Vasario 12 dieną, 17 val., Signatarų namuose, minint 150-ąsias jo gimimo metines, vyks knygos apie Vasario 16-osios akto signatarą Joną Smilgevičių pristatymas. Renginyje dalyvaus knygos autorius dr. Valdas Selenis (Lietuvos nacionalinis muziejus), dr. Dangiras Mačiulis (Lietuvos istorijos institutas), doc. dr. Romualdas Juzefovičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas). Koncertuos žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė).
Lietuvos nacionalinis muziejus pristato pirmąją knygą apie Joną Smilgevičių – vieną iš mažiausiai Lietuvos visuomenei pažįstamų Nepriklausomybės Akto signatarų bei lietuviško verslo ir pramonės pradininką. Jono Smilgevičiaus 150-ųjų gimimo metinių išvakarėse išleista knyga praskleis ne vieną visuomenei nežinomą signataro biografijos puslapį.
Šio signataro biografinis tyrinėjimas nebuvo lengvas dėl šaltinių fragmentiškumo: J. Smilgevičius nemėgo rašyti apie save, todėl nepaliko nei dienoraščio, nei atsiminimų. Medžiagos stygių nulėmė ir palyginti neilgas J. Smilgevičiaus dalyvavimas politinėje veikloje – pradedant aktyviu Lietuvių konferencijos Vilniuje rengimu ir baigiant paskutine jo kaip Lietuvos valstybės tarybos nario darbo diena.
Knygos autorius istorikas Valdas Selenis žinių apie signataro gyvenimą ieškojo daugybėje šaltinių. Remdamasis Berlyno universiteto archyvo dokumentais pasakoja apie būsimojo signataro agronomijos studijas Berlyno karališkojoje aukštojoje žemės ūkio mokykloje, o sklaidydamas lietuvių spaudą aptaria negausią studento publicistiką spaudos draudimo metais.
Reikšmingiausią darbą signataras J. Smilgevičius atliko kurdamas pirmąsias lietuviškas akcines bendroves ir praktiškai keldamas tėvynės žemės ūkį, verslą bei pramonę. Jo susirūpinimas lietuvių verslumu matyti negausiuose būsimo signataro straipsniuose, paskelbtuose dar 1894–1895 metais, taip pat paskelbtame imperatyve Lietuvos ūkio plėtotei pienininkystės kryptimi.
„J. Smilgevičių galima apibūdinti kaip ūkišką ir pragmatišką žmogų. Jam beveik tiktų XIX a. britų ekonomisto Džono Stuarto Milo (Johno Stuarto Millo) pavartotos sąvokos homo economicus prasmė – tobulai racionalaus žmogaus, siekiančio kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti geriausią įmanomą rezultatą. Tačiau pelno ir naudos jis siekė visų pirma ne vien sau ir savo šeimai, bet lietuvių tautai ir vėliau – valstybei“ , – pasakoja V. Selenis.
Anot knygos autoriaus, tai paskatino būsimą signatarą geriausiose to meto Vokietijos aukštosiose mokyklose įgyti agronomo specialybę, o įgytas kompetencijas pritaikyti tėvynėje. Baigęs studijas ir kelerius metus pagyvenęs Varšuvoje į Lietuvą parvyko pačiu tinkamiausiu metu – kai reikėjo gelbėti vienintelę lietuvių įmonę Vilniuje. Jo vadovaujama bendrovė „Vilija“ pamažėle tapo sėkminga įmone, kurios produkcija turėjo paklausą visoje Rusijoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą – tuometinės Rusijos imperijos kraštą – užėmus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, J. Smilgevičius nuolat rūpinosi negailestingų rekvizicijų klausimu, kurį keldavo ir Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Į pastarąją jis pateko kaip aktyvus Lietuvių konferencijos organizatorius iš Kuršėnų apskrities.
Nepriklausomoje Lietuvoje J. Smilgevičiaus įsteigtos ir/ar valdytos įmonės „Nemunas“, „Neris“, „Dubysa“, „Miškas“, „Mazgas“, „Ringuva“ ir kitos pirmosios Lietuvoje pradėjo plėtoti tokias pramonės šakas kaip žemės ūkio mašinų gamyba, medienos pramonė, aliejaus gamyba, pirmasis vilnos fabrikas Lietuvoje. Įmonių veiklą subsidijavo J. Smilgevičiaus įsteigtas Kredito bankas. Signataras buvo visapusiškai išplėtojęs savo ūkį Užventyje, kuriame yra pagrindiniai jo atminties ženklai.
