J. Kisieliauskas: Tai, ką matuojame pinigais, nebeatneša tiek laimės, kiek anksčiau

Jungtinių Tautų paskelbtame Pasaulio laimės indekse šiemet Lietuva užėmė 42-ą vietą – geriausią iš visų Baltijos šalių, tačiau gerokai žemesnę už Šiaurės šalių: Suomijos, Danijos ir Norvegijos, kurios yra sąrašo lyderės. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto prodekanas dr. Justinas Kisieliauskas teigia, jog skandinavų laimės paslaptis – rūpinimasis ne tik pinigine gerove.

„Mūsų visuomenėje, kuri vis tvirčiau save vadina ekonomiškai išsivysčiusia, vyksta prisisotinimo materialinėmis gėrybėmis procesai – tai, ką galime pamatuoti pinigais, nebeatneša tiek pasitenkinimo, kiek anksčiau“, – tikina ekonomistas.

– Kaip manote, kas yra laimė?

– Manau, kad tai menas lūkesčius derinti su aplinkybėmis. Nesu linkęs laimės sieti su trumpalaikiais, o neretai ir atsitiktiniais hormonų svyravimais, veikiau – su ilgalaike jausmine būsena, kuri kyla nuolat vertinant santykį su savimi ir aplinka. Su prisisotinimo jausmu, jaučiant pasitenkinimą tuo, ką turi.

– Kokie yra svarbiausi faktoriai, lemiantys žmogaus laimingumą? Kiek čia reikšmės turi ekonominiai rodikliai, jei jie šiandien šalyje geriausi per pastaruosius 400 metų, o laimės indeksas, deja, nėra aukštas?

– Nors vertybiniai veiksniai yra reikšmingi, tačiau vakarietiškame laimės vertinime negalima atmesti ir ekonominių faktorių, kurie nuolat kelia lūkesčio kartelę – taip tolindami įsivaizduojamą „tobulą“ pasaulį nuo to, kuris supa aplink.

Situaciją puikiai iliustruoja žmogaus poreikių hierarchija, kurios pagrindą – fizinius poreikius – išpildo tai, ką matuojame ekonominiais rodikliais. Remiantis ekonomikos dėsniais, pasitenkinimas iš gėrybių (pavyzdžiui, duonos ar pinigų) nėra beribis: pasiekus individualų prisisotinimo tašką, papildomas vienetas gali ne tik neduoti naudos, bet dar ir kenkti – tarkime, persivalgymas ar per didelis stresas dėl turimo turto.

Manau, jog mūsų visuomenėje, kuri vis tvirčiau save vadina ekonomiškai išsivysčiusia, vyksta prisisotinimo materialinėmis gėrybėmis procesai – tai, ką galime pamatuoti pinigais, nebeatneša tiek pasitenkinimo, kiek anksčiau.

Kita vertus, gyvename didelių lūkesčių ir plačios vizualinės informacijos aprėpties laikais, kurie koreguoja taip vadinamus „laimingo gyvenimo standartus“, nuolat supažindindami su naujomis galimybėmis ir versdami mus nepasitenkinti tuo, ką turime. Laimingų šalių (pirmiausia – skandinavų) žmonės suprato ekonominių veiksnių ribotumą ir adaptavo lūkesčius bei veiksmus kitų poreikių, tokių kaip šeima, bendruomenė, savirealizacija ir pan., tenkinimui. Tai jiems leido smarkiai praaugti materialybėse laimės ieškančius kolegas.

– Lietuvoje dažnai mėgstame lygiuotis į Skandinaviją – galbūt yra kitų šalių, kurių pavyzdžiai ar praktikos, kalbant apie žmonių laimingumo skatinimą, įkvepia?

– Ironiška, tačiau lygiavimasis nėra itin tinkama praktika siekiant pasijusti laimingesniu. Vis dėlto, laimės kontekste skandinavai yra, rodos, nepralenkiami. Dažnai norisi manyti, kad pietiečiai dėl vitamino D pertekliaus gali girtis geresnėmis sąlygomis tam, kad gerai jaustųsi, tačiau iš tiesų ispanai, portugalai ir graikai rikiuojasi netoli arba net už mūsų, sąrašo pradžią palikdami kur kas šiauresnėms šalims.

Pastaruoju metu nemažą pažangą padarė ekonomiškai panašias pozicijas užimanti Čekija, pakildama iki 21 vietos laimingiausių pasaulio šalių sąraše (Lietuva – 50-ta). Reiškiniai, kurie neabejotinai prisidėjo prie čekų laimingesnio gyvenimo – švietimas koreguojant lūkesčius, atvirumas pokyčiams, bendruomenių stiprinimas.

– „Kaunas 2022“ užsibrėžė tikslą padaryti miestą laimingesniu. Planuojama kurti „Dizainą laimei“ – erdves, akcentuojančias pagarbą įvairovei, socialinį atsakingumą, verslumą. Kaip dar galima būtų pakelti kauniečių laimingumą?

– Manau, kad tą galima daryti keliais būdais. Vienas – dažniau viešai kalbant apie patį reiškinį ir jo subtilybes, laimę paverčiant įprastiniu dalyku, o ne mitu. Antras – skatinant miestiečių įsitraukimą į vietines bendruomenes, taip stiprinant priklausymo kažkam jausmą ir pasitikėjimą vienas kitu. Trečias – kuriant daugiau erdvių, kuriose miestiečiai galėtų leisti laiką kartu. Galiausiai, įprasminant laimės reiškinį – tai yra, kuriant jo matavimo metodiką ir mechanizmą, kuris leistų miestiečiams ne tik įvertinti savo savijautą, bet ir sekti progresą.

– Pasak psichiatro, prof. Arūno Germanavičiaus, vienas iš faktorių yra švietimo sistema: Lietuvoje brukamas perfekcionizmas ir spaudimas atitikti reikalavimus, tuo tarpu laimingiausiomis laikomose Šiaurės šalyse vaikams padedama atsiskleisti. Ar sutinkate?

– Kaip minėjau, laimės pojūčio kontekste itin svarbų vaidmenį atlieka lūkesčiai – o prie jų formavimo nemenkai prisideda švietimo sistema. Neteigiu, kad ją reikia imti ir perstatyti iš pagrindų, nes tikiu, kad ateinanti nauja švietimo sistemos karta savaime prisideda prie teigiamų pokyčių, taikydama gerąsias vietines ar užsienio praktikas. Pats žinojimas, kad tai, kas veikė seniau, šiandien nebeveikia, viešas kalbėjimas apie esančią problemą savaime skatina ieškoti naujų individualių būdų mokyti.

Tačiau nemažą reikšmę suteikčiau ir kitoms švietėjiškoms „institucijoms“ – pavyzdžiui, šeimos auklėjimui ir žiniasklaidai, kurios atstovais tampantys nuomonės lyderiai jauno žmogaus galvoje taip pat manipuliuoja lūkesčių ribomis.

– Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovas Boguslavas Gruževskis sako, jog mūsų šalyje nelaimingumą labiausiai lemia nelygybė, skurdas, mažas investavimas į viešas paslaugas, nebaudžiamumas. Kokius faktorius išskirtumėt Jūs?

– Manau, kad Lietuva imasi savalaikių sprendimų kovodama su problemomis dėl investicijų į viešąsias paslaugas ir nebaudžiamumo. Tačiau, kalbant apie pajamų nelygybę, situacija kitokia. Nelygybė savaime nėra blogas dalykas, bet didelė nelygybė – ypač jei ji neteisėta – neigiamai veikia asmeninį pasitenkinimo gyvenimu pojūtį.

Įdomu tai,  kad yra tyrimų, kuriuose nustatyta, jog bendruomenėse kaimyno praturtėjimas gali kelti asmeninį pasitenkinimą – nes tai leidžia ilgainiui tikėtis ir asmeninės sėkmės. Kita vertus, teko projektuoti ir atlikti ekonominius eksperimentus skirtingų kultūrų kontekstuose, kurių metu pavyko užfiksuoti, jog neretai žmonėms kur kas svarbiau ne bendruomeninė, o asmeninė nelygybės situacija. Dėl šios priežasties, aš kelčiau kitą problemą – bendruomeniškumo. Tikiu, kad įvairių reiškinių nulemtas žmonių susvetimėjimas yra kertinė ne tik mūsų, bet ir kitų šalių nelaimingumo problema.

– Laimės ekonomika remiasi dėsningumu, kad ne tie, kurie daug uždirba, yra laimingi, o tie, kurie laimingi, sugeba daugiau uždirbti. Ar sutiktumėte?

– Nesiečiau laimės reiškinio su žodžiu „daug“, veikiau – „pakankamai“. Žinoma, pastebima tendencija, kad uždirbantys daugiau yra labiau linkę jaustis laimingesni nei tie, kurie uždirba mažiau, tačiau tai nereiškia, kad jei uždirbi mažiau, esi nelaimingesnis. Nors čia verta pastebėti, jog laimingesni žmonės savaime dirba produktyviau, kas jiems leidžia mėgautis didesniu uždarbiu.

Yra ir paradoksalių situacijų, kai, regis, objektyviai prastose sąlygose žmogus jaučiasi puikiai, o kitas jaučiasi blogai gerose. Visgi esu linkęs manyti, kad uždirbę tiek, kiek pakanka baziniams poreikiams patenkinti, dėl likusio pasitenkinimo turėtume rūpintis labiau jau nebe piniginėmis priemonėmis. Skandinavai tą puikiai iliustruoja, bet kitur dažniausiai tai netampa praktika.

– Londono universiteto mokslininkas Vilas Deivis (Will Davies) knygoje „Laimės industrija“ kritikuoja bandymus matuoti laimę – jo teigimu, tai pernelyg subjektyvu, o tokie matavimai tik dirbtinai konstruoja manipuliacinius ritualus, skatinančius vartojimą ir ignoruojančius individualius žmonių skirtumus; viso to išdava yra depresija ir kiti sutrikimai. Ką manote Jūs?

– Nepaisant to, kad laimė savaime skamba jausmiškai, t. y. subjektyviai, praktika rodo, kad pojūčius galima nesudėtingai objektyvizuoti, suteikiant jų intensyvumui skaitinę vertę. Pavyzdžiui, jei sakome „jaučiuosi blogai“, tai skamba subjektyviai ir kiek nesuvokiamai, tačiau jei pasakysime „skausmo stiprumas – 9 iš 10“, tai leis objektyviau suprasti pojūtį.

Įdomu tai, kad mokslininkai tiria ir „objektyviąją“ laimę, fiksuodami smegenų zonų, atsakingų už patiriamus malonius jausmus, veiklos intensyvumą. Visgi, kaip ir bet kokia vidutinė statistika, ji neparodo tikrosios situacijos: bendriniai laimės duomenys taip pat atspindi tik dalį tikrojo paveikslo. Imta kalbėti ne tik apie pajamų, bet ir laimės nelygybę – tai yra, individualius laimės skirtumus visuomenėje. Jie egzistuoja, tačiau bendriniai laimės rodmenų pokyčiai ir supratimas, jog laimė neretai yra kolektyvinis reiškinys, leidžia tikėti, kad šis netobulas gerovės matas, su milžinišku potencialu tobulėti, yra patikimesnis nei tie, kuriuos naudojome iki šiol.

– Ėmėtės dar nuo 2013-ųjų skaičiuoti laimės indeksą Vytauto Didžiojo universitete. Ar teko domėtis kituose universitetuose daromomis panašiomis apklausomis? Kokius rezultatus atskleidė Jūsų matavimai?

– Pasauliniu mastu laimės ekonomikos madą jau galima laikyti praeinančia ir paliekančia tik tikruosius tyrimų lauko entuziastus. Tačiau Lietuvoje neteko girdėti, kad kažkuris universitetas sistemingai matuotų visos savo bendruomenės laimę.

Manau, dėsninga, kad tokia iniciatyva užsiima būtent VDU Ekonomikos ir vadybos fakultetas, kuriame nuolatos gimsta modernios idėjos, o socialinių problemų ekonomika yra viena iš kelių pagrindinių tyrimų sričių. Užsienyje tokių iniciatyvų randasi, kaip ir raginimų laimės duomenis viešinti bei įtraukti į universitetų reitingus, leidžiant būsimiems studentams matyti ne tik universiteto istoriją, įvaizdį, pasiekimus, gražius pastatus, bet ir tai, ką itin sunku perduoti – esamą emocinį klimatą, kuriame jauna asmenybė formuosis ne vienerius metus.

Šioje vietoje turime kuo džiaugtis. 2019 metų duomenimis, daugiau nei 70 proc. apklausoje dalyvavusios VDU atspindinčios bendruomenės yra laimingesni nei Lietuvos vidurkis (6,1 iš 10). Taigi, universitete fiksuojamas laimės lygis yra aukštesnis ne tik už Lietuvos, bet ir už aukščiausią įvertį pasaulyje turinčios Suomijos (7,6 iš 10).