A. Juozaitis: Žvaigždžių valanda tautos istorijoje būna retai. (20)

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

Taip teigia filosofas, rašytojas, visuomenės veikėjas Arvydas Juozaitis, su kuriuo kalbėjomės jam svečiuojantis Nepriklausomybės atkūrimo dieną švenčiančioje Estijoje, Baltijos kelio 30-mečio minėjimo išvakarėse.

– Šiomis dienomis gyvename Baltijos kelio prisiminimų nuotaikomis. Apie ką 1989-ųjų rugpjūčio 23-oji jus verčia daugiau galvoti – apie praeitį, dabartį ar ateitį?

Ši diena verčia galvoti apie amžinybę, apie tai, kaip Lietuva joje gyvena, kaip turi gyventi ir kaip gyvens. Joje turi susivienyti ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Kitos išeities nėra. Dalyvaudamas  rinkimų kampanijoje iš pradžių nenaudojau Baltijos kelio vaizdinio, atsiminimų. O žmonės pradėjo man tai priminti – ir rajonuose, ir miestuose. Vis klausdavo – ar galima pakartoti Baltijos kelią? Tai privertė suklusti. Supratau, kad idėja gyva, ir ne tik mūsų, Baltijos kelio kūrėjų ir apskritai Sąjūdžio dalyvių, galvose, bet ir tautoje. Visose trijose Baltijos tautose. Gal mažiausiai Estijoje, nes estai šiaip jau labai dideli individualistai, jie jau seniai amžinybėje gyvena nepaisydami santvarkų. Aš tą patyriau vakar, lankydamasis Estijos istorijos muziejuje, bendraudamas su Martu Tarmaku (Estijos diplomats, aktyvus kovotojs už Estijos nepriklausomybę, – red. past.), pas kurį svečiavausi. Kalbėdamasis su juo jaučiau, koks didelis skirtumas tarp mūsų ir estų: jie jau tada, nelaisvės sąlygomis, labai individualiai gyveno. Visa jų inteligentija.

Turiu nuojautą, kurią vis šildau, kad Baltijos kelyje išgyventas individualus ir bendras laisvės jausmas sutapo. Tai yra, stovėdami žmonių grandinėje kiekvienas buvome laisvas, ir visi buvome laisvi. Baltijos kelyje buvo išgyvenama ir asmens, ir tautos laisvė. Ir dar visų trijų tautų! Tai palikimas, kurį turime saugoti. Suvokimas, kad kiekvienas atskirai nebūsime laisvas. Tik visi kartu, tautai išsivadavus. Dabartinis supratimas, kad mes po vieną galime būti laisvi, yra klaidingas.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

– Kartais sunku atsikratyti jausmo, kad po 30 metų mėginama keisti istorinę atmintį – atsargiau ar įžūliau. Labai supaprastinus tai galima išreikšti vienu sakiniu: nepriklausomybę iškovojo vienas žmogus, keli kiti jam padėjo. Ar ir jūs esate pastebėjęs tokią tendenciją?

Sakyčiau, kad taip galvoti ir teigti yra įžeidu. Na, sakykime, būtų įvykusi Sąjūdžio tarybos pirmininko rotacija, Baltijos kelio metu juo turėjo tapti Romualdas Ozolas – tai ką, sakytume, kad jis iškovojo nepriklausomybę? Aišku, kad tai nesąmonė. Čia tiesiog kai kurių asmenų, kai kurių partijų politinė valia. Kai istorija tampa politika, nukreipta į praeitį, nebelieka nei istorijos, nei normalios politikos. Vien mitologija, prieš kurią kovoju kaip įmanydamas.

Kaip jau sakiau, tada ir kiekvienas buvo laisvas, ir visi kartu buvome laisvi, ir ta jėga buvo tautos laisvės garantija. Man patinka, kad atsiranda daug Sąjūdžio pagalbininkų, kurie dirbo visuomenei nematomą darbą, atsiminimų. Be jų nieko nebūtų buvę.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

– Ar dar yra dalykų, susijusių su Baltijos kelio idėja bei jos įgyvendinimu, kurių iki šiol nežino nei plačioji visuomenė, nei istorikai?

Vis dar ginčijamasi, kur ta idėja gimė. Taline 1989 m. gegužės viduryje, po Baltijos asamblėjos, buvo susitarta, kad Molotovo–Ribbentropo pakto 50-mečiui paminėti bus surengta gyva žmonių grandinė. Mes, keli Liaudies frontų ir Sąjūdžio vadovai, susėdome Talino Politinio švietimo namuose ir nutarėme. Paskui vasarą Piarnu įvyko pirmasis Baltijos kelio koordinacinis susirinkimas, vėliau Panevėžyje – antrasis. Apie tokius dalykus reikia priminti, bet jie ne visada ir ne visiems atrodo svarbūs. Dar, manau, reikėtų priminti, kad Baltijos kelyje stovėjo ir mūsų disidentai, ir komunistų partijos vadovybė, vaizdžiai tariant, ir Antanas Terleckas, ir Justas Paleckis. Dėl to mus paskui labai užsipuolė laikraštis „Pravda“, atseit visa respublika pasukusi blogu keliu. Tą reikėtų pabrėžti: Maskva jau suprato, kad nėra skirtumo tarp tautinių komunistų vadovybės ir politinių disidentų. To mes irgi neakcentuojame, nors tai įdomus dalykas.

Kalbos, kad nepriklausomybė pasiekta kelių žmonių ar tik Sąjūdžio pastangomis, netgi, sakyčiau, žemina Baltijos kelią. Tas laisvės obuolys jau buvo nunokęs, ir jis tiesiog nukrito nuo medžio. Dar paminėsiu, kad, Baltijos kelyje minint Motovo–Ribbentropo pakto 50-metį, jau buvo išrinkti 54 deputatai nuo Lietuvos į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje. Tai buvo pirmieji laisvi rinkimai, ir man kartais atrodo, kad patys laisviausi, be korupcijos, be dirbtinės reklamos, kaip būdinga rinkimams dabar. Tai buvo grynai idėjų kova, ir nepriklausomybės idėja laimėjo. Taigi Baltijos kelią surengti padėjo ir istorinis, ir politinis kalendorius, tai yra, Gorbačiovo užkurta „perestrojka“.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

– Esate išsitaręs, kad Baltijos kelias yra aukščiausias mūsų tautos susivienijimo taškas. Ar lietuviškos bendrystės dvasiai jokiomis aplinkybėmis nebepavyktų pakilti aukščiau?

Panašus taškas galėtų būti tik kitos nelaisvės sąlygomis, jeigu mus vėl užgriūtų okupacija arba kitos nelaisvės formos, tapatybės praradimo grėsmė. Bet tapatybės praradimą galima palyginti su į puodą įmesta varle: ji nežino, kad puodas jau užkaistas, plaukioja nejausdama grėsmės, o paskui gelbėtis būna jau per vėlu.

Žvaigždžių valanda tautos istorijoje būna retai. XX amžiuje tai buvo Baltijos kelias. Jis pranoko ir Kovo 11-ąją, nes ji galėjo atsirasti tik iš Baltijos kelio. Taip ir įvyko po pusmečio. Ir tai buvo ne tik aukščiausias taškas praėjusio amžiaus lietuvių tautos istorijoje, bet ir latvių bei estų. Todėl jo svarba patrigubėja. Tarsi trys žvaigždės viršuje, kaip Mildos, Laisvės paminklo Rygoje figūros, rankose. Latvija – mūsų šalių viduryje tarsi jų atsparos taškas.

– Sakėte naujausioje savo knygoje „Tėvynės tuštėjimo metas“ aprašęs galingą tautos susinaikinimo tendenciją. Ar tikrai Tėvynės tuštėjimas yra jos laisvės kaina? Ar ji ne per didelė?

Jungtinių Tautų statistikos tarnybos duomenimis, lietuvių tauta yra greičiausiai nykstanti pasaulyje. Tai grėsmingas signalas, kurį mes nutylime, o jį reikėtų nuolatos kartoti ir galvoti, kaip, atsispyrus į dugną, išsikapstyti iš tos baisios duobės. Kaina per didelė, ir ji – grynai lietuviška. Priežasčių galima ieškoti visur, daug kas jų randa – ir ilgai trukusi baudžiava, ir didelė ekonominė emigracija Smetonos laikais, ir 50 okupacijos metų. Būtent tada buvo užraugtas supratimas, kad laisvė yra nevaržoma galimybė išvažiuoti. Kai praplėšėme skardinę dėžutę, kurioje buvome uždaryti, sovietmečiu įdiegtas stereotipas aktyvizavosi. Blogiausias sovietmečio palikimas – ne paminklai, kuriuos bandoma kartais be reikalo griauti, o užraugtas laisvės supratimas. Kita vertus, reikia prisiminti valstybės pradžios politiką, kai buvo supjudyta tauta – deja, pačių Sąjūdžio lyderių. Visa žemės reforma buvo tik restitucija, be jokių saugiklių, kad būtų gelbėjami kooperatininkai. Tai galėjo būti daug naudingiau Lietuvai ir produkcijos, ir žmonių išsaugojimo prasme. Tačiau restitucija pažadino pačius egoistiškiausius žmogaus jausmus, nebuvo paisoma nieko, net ir to, kad ta žemė ar pastatai daugeliu atvejų buvo išsaugoti ne tų, kurie juos atgavo. Toks atsiteisimas už praeitį panašus į pagyvenusio žmogaus svarstymą: „Gyvenimas praėjo, tai nors prieš mirtį atsiteisiu“. Ir tas atsiteisimas buvo daromas tautos gyvenimo sąskaita. Sąmoningai, iki maždaug 2000 metų. Kaina didžiulė, ir jei dabar nebus į tai atsižvelgta, nebus atgaivintas smulkus ir vidutinis verslas – ekonominė kiekvienos valstybės kraujotaka, niekas nepasikeis.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

Baltijos kelio 30-mečio minėjimas Saločočiuose. | A. Stalilionio nuotr.

– Prezidento rinkimų kampanijos metu apvažiavote visą Lietuvą. Kas svarbiausia širdyje liko iš tų susitikimų su žmonėmis? Kas labiausiai pasikeitė per praėjusius 30 metų, kai bendravote su jais po Sąjūdžio vėliavomis?

Tas tiesioginis bendravimas buvo kaip šilta vilna, susiliesdavome ir visi sušildavome. Ir šildydavome Lietuvą. O netiesioginis bendravimas su žmonėmis dabar yra labai korumpuotas, jį korumpavo masinės komunikacijos priemonės, pirmiausia – televizija. Internetas korumpavo tik jaunąją kartą, virtualų pasaulį užmesdamas ant tikrovės ir taip suardydamas jos suvokimą. Televizijos ir virtualaus pasaulio įtaka – milžiniška, o juos korumpuoti gana nesunku, ypač politiškai. LRT dirbo prezidentūros numatytos kandidatės labui, o Nausėda buvo atsarginis variantas.

– Baltijos kelias buvo pergalės kelias, jis atvedė į nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tačiau kur jis vingiavo pastaruosius tris dešimtmečius? Girdėti sakant, kad jis vedė atgal, o ne pirmyn, į parduodamo teisingumo, korupcijos, nepotizmo, visiško valdžios atitrūkimo nuo žmonių pelkes. Kur visą tą laiką ėjome, kur atėjome, ir kur turėtume eiti toliau?

Man simpatiškiausias Estijos kelias, labai džiaugčiausi, jei nors kiek iš jos pasimokytume. Mums pirmiausia reikia teisinės sąmonės. Ne šiaip keikiant valdžią – lietuvis ją keikia, kol pats į ją nepatenka. Štai skaitau – kažkas savo lėšomis ėmė ir išdažė daugiabučio laiptinę. Švaru, gražu. Internete pasipila komentarai: ot, kad ir mums tokį kaimyną! Žmogau, tai juk pats imk ir išdažyk, o ne kviesk, kad kažkas padarytų. Pats susitark su kaimynais. O tas nesitarimas, nebendruomeniškumas yra, sakyčiau, žvėriškas. Tai yra ir teisinės sąmonės dalykas. Kodėl kitas turi daryti tai, ko aš pats nenoriu daryti? Vadinasi, tu jau pažeidi lygiateisiškumą čia pat, savo sieloj. Kitas dalykas – Dainų šventės Estijoj ir Latvijoj yra tarsi bendruomeninio gyvenimo kultas. Per jas bendruomenės kultūra pakyla į aukščiausią tašką, tai pamatas tolimesniam gyvenimui. O pas mus net drįstama viešai tyčiotis iš Dainų švenčių…

– Jūsų vadovaujamas visuomeninis judėjimas „Lietuva yra čia“ ruošiasi dalyvauti kitąmet vyksiančiuose Seimo rinkimuose. Ką pirmiausia keistumėte valstybės gyvenime, jeigu gautumėte rinkėjų pasitikėjimą, nuo ko pradėtumėte?

Minėjau smulkaus ir vidutinio verslo atgaivinimą – įstatymai turėtų būti jam palankiausi. Ir laikinas atleidimas nuo pelno mokesčio, ir biurokratinės naštos nuėmimas, ir aibė kitų dalykų. Reikėtų keisti regionų politiką, nes kitaip neprisitrauksim jaunimo. Paramą iš ES fondų, kurios didžioji dalis dabar nukreipiama didiesiems ūkio vienetams, reikėtų grąžinti į tą lygį, koks buvo sumanytas – kad smulkiam ūkininkui būtų didesnė parama. Pasimokyti iš Lenkijos, kur iki 200 ha žemės dirbantys ūkiai gauna daugiausiai ES paramos, kur remiamos kooperacijos formos, namudinis ūkis, aptarnavimo sfera kaime. Pas mus valstiečiai ir žalieji per 4 metus to nepadarė, nors, atrodo, turėjo daryti. Vadinasi, stambiojo kapitalo įtaka jiems yra didžiulė. Ir reikia baigti tuos kliedesius apie Vilniaus–Kauno dipolį arba apie 2,5 miesto Lietuvoje, nes tada joje ir liks 2,5 gyventojų. Reikia apie visą Lietuvą galvoti. Tautinė kultūra, švietimas turėtų būti strateginės svarbos sritys, iškart po krašto apsaugos. Bet vis dėlto didžiausią dėmesį kreipsime į ūkio atgaivinimą, nes kitaip žmonių nesugrąžinsi.

Dėkoju už pokalbį.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. ....:

    Tikrai labai svarbu galvoti apie smulkų ir vidutinį verslą.Jei seniau viešieji pirkimai savivaldybėse buvo palankūs ir smulkiems,tai dabar staigiai pradedama reikalauti visokių licenzijų,kurios kainuoja tūkstančius eurų,taip atsijojant smulkius ir atveriant kelią stambiesiems.Kas gali paneigti,kad jiems laimint ,dalis byra į partijų kišenes?O gal jau nuožmėja kova,baigiantis ES dotacijoms,taip išstumiant smulkiuosius?

    • Antanas:

      Didžiausią klaida buvo PVM padidinimas tradicinėms prekėms. Stambieji išgyveno sumažindami darbuotojų skaičių ir jų atlyginimus. Smulkiems teko užsidaryti. Reikia turėti omeny, kad Estija yra prie pasiturinčios Suomijos, kur dideli mokesčiai, o Lietuva prie Lenkijos, kur daug žemesni mokesčiai. Be to, Estijoje PVM 20 proc.(vienas procentas didelė parama konkurencinėje kovoje). Visi dirbtiniai “paskatinimai” bus tik laikini, todėl vienintelis kelias yra PVM sumažinimas iki Lenkijos lygio. O, kad pinigai pasiektų smulkų verslą, netaptų stambiųjų grobiu, būtina spartinti MMA didinimą (pas mus gerų, nepolitizuotų profsąjungų nėra), kuris yra privalomas ir stambiesiems. Turim suprasti, neturtingas žmogus, gavęs visą atlyginimą iškart išleidžia apsipirkdamas, sugrąžindamas verslui, į biudžetus, o turtingas nebūtinai išleis vietoj ir tuoj pat. Pinigai turi daryti apyvartas Lietuvoj, o ne per importą palikti šalį. Tik taip sudarysime galimybę darbuotojams kurti savo verslą, palikti darbdavius, jeigu jų netenkina mokamas atlyginimas.
      Visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos importas buvo žymiai didesnis už eksportą, kas rodo jos neefektyvios ekonominės politikos rezultatą. Politikams labai patogu pasižadėti naikinti korupciją, gaudyti vagis. Valstybė per mokesčius, nusavindama daugiau nei gyventojai gali, tampa pati vagiu, korupcijos skatintoja.

  2. Vis tik kokie mes kvaili:

    Širdis džiaugiasi skaitant gerb.Juozaičio mintis. O galvoje viena mintis – kodėl Lietuvos žmonės tokie kvaili ir nesugebėjo išrinkti jo Prezidentu.Būtume pradėję keltis, gal dar sulauktume geresnių laikų. O dabar turime “atsarginį variantą” – jau spėjusį vetuoti miško žemės pardavimo įstatymą, palikusį Kukuraitį poste ir ministrų portfelius atidavusį dviems lietuvių tautos priešams, prižadėjusį prisivežti pabėgėlių tiek, kiek reikės pasaulio globalistams.

    • Antanas:

      Ne mes, o tie, kuriems masinė reklama, svetimi pinigai atjungė protus.

    • ŽEMAITIS:

      Tai va, ir aš gailiuosi, kad balsavau už Nausėdą. Kaip ir dauguma tikėjau, kad atėjęs iš bankinio sektoriaus, tuometiniuose pasisakymuose užsirekomendavęs kaip liberalių pažiūrų žmogus, jis tokiu bus ir būdamas išrinktu. Deja, išrinkus pradėjo bandyti įstikti visiems, pataikauti konservatyvių ir nuobodžių tradicionalistų grupelėms ir visas buvęs liberalumas kažkur staiga išgaravo…

      Reikėjo balsuoti už I. Šimonytę. Jos pozicija tikrai liberalesnė. Kitą kart už Nausėdą nebalsuosiu ir kitus raginsiu pasirinkti kuo liberalesnių pažiūrų kandidatą.

  3. Taip:

    A.Juozaitis pateikė keletą gerų minčių. Viena iš didžiausių Lietuvos valstybės valdymo ir moralinių nesėkmių ,manau, yra neapsakomai didelis šio laikmečio liberalizmo / netapatinti su klasikiniu liberalizmu/ kenksmingos ideologijos plitimas politinio,kultūrinio elito ir tautos gretose bei ,,dičkės” lietuviškos žiniasklaidos-ypač LRT- žalinga veikla grindžiama globalizmo ir kosmopolitizmo nuostatomis. Tad, politiškai ,morališkai ir teisiškai nesusitvarkius su šiomis negerovėms bei nepertvarkus iš esmės teisėsaugos sistemos žvairūs A.Juozaičio paminėti teisingi valstybės ir tautos gyvenimo užmojai vargu ar galimi įgyvendinti.

    • ŽEMAITIS:

      Pritariu, kad dabartinio “modifikuoto” (tiksliau – sukairuolinto ir populizuoto) liberealizmo atitrūkimas nuo klasikinio liberalizmo (dar vad. neoliberalizmu (Europoje) arba libertarizmu (JAV)) vertybių nėra gera tendencija.
      Šiuolaikinis liberalizmas išplautas kitomis ideologijomis, o klasikinį liberalizmą (neoliberalizmą) atstovauja tik nedidelės žmonių grupęlės ar pavieniai neoliberalai (kaip aš 🙂

  4. Juozaiti ,neišnyk iš viešumos:

    Jei nesireikši ,nebūsi matomas ir girdimas kasdien – matysi seimą kaip savo ausis.

  5. Skalvis:

    Jo, tikrai, tai buvo siurrealistinis laikas. Bet ne visiems. Tiek Rusijos, tiek Amerikos slaptosioms tarnyboms – eilinis valdžios pakeitimo procesas, kokių pasaulyje vykdė ir vykdo nuolat. Tik skirtumas tas, kad Afrikoje ar Lotynų Amerikoje sistemos keitimas kitaip vyksta. Bet , manau , kad manipuliacijų masėmis instrukcijos tos pačios. Kaip ten bebūtų: pasidžiaukim tuo kas ant stalo – nesižvalgykim po virtuvę.

  6. stasys:

    Mano kritika skirta A.Juozaičiui liečia jo politinius įsitikinimus . Ekonominiuose siūlymuose jokio konkretumo ir nėra Jis jau toks geras ekonomistas . Naivu tikėti tuo kad mes turime ko pasimokyti iš Estu ar Latviu ., vienok gal A.Juozaitis ir nori tikėti ta sena pasaka apie draugiškas tris seseris .. po vienu stogu ? … klausimas Arvydai kas ta trečioji .. jauniausia .?? – Seku seku rusiška tautosakos pasaka ..apie lietuvį knarkiantį ir sapnuojanti A.Juozaičio kabinamus makaronus prieš eilinius Seimo rinkimus .

    • ŽEMAITIS:

      Ir iš estų, o ypač – latvių tikrai turime ko pasimokyti.
      Per pastaruosius keletč metų Latvija tapo gerokai liberalesne šalimi. Nuoširdžiai geronoriškai pavydžių Latvijai jos pasiekimų.
      Latvijoje buvo liberalizuotos sekso paslaugos (pas mus jos vis dar draudiamos);
      Latvija atsilaikė naivių konservatorių spaudimui – šalyje nebuvo sugrąžinta šauktinių kariuomenė (Lietuva ją gažino);
      Latvijoje nebuvo tokio absurdo, kaip ž.ū. paskirties žemės įsigyjimo “augiklių” įstatymo. Lietuvoje buvo. Nors, tiesa, galiausiai ir mūsų populistai suprato padarę klaidą – atšaukė tą Lietuvai žalos pridariusį įstatymą.
      Latvijoje ir Estijoje taikoma tik proporcinė rinkimų sistema (t.y., renkant balsuojama už partijų sąrašus), prezidentai taip pat renkami parlamente (ir yra jam atsakitingi). O mes lygiuojamės į Baltarusiją, Rusiją, nes išlaikėme ir sovietinę vienmandačių apygardų (“asmenybinę”) rinkimų sistemą.
      Pagaliau Estija ir Latvija anksčiau nei mes įsivedė eurą.
      Ir čia nurodžiau ne viską – Latvijoje ir Estijoje apstu smulkesnių liberalių sprendimų, kurių įtin stinga Lietuvai.

      TAD ŠIUO ATVEJU JUOZAITIS ABSOLIUČIAI TEISUS – LATVIJA IR ESTIJA YRA VISA GALVA AUKŠČIAU, NEI LIETUVA. Yra į ką lygiuotis, yra kam pavydėti mąstančios valdžios.
      PAGARBA LATVIJOS IR ESTIJOS IR GĖDA LIETUVOS VALDŽIAI!

      • stasys:

        Lieka neaišku kas vertingo tamstos pavardintuose punktuose. ?
        Cit. Per pastaruosius keletč metų Latvija tapo gerokai liberalesne šalimi. Nuoširdžiai geronoriškai pavydžių Latvijai jos pasiekimų./ … Liberalesniu požiūrių į Putino Rusija į ekonominius santykius su ta šalimi ir kultūrinius tiesa gana smarkiai sumenkusius dėl karo Ukrainoje . Beje Latvija tapo ta šalimi su kuria Lietuva dažniausiai susikerta ekonominiais interesais , taip išeina kad tas liberalumas pasireiškia tik tada kai reikia stoti piestu prieš Lietuvos siūlomas iniciatyvas regionui vystyti ..Manau neneigsite to fakto kad ūkiniai mainai dažniausiai vystomi su ta šalimi kuri turi labai didelius panašumus ., su tuo ir sveikinu ..Beje dėl kultūriniu mainu abiejų šalių, kaip manote kas čia kalčiausias kad jie jau tiek metu aktyviai nevystomi .. ? juk tos pačios dainų šventės galėtu būti organizuojamos pakaitomis kiekvienoje šalyje ir tai butu papildomas akstinas tai draugystei tai ko čia pasigendate . Rinkimu įstatymas Latvijoje ir Estijoje pakoreguotas atsižvelgiant į nacionalinius interesus turint dideli kiekį kitataučiu gyventoju , todėl dviejų valdžios apvijų tose kaimynėse negali būti ..žiur į Moldova šiandiena .. Tuo tarpu Lietuva pasirinko modelį tikrai ne pavyzdžiu tu šalių kurias vardinote . Pasidomėkite kada kokia pavardinta šalis padarė reikalingus pokyčius pas save ir įteisino įstatymu .

  7. >Žemaičiui:

    Nūdienos neoliberalizmas tai ne klasikinis liberalizmas,o ,,pagerintas ” marksizmas. Neoliberalizmo pagrindiniai ideologiniai ramsčiai – globalizmas ir kosmopolitizmas,o tai tautoms ,ypač neskaitlingom, ir valstybingumui yra kenksmingas politinis reiškinys.Užuojauta ,,Žemaičiui” ,kad tapo neoliberalu.

    • ŽEMAITIS:

      Ką galima pasakyti politologijoje nesigaudančiam žmogui?
      Klaiskinis liberalizmas ir neoliberalizmas (JAV, Australijoje ir kai kuriose kitose britiškos polit. tradicijos šalyse vad. libertarizmu) yra TAS PATS. TAI – SINONIMAI.
      Kažkada, seniai, kai dar tik pradėjau domėtis ideologinėmis doktrinomis niekaip neglėjau suprasti, kodėl tai kas sena (klasika”) vadinama “neo”? Bet taip jau yra – neoliberalimas – tai šių dienš klasikinis liberalizmas. Neokonservatizmas – tai griežtas konservatizmas, kuris remiasi XVIII a. pab. – XIX a. pr. konservatizmo doktrina. Tad nepasigaukite – šiuo atveju “neo” reiškia ne nauja, o sena (klasiką). Taip nutiko todėl, kad XX a. pradžioje buvo gerokai reformuoti liberalizmas ir konservatizmas. Tiesiog, sikient įtikti socializmu susižavėjusioms masėms, pabandyta į abi ideologijas įdiekti šiek tiek socializmo elementų. Ir tai buvo atitolta nuo klasikos. Tačiau tai netapo “neo” – tiesiog ir toliau buvo vadinam liberalizmu, konservatizmu. Tačiau dalis “klasikos” šalininkų nesutiko su tais pokyčiais ir grįžo prie klasikinės ideologinės tradicijos – štai jie ir buvo pavadinti “neo”.
      Visumoje man atrodo, kad Jūs nelabai žinote, kas yra neoliberalizmas. Kaip bebūtų keista, kosmopolitais kaip tik yra modernizuotieji liberalai, o ne neoliberalai. Pažvelkit kad ir į Europos partijas – tos (paprastai neįtakingos), kurios skelbiasi atstovaujančios “dešinįjį liberalizmą” (paprastai sinonimiškai dar vad klasikinį liberalizmą arba neoliberalizmą) kaip bebūtų keista pasisako prieš ES integraciją, už didenį savarankiškumą. Kodėl taip yra? Todėl, kad neoliberalai orientuoti į privačią nuosavybę, jos didinimą ir nenori dalintis. Ypač su skurdesnėmis ES sąjungininkėmis. Peržvelkit Europos šalių neoliberalų partijas – iš esmės visur susidursite su eurosketicizmu.
      O liberalai atvirkčiai – už gilesnę integraciją. Tai čia politikoje. Versle gali būti kiek kitaip.

      Tiesa, aš nors ir neoliberalas, tačiau atstovauju tą mažesnejią jų grupę – globalistus. Iš tiesų neoliberalų tarpe man sunkoka rasti bendraminčių (neoliberalų globalistų (kosmopolitų). Nes bent jau asocijuotijie neoliberalai (partijos) yra integracijos priešininkės. Bet pavienių yra.

  8. Kurpė:

    Kvailas klausimas susijęs su Baltijos keliu. Pataisykite mane, prašau, jeigu klystu, bet mano supratimu, Baltijos kelias buvo taikus masinis protestas, kurio metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės parodė, kad nenori būti Sovietų sąjungos dalimi? Paradoksalu, bet tuometiniai Sovietų sąjungos lyderiai buvo bejėgiai prieš beginklius (!) žmones ir viešumą. Jie negalėjo užgniaužti tokios apimties masinės protesto bangos. Kitaip sakant, tuokart nugalėjo ne ginklai, o žmogiškumas. Prigimtinis Baltijos valstybių gyventojų noras būti laisviems buvo stipresnis už rusų karinę amuniciją. O kas vyksta šiuo metu Lietuvoje? Šiandien mes noriai ginkluojamės, perkame kovinius įrankius, su meile militarizuojame savo žemę statydami karinius poligonus. Ar man vienam atrodo, jog taip nieko nepasieksime? Ar mes nieko nepasimokėme iš Baltijos kelio? Prieš Rusiją laimėjome ne ginklais, o drąsa ir vienybe. Kitaip sakant, mano nuomone, šiandien mes po truputį tampame tokiais pat, prieš kuriuos kovojome. Tokiais, kurie tiki į laisvę, pasiekiama ginklais, bet ne žmogaus orumu. Tokiame kontekste švęsti Baltijos kelio (t. y. žmonių pergalę prieš Rusijos agresiją) jubiliejų atrodo labai ciniška… nes mes patys tapome priešais, su kuriais kovojome.

  9. stasys:

    Tokia atmestina šalies gynybos politika nepasitvirtino ir pav. tapo Ukrainos teritorijų aneksija . Čia kaip tik tas atvejas kai armija kovinga ir patriotiniai piliečiai gali nuversti dar didesnius kalnus ..o priešą atgrasinti imtis veiksmu . Beje jei mokėtės Lietuvos istorijos toks tylus protestas nei karto neišsaugojo Lietuvai Nepriklausomybės o ji buvo trypiama kareiviškai batais .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: