K. Stoškus. Globalinis šokas: reakcija ir lūkesčiai (23)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Trys veiksniai

ŠOKAS! Vargu ar galėtume surasti tinkamesnį žodį įvertinti tai padėčiai, kuri šiandien yra susidariusi globaliame pasaulyje ir būseną, kurią patiria visa žmonija. Jis sujungia tris tą padėtį formuojančius veiksnius. Pirma, globalią fizinę galią (jėgą), pranokstančią dabartinį moderniosios civilizacijos pajėgumą jai pasipriešinti. Antra, tos galios susidūrimą su dabartiniu žmonių pasauliu. Ir, trečia, slegiančią būseną, kurią patiria šios jėgos užklupta žmonija. Visus šiuos tris veiksnius apima pagrindinės prancūziško žodžio shoc reikšmės: smūgis, susidūrimas ir sukrėtimas. Fiziologinę didelio ir staigaus sukrėtimo būseną yra aprašęs dar Hipokratas. O šoku 1737 m. ją yra įvardinęs prancūzų armijos chirurgas A. F. Ledranas (H. F. Le Dran). Medicinoje tuo vardu liko įtvirtinta patologinė reakcija, kuria atsiliepiama į staigų perdirginimą ir yra lydima gyvybiškai svarbių funkcijų (kvėpavimo, kraujo apykaitos, nervų sistemos, medžiagų apykaitos ir pan.) sutrikimo. Vėliau šis terminas plito visur, kur tik reikėjo nusakyti ypatingai įtemptas, stresines, kritines žmonių gyvenimo padėtis. Bet visi tie šokai buvo daliniai, patiriami tik atskirose gyvenimo sferose. Šįsyk gamta trenkia itin negailestingą ir pasaulinį smūgį. Pirmą kartą žmonijos istorijoje visi esame tikri pasaulinės epidemijos liudininkai ir stebėtojai. Masinės komunikacijos priemonių talkinami regėjome ir girdėjome, kaip ji užsimezgė didžiausioje pasaulio šalyje.

Nepasirengę…

Dabar labai daug kalbama apie nepakankamą pasirengimą susidūrimui su naujuoju virusu. Ir tam yra pagrindo. Bet ar buvo galima pasirengti tam, ko pasaulyje dar nėra buvę. Ir šis smūgis pirmiausia kirto Kinijai. Užkratas, aptiktas Uhano centrinėje ligoninėje, greitai persimetė į kitas Kinijos sritis, kaimynines šalis, žemynus. Iš Rytų patraukė į Vakarus: į JAV, Europą (Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Britanijos karalystę). Iš ten į Šiaurę ir Lietuvą. Tikėtina, kad šis užkratas atsirado Uhano laukinių gyvulių mėsos turguje. Pirmas asmuo, užsikrėtęs koronavirusu, nustatytas 2019 m. lapkričio 17 d., o Pasaulinę sveikatos organizaciją Kinija informavo tik gruodžio 31 d. Ir tai nestebina. Ištikta šoko, ji reagavo jai įprastu būdu: persekiojo gydytojus, išviešinusius žinią, bene pusantro mėnesio slėpė viruso atsiradimo faktą ir jo plitimo mastus. Net būtų keista, jei jie būtų reagavę europietiškai. Bet kai tik susigaudė, grūmėsi kaip įmanydami. Ir nepasakytume, kad nemokšiškai. Jie vis tik pilnai išnaudojo savo pranašumus, o mūsų akimis, ir ribotumus. Žinoma, jie darė ir klaidų. Tik kas tokioje padėtyje jų nebūtų darę. Nesąžininga už tai kaltinti tik Kiniją, o visiškai apeiti tuos bastūnus, kurie tą užkratą išnešiojo po visą pasaulį, tame tarpe ir į Lietuvą. Šventos ramybės vardan juos vengiama minėti. Bet juk jie geriausiai įkūnijo tą globalizmo psichologiją ir ideologiją, kurią taip iškalbingai yra išnagrinėjęs ir įvertinęs Z. Baumanas („Globalizacija: pasekmės žmogui“). Dabar jis atrodo kaip pranašas.

Vakarų reakcija

Žinoma, mums svarbiau suprasti, kodėl taip vangiai reagavo Vakarų kraštai. Tai jau daug sunkesnis klausimas. Čia juk moderniosios civilizacijos lopšys. Jis juk turėjo pavyzdį ir mažiausia 3 mėnesius laiko. Bet vangumas buvo gluminantis. Valstybių lyderiai nenorėjo tikėti, kad čia toks rimtas dalykas. (Kai kas ir dabar netiki). Ir tiesiog lūkuriavo, tvarkė savo einamuosius reikalus arba dairėsi į šalis. Išskyrus nebent vokiečius. Lyg būtų turėjusios vilties, kad ši nelaimė nebus tokia didelė, kaip vaizduojama. Kiti šį virusą tiesiog tapatino su gripo virusais. Buvo sekamos pasakos apie kinų išpūstą pavojų. Šis virusas nenusipelnęs tokio dėmesio. Laisvasis pasaulis turįs daug rimtesnių dalykų. Net tada, kai šakalys pridegė prie pirštų, nebuvo skubama savo sienų uždarinėti. „Kaip atrodys?“ „Ką pagalvos Briuselis?“ Judrusis demokratinių šalių elitas tiesiog negalėjo susitaikyti su tokia tikrove.

Turistai, alpinistai, sportininkai, muzikantai, verslininkai, studentai, diplomatai ir šiaip bastūnai bei nuotykių ieškotojai keliavo skersai išilgai, tarytum visas globalusis pasaulis jau būtų tapęs Europos Sąjunga be sienų. Jie negalėjo įsivaizduoti, kad sienų uždarymas gali pasitarnauti visai kitiems gynybiniams tikslams, negu buvo įprasta galvoti. O kai pradėta jas uždarinėti, jie įnirtingai šiaušėsi. Daug kas čia matė pavojingus mėginimus sugrąžinti autoritarinius laikus. Kad tokių mėginimų bus, nereikia nė abejoti. Bet pirmiau reikia pasirūpinti žmonių išgyvenimu. Laimė, kad galų gale valdžios susiorientavo. Net JAV ir Rusija, kurioms likimas padovanojo tokius arogantiškus prezidentus. Bene tik Lukašenka tebetiki, kad su šia globalia bėda susidoros Baltarusijos pirtyse.

Daugelis šalių griebėsi veiksmų tik tada, kai savo akimis išvydo, jog virusas nesuvaldomas. Tą jos suprato, kai mirti pradėjo jų pačių medikai. Paskubomis tada ėmė kopijuoti tuos pačius būdus ir priemones, kurias ką tik išbandė autoritarinė Kinija. Jos įgyta patirtis suteikė pranašumą, kurį vengė pripažinti progresyvioji Europa. Bet, kita vertus, ji negalėjo nuslėpti ir to fakto, kad buvo priversta nekantriai laukti iš kinų ir neatidėliojamos paramos. Mūsų politinė opozicija postrigavo, kad toji parama yra savanaudiška. Be to, joje užtikta nemažai broko. Bet kokia ji turėjo būti? Tik labdaringa. Juk norint ir gryniausioje labdaroje galima surasti interesą. O namudinėje gamyboje brokas neišvengiamas. Matyt, į opozicijos atmintį nebuvo kam įrašyti senos žmonių išminties: dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Net ir toks pagalių kaišiojimas į ratus negalėjo palengvinti paruošiamųjų darbų atlikimo.

Kaip visada 1:

Artėjant pandemijos ženklams prie Lietuvos, apėmė nerimas: ar dabar nebus taip, kaip ir visose ekstremaliose padėtyse, pradedant Gedimino kalno nuošliaužomis ir ištisa serija nesuvaldomų gaisrų. Nerimą slopino tik tai, kad artėjančią grėsmę sekėme visi. Kitų šalių nesėkmės buvo kaip ant delno. Kartu stebėjomės pavojingai ilga rytinių kaimynų tyla. Ir laiko pakako. Ypač gerai nuteikė valingas karantino įvedimas, visokeriopai remiamas žiniasklaidos ir brandžios pilietinės visuomenės. Įsiminė viešos sveikatos apsaugos ministro ir premjero spaudos konferencijos. Pasitarimai vyko net naktimis, o jų sprendimai tuoj pat buvo išplatinami žiniasklaidos. Pirmąsyk (o dabar atrodo, ir paskutinį kartą) iš premjero lūpų išgirdome, kad žmonių gyvybė yra svarbiau už ūkinius sunkumus. Bet, deja, taip truko neilgai. Netikėtai išėjo į viešumą sunkiai užgesinami viruso židiniai Ukmergės, Klaipėdos, Marijampolės ir kai kuriose kitose ligoninėse. Tai buvo didžiausias smūgis medicinai ir visai visuomenei.

Iš jo į viešumą, kad skelbiant informaciją, buvo nemaža nutylėjimų, lengvų pažadų ir tuščių pasigyrimų. Žmonės ėmė painiotis skaitydami menkai motyvuotas, bet greitai keičiamas ir atšaukiamas instrukcijos. O svarbiausia į kovą su pandemija buvo priverstas išeiti beginklių ir neapmokytų gydytojų avangardas. Pačiu sunkiausiu momentu dar išgirdome apie premjero ir ministro sprendimų susikirtimą. Susidarė įspūdis, kad ministras pervargęs ir užkrauta atsakomybė – ne pagal jo pajėgumus. Laimė, kad tą suprato net ir pats premjeras. Techninį aprūpinimą jis pasiėmė į savo rankas. Materialinis aprūpinimas ėmė gerėti, bet… mirusiųjų jau nesugrąžinsi. Buvo skaudu matyti, kaip karšti veiksmai lenkia sveiką protą (apmąstymą). O iš to buvo aišku, kad ekstremaliai padėčiai nebuvo deramai pasiruošta. Žodžiu, kaip ir visada.

Kaip visada 2:

Apie šį nepasiruošimą nebūčiau ryžęsis kalbėti, jeigu balandžio 15 d. Vyriausybė nebūtų triumfuodama paskelbusi, kad „viruso plitimas kontroliuojamas“ ir pradedamas „pirmasis karantino švelninimo etapas“. Tai buvo netikėta ir sunkiai suprantama. Dar daugelis žmonių neišmoko prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų: susibūrimų, kaukių, fizinių atstumų, kurie per kažkokį nesusipratimą socialiniais. Vos tik išklausėme policijos raportą apie velykinę didžiųjų miestų blokadą ir tūkstančius namo sugrąžintų mašinų. Sklido žinios apie naują viruso židinį Nemenčinės siuvykloje, globos namuose ir kitose vietose. Ir štai karantino sušvelninimas. Net pats sušvelninimas nebuvo deramai išaiškintas. Panašu, kad karantino rengėjai nenutuokė, ką tie žodžiai reiškė visai nebrandžiai vartotojų kartai, kuri šiaušėsi prieš karantiną ir darė tik tai, ko nori, bet niekada – ko reikia. Ši visuomenės dalis į paskelbimą reagavo visai kaip į karantino pabaigą.

Apgulti didieji prekybos centrai, antplūdis į parkus, triukšmingos išgertuvės, palydimos net fejerverkų. Policija nespėja lakstyti paskui ir drausminti, drausminti… Bene po poros dienų viceministras A. Šešelgis buvo priverstas pasirinkti gerokai aštresnį toną. Jam teko kantriai aiškinti, kad čia vykdomas ne tiek karantino sušvelninimas, kiek kai kurių verslo formų išlaisvinimo etapas. Tačiau po dienos Visuomenės sveikatos centro epidemiologė p. D. Razmuvienė vėl atvirom lūpom kalbėjo apie karantino taisyklių sušvelninimą, būtiną antrajam kovos su virusu etapui… Dabar jau masinis atsipalaidavimas krinta į akis kiekviename žingsnyje. Įspūdis toks, tarytum karantinas būtų atšauktas jau dabar, nelaukiant 3-jo etapo. Bet aišku viena, kad visam išėjimui iš karantino nebuvo nei deramai pasiruošta, nei tinkamai susitarta. Nes reikėjo skubėti. Kaip visada…

Kaukės

Jau po pirmojo etapo karantinas iš esmės neteko savo galios, o aiškiai neapibrėžtos, menkai motyvuotos ir deramai neišaiškintos sušvelninimo taisyklės neleido žmonėms atskirti, kuo antrasis jo etapas iš tikrųjų skyrėsi nuo trečiojo (karantino atšaukimo). Bet tai buvo proga įvesti naują kaukių dėvėjimo ir žmonių grupavimosi tvarką. Iš pradžių buvo skelbiama, kad kaukės neapsaugo nuo išorinio užkrato, todėl jų iš viso nereikia. Vėliau pranešta, kad jomis turime saugoti kitus nuo mūsų galimybės juos užkrėsti. Ir jos išplito. Bet suteikus privilegijas lauko kavinių lankytojams, tas pavojus turėjo būti atšauktas. Bet to nepadaryta. Gal kaukės pasidarė reikalingos policijai, kad būtų atpažįstami paklūstantieji valdžios sprendimams? Atsirado įtarimai, kad valstybė labiau linksta į Rytų patirtis negu į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro patarimus, kurių buvo svarbu laikytis švelninant karantino apribojimus. Čia buvo pabrėžta, kad ta švelninimo eiga neturėtų būti skubota. Buvo raginama apie ją gerai informuoti ir taip išaiškinti, jog sukeltų visuomenės pasitikėjimą ir užtikrintų, „kad žmonės laikytųsi padėčiai būtinų apribojimų“. Į šį procesą ragino įtraukti pačią visuomenę, kad ji čia turėtų savo balsą. Europos regiono direktorius H. Klugis (Kluge) perspėjo „Nors visi nori, kad būtų atnaujinta ekonominė veikla, tačiau svarbu aiškiai pabrėžti, kad tai bus laipsniškas procesas, kurį reikia griežtai stebėti ir, jei atvejų padaugės, vėl pradėti taikyti ribojimų priemones“.

Partinė opozicija

Bet užteks kritikos. Vyriausybė atliko didelį darbą. Jai teko ne tik užsidėti ant savo pečių sunkiausią naštą po Nepriklausomybės atkūrimo, bet ir atlaikyti visų tipų opozicines atakas. Ir tikriausiai užgrūdino. Iš pradžių atrodė, kad visos valdžios sutarė: reikia priešintis pandemijai. Bet gana greitai išryškėjo ir priešinimasis tam pozicijos pasipriešinimui, o ypač jos karantinui. Opozicijai negalėjo patikti pozicijos rengtas karantinas. Tai buvo visai naujas ir neginčijamas pozicijos prioritetas, kuriuo ji naudojosi kaip dangaus malone. Tuo jis ir kliudė opozicijos partinių interesų įgyvendinimui. Viešai buvo sakoma, kad karantinas uždaręs duris parlamentinei demokratijai. Bet didžiausią nerimą jai kėlė tai, jog su karantinu pozicijai vėrėsi vartai į Seimą rudens rinkimuose. Todėl opozicija prikišo pozicijai piktnaudžiavimus žmonių suvaržymais ir ragino labiau pasitikėti visuomenės sąmoningumu. Sąmoningumas jai reiškė pasirinkimo laisvę. O pozicija šiuo žodžiu ragino bendradarbiauti kovoje prieš koronavirusą. Morališkai pozicijos padėtis čia buvo pranašesnė. Likimas jai lėmė rengti kovą už gyvybės išsaugojimą ir valstybės stiprinimą. Opozicija jokiu būdu negalėjo jai prilygti savo asmeniniais ir partiniais interesais. Ji privalėjo prisidėti prie pirmaeilio valstybinės problemos sprendimo. Negali valstybė tikėtis sėkmingos politikos, jei partijos stoja į priešų pozicijas. Jų vertinimai yra šališki ir prieštarauja vieni kitiems jau vien iš opozicijos atsistojimo prieš (oppono, oppositum). Vien dėl to pozicija valstybės būklę visada pervertina, o opozicija niekada jos deramai neįvertina. Bet tarnavimas savo valstybei niekada negali būti užmirštamas.

Interesai

Tas šališkumas kyla ne tik iš skirtingų padėčių valdžios struktūroje, bet ir skirtingų padėčių visuomenėje. Pagal socialinę padėtį tie interesai paprastai skirstomi į dešiniuosius ir kairiuosius. Bet politinėje kultūroje šiandien yra svarbesnis skirstymas į  tikrus ir tariamus interesus. Lietuvoje tikri yra tik asmeniniai ir partiniai interesai. O tai reiškia, kad jais politikai labiausiai rūpinasi, ir juos atkakliausiai gina. Valstybiniai interesai čia yra tik tikrųjų interesų įgyvendinimo (rinkimų laimėjimo) priemonės, o neretai vien jų priedanga. Nors viešumoje jie nuolat minimi, tačiau į juos rimtai nežiūrima. Net nelabai nutuokiama, kas jie yra. Dažniausiai jie tik vaidinami (imituojami). Paprastai jie tapatinami su simboliais (vėliava, herbu), kartais su valdžia, arba tik su teritorija, kartais su savo rinkėjams ar atskirais socialiniais sluoksniais. Bet dažniausiai tai tik pragyvenimo ir verslo vieta.

Karantinas buvo tas retas atvejis, kai buvo dirbama bendram valstybės tikslui. Bet toli gražu ne visi tą suprato. Opozicija priklauso tai pačiai valdžios struktūrai ir sudaro jos isteblišmentą. Ir pats elementariausias reikalavimas turėtų būti partinė partnerystė valstybės labui. O parlamento diskusijos turėtų būti pagrindinis parlamentinio bendravimo (parlementer – tartis, vesti derybas) būdas. Politika be diskusijų kultūros visada gamina korupcinį broką. Nes be jų neįmanoma suderinti šališkumų ir priimti teisingų (protingų, sąžiningų) įstatymų. Šališkumai neišvengiami visur, kur išlaisvinami iracionalūs bendravimo būdai, išnyksta paskutiniai mandagumo ženklai, išplinta neapykantos išsiliejimai, patyčios, tarpusavio pažeminimai ir t.t. Ten neišvengiamas ir vadinamas buldozerinis įstatymų priėmimo būdas: manipuliacijos balsavimo technikomis, balsų papirkinėjimas, prievartinis balsavimas, slapti susitarimai ir pan. dalykai. Kaip parlamentinės diskusijos turi užtikrinti teisingų įstatymų priėmimą, taip nešališka kritika turėtų užtikrinti nešališką požiūrį į valstybę.                               

Visuomeninė opozicija

Iki šiol kalbėjome tik apie demokratinių šalių partinės  opozicijos santykius su pozicija. Bet tai tik viena opozicijos forma, įsitvirtinusi valstybės valdymo struktūroje. Dažnai užmirštama, kad yra ne tik partinė, bet ir už valdžios ribų veikiančios pilietinės visuomenės opozicijos valdžiai bei jos rėmėjams. Jos skiriasi ir oponavimo būdu, ir priklausomybe skirtingoms socialinėms grupėms, ir pilietiniu aktyvumu, ir radikalumu. Ne visada vienodai tas pasipriešinimas būna sąmoningas, ne visada vienodai laisvas, ne visada vienodai išplitęs, ne visada jis turi vienodą galimybę išeiti į viešumą. Vienoks jis autoritarinėse šalyse ir kitoks demokratinėse. Bet nėra tokios valstybės, kuriai apskritai niekas nesipriešintų. Dažnai tas pasipriešinimas būna chaotiškas, suskaldytas tarpusavio konfliktų. Bet kartais nuostatos susitvenkia, sutirštėja ir koncentruojasi. Visi maištai ir revoliucijos subręsdavo formuojantis bendram vidiniam nepasitenkinimui, artimų nuomonių koncentracijai.

Mūsų krašte ši opozicija dažniausiai prisimenama kalbant apie „valdžios atitrūkimą nuo visuomenės“. Valdžia atitrūksta nuo visuomenės nuo to momento, kai ji susvetimėja, užsidaro, ima rūpintis tik savo asmeniniais bei partiniais reikalais ir nustoja tarnauti visuomenei bei valstybei. O į valdžios susvetimėjimą, sukčiavimus ir parazitavimą žmonės visada atsako spontaniška opozicija, arba atsitraukimu ir atsiribojimu nuo valdžios. Ji gali reikštis pačiomis įvairiausiomis vidinio protesto formomis: nepasitikėjimu, vengimu remti ne tik valdžią, bet ir pačią valstybę, nusivylimu, nepasitenkinimu, abejingumu, pasipiktinimu pasišlykštėjimu ir pan. Toliau tenka stabtelti prie ekstremalių visuomeninės opozicijos formų, kylančių iš trijų kraštutinių norų: ekstremalios neapykantos, ekstremalios laisvės ir ekstremalių malonumų troškimo.

Ekstremali neapykanta

Yra sakoma, kad karantino įvedimas suvienijo visuomenę. Bet reikėtų patikslinti: taip atsitiko tik ten, kur buvo morališkai, pilietiškai ir socialiai brandžių bei racionaliai mąstančių žmonių. Bet šito negalėjo įvykti tuose sluoksniuose, kuriuos valdė jausmai, nekontroliuojami sveiko proto, moralės ir socialinės brandos. Pirmiausia buvo daug nusivylusių, nuskriaustų ir neapykantos ir kerštingumo pritvinkusių ir savo jausmų nevaldančių žmonių. Jie, suprantama, sudarė vieną iš energingiausių karantino neigėjų ir niekintojų grupę. Jų opozicijai susidaryti pakako nusivylimo esama valdžia. Bet tas nusivylimas, jungdamasis su skriaudomis, patirtomis iš kitų valdžių, gilėjo ir įtvirtino neapykantą visomis valdžiomis, jų rėmėjams ir viskam, kas su jomis susiję. O galų gale ir pačiai valstybei. Tada jau niekinami ir tie žmonės, kurie brangina savo valstybę. Yra taikliai sakoma: „nuo kopūstienės nuplikęs ir pro daržą eidamas pučia“. Iš tokių negatyvios patirties šaltinių išauga ir pats iracionalus elgesio automatizmas: „Viską daryk atbulai negu valdžia reikalauja!“ Ši grupė savo neigimu yra susijusi su valdžios pozicija panašiai kaip ir partinė opozicija. Tik ji ne visada vieša. O dažniausiai jos oponavimas net nepasiekia valdžios, kadangi pasirenkamas anoniminis jausmų iškrovos būdas socialiniuose tinkluose užkerta kelią pačiai bendravimo galimybei. Kraštutiniai negatyvizmo atvejai – cinizmas ir nihilizmas.

Ekstremali laisvė

Kiekvienas šio tipo žmogus yra autonomiškas dievukas, užėmęs pasaulio centrą. Jis gyvena pagal neribotos laisvės principą: „esi laisvas, gyvenk – kaip nori!“ Tai individualistinio egocentrizmo, arba savivalės, principas. Tokių žmonių bendruomenę sudaro T. Hobso (Th. Hobbes, 17 a.) aprašytas džiunglės, kuriose vyksta visų karas prieš visus. Jį, žinoma, laimi stipriausias. Savo gyvenimo būdu jie teigia laisvę be priedermių, be įsipareigojimų ir be atsakomybės. Partinėje politikoje šiuo principu vadovaujasi didžioji neoliberalų dalis. Bet čia jų gyvenimas labiau išviešintas, todėl stipriojo teisė labiau užmaskuota. Privačiame gyvenime ekstremistams nereikia varžytis. Jie visada veikia kaip bet kokių taisyklių, normų ir tvarkos griaunamoji jėga. Kai žmoniją ištiko globalinis šokas, jiems buvo be galo sunku su tuo susitaikyti. Karantiną jie priėmė kaip iššūkį savo elgesio laisvei. Karantinas jiems atrodė net didesnis šokas už patį koronavirusą. Todėl panikavo. „Pavojus! Sugrįžta totalitarizmas.“ Jų santykiai su policija pasidarė antagonistiniai. Policija juos taip ir vadino: „laisvo elgesio žmonės“. Jie ne tik neigė suvaržymus, bet ir juos naikino.

Ekstremalus malonumas

Dar kitaip karantinui priešinosi ekstremalių malonumų siekiantis žmonių tipas, kurį daug metų ugdė masinio vartojimo ideologija ir psichologija. Malonumų pasaulis jiems buvo tveriamas ir palaikomas trimis būdais: 1) malonių dalykų ieškojimu (medžiojimu), 2) malonių stimuliatorių praktikavimu (naudojimu) ir 3) malonių jausmų maksmalizavimu. Masinės psichologijos propaguotojai visa tai laikė mokėjimu mėgautis malonumais ir maloniai (laimingai) gyventi. Kartais tuos dalykus jie vadino įmantriau: juslių išlaisvinimu iš visų tikrų ir įsivaizduojamų suvaržymų bei apribojimų. Užuot kūrus vertybes tikrovėje, ieškojus rojaus pasaulyje, tolimoje ateityje, dabar jų pakaitalus buvo rasti individo fiziologijoje bei psichologijoje. Ir svarbiausia, viską jie galėjo gauti šiandien, čia ir dabar. Ypač lengvai į tas priklausomybes patekdavo intelektualiai, socialiai ir moraliai nebrandūs (infantiliški) žmonės. Iki viruso įsiveržimo didžioji šio tipo žmonių dalis buvo pagrindiniai pramogų vartotojai. Galimybė mėgautis juslinio gyvenimo malonumais įpratino juos bėgti nuo bet kokių sunkumų, suvaržymų ir apribojimų. Ir štai dabar juos užgriūva nežinomi sunkumai: „Ką veikti šį vakarą?“ „Kur dėtis vasarą?“ Jie lengvai kimba už visų sąmokslo teorijų kabliukų. Užuot ugdę bet kokiam gyvenimui būtiną kantrybę, ištvermę, puola į nusivylimą. Ispanijoje, JAV, Jungtinėje karalystėje jų fiziologinė ir psichologinė inercija prasivežė įprastomis demonstracijomis, Lietuvoje – policijos nuobaudų nepaisymu, depresiniais priepuoliais ir nesibaigiančiais klausimais „Kada tai baigsis?“ Šitie tiki, kad viskas sugrįš į senas vėžes.

Viskam saikas

Dabar daug svarstoma, kaip pasikeis gyvenimas po to, kai bus susidorota su virusu. Suprantama, ekstremalios neapykantos tipas tikisi esminių valstybės permainų. Pramoginiai žmonės padarys viską, kad vėl galėtų sugrįžti į maloniausią iš pasaulių. Ekstremalus liberalizmas svajoja apie valstybę, kuri nesikištų į žmonių gyvenimą ir jie galėtų daryti, ką tik nori. Naivu tikėtis, kad bus pasiekta to, ko visi nori. Vakarykštė diena iki didžiojo karantino įvedimo jau perleista istorikams. Blaivesni protai ir šiandien nutuokia, kad šita gamtos pamoka nepraeis be pėdsakų. Per daug čia bręsta netikėtumų ir bus atsitiktinumų, kad būtų galima numatyti jų padarinius. Vėl grius ant žmonijos galvų trumpam atidėti demografiniai ir ekologiniai negalavimai. Juolab kad šokas nesustiprino pasitikėjimo Europos Sąjungos vienybe. Nesusitarus dėl senų komplikacijų, jai teks lopyti naujus įskilimus ir imtis esmingesnių pertvarkų. Be jokios abejonės, vėl teks susidurti su jau prasidėjusiu pasaulinių galių persigrupavimu, apie kurį šiandien nė sapnuoti nedrįsome.

Teks restauruoti visą civilizaciją, kuri tam visai nebus linkusi pasiduoti. Pirmiausia nuo visų rožinių svajonių išblaivins tikra ūkinė ir politinė krizė, kuria jau niekas neabejoja. Po virusinio šoko jos smūgio jau nebus kam švelninti. Neaiški ir išplitusio ekstremizmo ateitis. Pernelyg ilgai jis platino siauraprotystę, trumparegystę ir ignoravo blaivųjį protą, kuris daugiausiai mums padeda prisiminti visų kultūrų išbandytą išmintį „Viskam saikas“ ir „Nieko per daug“. Kažin kiek rūpės pramogos ir pati vartojimo aistra tiems, kurie bus priversti iš naujo mokytis, kaip ištverti, išgyventi, ir susitaikyti su sunkumais. Ar neteks diskredituoti paties juslinių malonumų kulto, jo mitologijos ir psichologijos, kad atgytų gyvybės išsaugojimo instinktas ir gyvenimo būde įsitvirtintų kovos su sunkumais įpročiai bei įgūdžiai? Ar neturės būti pažabotos demokratijos principų ir moralinių bei juridinių normų ardytojų įžūliosios praktikos? Ar nesulauks deramo palaikymo tie asmenys, kurie jau šiandien grumiasi už teisingesnės, sąžiningesnės ir nepalyginamai garbingesnės valstybės galimybę?

Kategorijos: Akiračiai, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: