužimo, kuriam, be abejo, bus įnirtingai priešinamasi. Bet vilties išlieka net ir didžiausiai  krizei bręstant.                 

 

 

 

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: