J. Survilaitė. Kaip S. Gedos „Strazdas“ iki Berno universiteto nuskrido!? (2)

Sigitas Geda | Z. Šliogerienės nuotr.

Sigitas Geda | Z. Šliogerienės nuotr.

Rengiant Šveicarijos lietuvių bendruomenės knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ (2009) gavau iš Vilniaus į Ciurichą Sigito Gedos  rašytą laišką: „Mano Šveicarija“, kurį pateikiu kiek sutrumpintą:

Nebus didelė naujiena, jeigu pasakysiu, kad Šveicarijos įvaizdį mano sąmonėje formavo eilėraštis „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Mokėjau jį atmintinai, net ir dabar  jis man vienas gražiausių, nors, atmenu, kad viename leidinyje buvo skelbta savotkiškas jo atitikmuo… Išeitų, kad mūsų klasikas naudojosi savotišku modeliu. Tai nesumenkina šio kūrinio. Antai Salomėja Nėris, rašydama savąjį „Grįšiu“ bus pasinaudojusi rusų poeto ir romanisto K. Simonovo „Lauk manęs“.  Kartais variantai ima ir pralenkia orginalus… 

Buvau VU penktakursis (1966), kai žurnale „Pergalė“ (dabar „Metai“) pasirodė mano poema apie kunigą ir poetą Antaną Drazdauską, žmonių pramintą Strazdeliu, – „Strazdas“. Tada iš profesoriaus Jurgio Lebedžio savo „globėjo ir užtarėjo“ ir išgirdau, kad šiuo mano kūriniu susidomėjęs Berno universiteto dėstytojas, slavistas ir baltistas Jan Peter Locher. Po daugel metų, jau tada  kai Lietuva buvo nepriklausoma, sulaukiau profesoriaus skambučio…

Turiu prisipažinti, nei Maironiškos, nei tos, kurią vėliau apdainavo Balys Sruoga ir Salomėja Nėris, Šveicarijos jau neradau…

Taigi nuo romantikų ir neoromantikų pavaizduotos Šveicarijos mano sąmonė „persiorientavo“ į kasdienišką žmonių ir darbų šalį. Tai nereiškia, kad kuo nors nusivyliau. Myliu ir tą, kurią gavau su gimtąja literatūra, ir tą kurią mačiau… Atgautoji mūsų nepriklausomybė suteikė laimės įsileisti ir prigydyti savo širdyje bei mintyse platų Europos žemėlapį. Tai labai daug.

Sigitas Geda 2008 rugsėjo 9, Vilnius.

…1996 metais Berno universiteto profesoriaus J. P. Locherio kvietimu, o Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB) finansiškai remiant, supažindinti filologijos fakulteto studentus su lietuvių literatūros klasikais į Berno universitetą atvyko Sigitas Geda, ir savo prisiminimuose rašė:

Mano pirmoji paskaita? Dievai žino! Kalbėjau daug… Žinojau, kad lituanistų grupei nedidelį kursą iš lietuvių prozos skaito profesorius J.P. Locheris. Pavzdžiui, iš J. Apučio ir R. Gavelio prozos, Just. Marcinkevičiaus ir A. Kalanavičiaus poezijos. Aš pasirinkau Maironį, Kossu-Aleksandriškį, J. Baltušį, J. Meką ir J. Vaičiūnaitę… Ant kokio siūlo suvėriau šiuos karolius? Ne man spręsti. Koks nors „labai gerai“ ar „labai įdomu“ tokiais atvejais ir iš mandagumo pasakomas…

Pagyvenęs kelias dienas Thune, išeivio dr. V. Dargužo namuose, savo „Šveicariškame dienoraštyje“ (1997) S. Geda rašė:

…man po langais juosvas alksnių viršūnių nėrinys, toliau ežeras, mėlyno ūko akis, akmenuotos šiukščios papėdės, ir smailėjantys susikertantys, visaip iškampuoti ir iškraštuoti gūbriai. Juodumą pesmelkia saulės spinduliai, todėl viskas skaidru, permatoma. Daugiau čia nieko tokiu stiliumi ir nenupieši. Kaip vaizduoti kalnus – gerai žinojo M.K. Čiurlionis ir Rerichas… ( „Šveicariškas dienoraštis“, 1997 m.).

Penktakursio (1966) VU studento Sigito Gedos geniali idėja ir drąsa poetiškai nupiešti neeilinę Lietuvos kunigo – poeto asmenybę (juk ateistinėje sovietijoje teigiamai apie kunigus rašyti negalima!) netikėtai sulaukė atgarsio pasaulinio lygio Vakarų Europos universitete Šveicarijos Berne!

O būtis kaip padūkus
Lekia lekia ir skambina –
Giesmę, šaukia, man duokit,
Vardą duokite amžiną. 
(S. Geda „Strazdas“, Vaga 1967.)

Sekmadieninių mišių „Pulkim ant kelių…“ ir šventų Velykų „Linksma diena mums nušvito“ giesmių (hormonizuotų J. Naujalio) autoriaus ir 18 amžiaus vargingųjų gynėjo poeto Antano Strazdo siela netilpo į tuometinio pasaulio apribojimus. Poetas – kunigas buvo drąsus, laisvas, turėjo labai stiprų teisingumo pojūtį, gerą humoro jausmą ir greitą orientaciją, todėl sugebėdavo supurtyti bet kokią savimi pasitikinčių egoistų aplinką. Gyventi pagal savo sąžinę buvo jo gyvenimo dėsnis!

Panevėžio istorijos mokytojas publicistas Juozas Brazauskas, kasmet savo mokiniams ir Lietuvos jaunajai kartai dovanojantis po istorinę-patriotinę knygą, 2019 m.  knygoje „Mano kelias“ prisimena nepaprastą kunigą ir poetą, baudžiauninkų sūnų, sakydamas:

… tai viena šviesiausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros bei kultūros istorijoje. Jo (Strazdo. J.S.) gyvenimas buvo tarp realybės ir legendos, jis tas, kuriam dėl neteisybės visada skaudėjo širdį, kurio gyvenimo tikslas – išsaugoti gyvą tikėjimą, gerumą, meilę ir teisybę tapo lyg priesaika Tautai.

Pasakodamas apie Strazdo mokslus, kurie visada buvo humanitarinio ir filologinio profilio, J. Brazauskas pabrėžia kunigo polinkius:

Gerai mokėti kalbas: lietuvių, lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių, nes jos buvo būtinos formuojantis jo asmenybei to meto visuomeninio pobūdžio įvykiuose. Strazdo pasaulėjauta išryškėja jo kūryboje, visada besilaikančioje „prie liaudies kalbos būdo“…

Kuri pasaulio tauta lengvai gali rasti ir talentingai meniškai (poemoje!) sugebėti savo skaitytojams pristatyti tokią neeilinę asmenybę, kaip kunigas Antanas Strazdas – mūsų visų numylėtas „Strazdelis“? Studento S. Gedos literatūrinis atradimas tapo pasaulinio lygio vertu literatūriniu kūriniu! Ne veltui Berno profesorius J.P. Locheris po 30-ties metų susirado buvusį, 1966-jų metų, penktakursį filologą VU studentą, Sigitą Gedą, kad galėtų pristatyti jį savo 21-jo amžiaus neutralios pasaulio šalies, Šveicarijos Berno universiteto studentams filologams.

Tokiais mūsų lietuviškos studentijos pavyzdžiais privalome visi didžiuotis!

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai | Žymos: , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Janina:

    ETNINIS LIETUVIŠKOS TAPATYBĖS RYŠYS

    Naujų Šveicarijos lietuvių emigrantų Lietuvoje suorganizuota kilnojamoji fotografijos paroda, (veikusi iki 2020m.) idealiai atskleidžia 2-jų kartų: išeivijos ir dabartinių emigrantų bendruomeniškumo jausmo „be jokių įsipareigojimų istorijai” skaudulį.
    Reikšmingai skambantis Foto parodos pavadinimas: „MES“ ir „JIE“ nuteikia prasmingai: susipažinsime su dviejų skirtingų istorinių likimų kartų veikla: „MES“- šiuolaikiniai emigrantai, pasiryžę aukotis atgimusios Lietuvos ateities kūrimui. „JIE“ – pokario Šveicarijoje sukūrę pirmą Vakarų Europoje teisinę politinę/kultūrinę LB, paskirtą kovai už Lietuvos laisvę, ir visame pasaulyje išgarsėję kaip dvasinės lietuviškosios tapatybės išlikimo istorinis indėlis.
    Deja, foto parodos tikslai kiti. Pristatydama parodos dalį „JIE“ vadovė skelbia, kad Šveicarijos lietuvių bendruomenė buvo įkurta 1950 m. t.y. nelegaliai ir neteisiškai, kad „MES“ Šveicarijoje esame ekonominiai trečiabangiai, kai tuo tarpu visa istorija rodo, kad Šveicarijoje (iki 1990-jų metų) jokių ekonominių lietuvių emigrantų bangų nėra buvę. Visi nuo 16-ojo amž. į Šveicariją atvykę tautiečiai siekė mokslo, sėmėsi politinės- ekonominės- kultūrinės patirties ir ieškojo konkrečios paramos Lietuvai, o ne sau.
    Neatsakingi emigrantų veiksmai išduoda senosios išeivijos kartos idealus, o abejingumas išeivių išsaugotoms vertybėms yra negarbinga laikysena, liūdinantis šių dienų politikos reiškinys…
    Išmintingus žodžius „Pasaulio lietuvio“ žurnale 2004, Nr 12, pasakė prof. A. Tyla: „Mes visi, jungiami bendrų vertybių ir siekių jas saugoti, realiau galėsime suvokti savo kiekybę, kuri kartais labai reikalinga ir svarbi įvertinant menteliteto gaivinimo reikšmę šių dienų globalinių procesų pokyčiuose.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: