A. Juozaitis. Antroji Mėnulio pusė: Monika Mironaitė (0)

Monika Mironaitė | Nuotr. iš A. Juozaičio knygos "Kraštai ir žmonės".

Monika Mironaitė | Nuotr. iš A. Juozaičio knygos Kraštai ir žmonės.

Teatleidžia nenuoramos, tačiau skaitantiems ir mąstantiems, ir suprantantiems, kad be prisiminimo nėra dabarties, – tekstas iš šešerių metų gelmės. Ir tada buvo tokia vasara kaip ši, ir tada važiavau į Molėtų kampą, prie Želvos.

Ką tik pasirodžius Juozo Baltušio dienoraščiams, čia –  antroji Mėnulio pusė.

MONIKA MIRONAITĖ,

teatro ir gyvenimo kerėtoja

Išniręs iš už kampo Monikos Mironaitės 100-metis ir išgąsdino, ir nudžiugino. Tikriau, labiau nustebino, negu išgąsdino, ir mažiau nudžiugino, negu galėtų. Šiaip ar taip, M. Mironaitė buvo teatro artistė, vadinasi, moteris, kurios profesinė paskirtis tik viena – išeiti į sceną, išėjus sutelkti gyvenimą į kelias valandas, savo energijos spinduliais nušviesti žmonių sielas ir… nueiti. Nuo scenos ir iš to dirbtinio gyvenimo. Viskas. Jeigu jai pavyko sukurti svetimo gyvenimo iliuziją – ji valdo mūsų sielas. Ji – valdžia.

Nedaug likę jos garso ir vaizdo įrašų. O koks tai būtų buvęs turtas! Juk Monika – legenda, ir ne iš šiuolaikinių „legendų“ žvaigždyno, o iš tikrojo. Tokią legendą turi žinoti visos nūnai gyvuojančios kartos.

Ir čia – stop.
Palaukite, o ką apie ją žino jaunuomenė?
Laimė, yra „gyvenimo įrašų“, televizijos spektaklių (pavyzdžiui, „Tyli naktis“, „Makropulo receptas“), radijo įrašų („Žmogaus balsas“, „Nora“, „Mielas apgavikas“ ir keli kiti), plokštelių (su Laimonu Noreika įskaityta V. Mykolaičio-Putino poema „Kastytis ir Jūratė“). Yra jos skaitomų eilių (ypač įspūdingas vaizdo įrašas Lietuvos televizijos archyve – Monika skaito Salomėją Nėrį).

Mažai kuo skiriuosi nuo dabartinės jaunuomenės – scenoje tos gyvos legendos beveik nemačiau. Buvę vos keli atvejai, bet nelabai leido pajusti būtą charakterio jėgą. Vieną kartą esu matęs Moniką, kai buvo minimas jos jubiliejus ir scenoje ji sėdėjo kaip karalienė; kitą kartą – jai vaidinant paskutinį savo vaidmenį G. F. Lorkos „Kruvinose vestuvėse“ (spektaklį Monikai pastatė Henrikas Vancevičius; beje, ir jam tai buvo paskutinis scenos darbas).

***

Teatro jėga – neįveikiama: teatras atgaivina gyvenimą. Aktoriai (o iš tiesų – tik artistai, kurie yra aukščiausia aktoriaus meistriškumo pakopa) akina mus ir palieka randus mūsų sielose. Kartais net visam gyvenimui. Dievaži, tai kerus skleidžianti profesija, panaši į pranašų ir kunigų misiją, primenanti jų pašaukimą, jų įtaką žmonėms. Baisoka profesija, nes reikalaujama, kad artistas pasiaukotų dėl kitų.
Tačiau neteiskime praeities žmonių, kurie, kaip ir mes, pasinaudoję artisto energija, pasimėgavę ja ir pasisotinę iš jos šaltinių, pasakydavo „ne“ artistui jo mirties valandą. Palaidodavo jį už kapinių tvoros. Gal manė, kad vaidinęs svetimus gyvenimus žmogus miršta be savojo, tai yra be sielos? O tai reiškia, kad atsigulęs šalia tokio žmogaus prasmegsi jo tuštumoje? O gal dar ir nelaimė lauks, kai stosi priešais šventąjį Petrą. Ten eilė, o greta tavęs – artistas. Ir spręs šventasis Petras apie tave į tavo draugą pažvelgdamas, jo akis tyrinėdamas. Ir kas? Ogi tas, kad tose akyse tikras kipšas tūno!
Šiais laikais, žinoma, artistus laidojame iškilmingai ir su pagarba. Tačiau gyvenime pasakojame apie juos anekdotus. Net matome juos ten, kur jie neturėtų būti. Tarkime, nusidriekė žmonių eilė. Tokios anksčiau susidarydavo prie dešros ar mandarinų, o dabar – prie registracijos punktų oro uostuose. Žmonių daug, visi žiūri priešais stovinčiajam į nugarą ir nerimauja. Ir štai netikėtai šioje gyvoje grandinėje atsiranda gudrutis, kuris stengiasi įsiterpti tarp žmonių, pažeisti savanorišką įsikalinimą. Tada ir pasigirsta: „Ei tu, artiste, kur lendi?!“

***

Monikos Mironaitės pasaulį pamačiau vėlai, nuaidėjus nulėkus Sąjūdžio sukeltiems vėjams. Matyt, kitaip nė negalėjau.

Tuo metu Lietuvą ji jau stebėjo tarsi iš šalies. O dauguma, ypač trisdešimtmečių karta (nekalbėsime apie jaunesnius) jos net nežinojo. Nepažino.

Ji gyveno sau Vingio parko pakraštyje. Kas vakarą matydama kaip saulė gula ant parko pušų viršūnių. Kalbėjo ji sodriu, prarūkytu balsu. Tai vis dėl cigarečių „Prima“, kurias abu su Baltušiu plėšte plėšė ne vieną dešimtmetį. Kalbėjo lėtai, kiek pašvepluodama. Pamačiusi mane ištarė: „Tai jūs tas… kaip ten jus? Aaaa… Veikėjas įdomus. Na ką gi, sėskitės, jeigu jau atėjote.“ Ir parodė man žemą kėdutę šalia žemo chruščiovinio stalelio. Buvo 1993-ųjų Kalėdų metas, tuoj po Henriko Kurausko laidotuvių.

Kitą kartą į Monikos svetainę jau atvedė Laimonas Noreika, tuo metu kone kasdien bendravęs su ja, lankęs ją. Prisimenu, ir vėl atsisėdau į tą pačią vietą ir įsistebeilijau į mažas patinusias jos rankas, jos bruožus, mažai teprimenančius „kanoninį“ lemtingos gražuolės veidą. Tada ir ėmė kankinti bjauri mintis: „Štai kokia toji garsenybė atėjus saulėlydžiui.“ Ir pajutau, kad labai jau man parūpo jos keliai ir klystkeliai. Gal imti ir prasibrauti pro jos metų užtvarą? Ir ėmiau rašyti, užsirašinėti, stebėti.
(O dabar esu priverstas perspėti: rašau šias eilutes sėdėdamas ant švediškos uolos vidury Baltijos jūros. Jubiliejus užgriuvo netikėtai, dienoraščiai, kuriuose aprašiau daugelį apsilankymų pas Moniką ir mudviejų pokalbius telefonu, ramiausiai guli ant lentynos Vilniuje. Telieka šaukti į atminties mišką – gal iš jo atsišauks Monika?)

***

Jos gimtadienis – balandžio 25-ąją. Būdavo, kad jo išvakarėse paskambindavo ir paklausdavo, ar neužmiršau. Kur jau ten užmirši! Patrindavau muilo gabalėlį kišenėje ir patraukdavau per Vingio parką. Į Monikos gimtadienį ateiti be muilo galėjo tik svetimi ir nevėkšlos. Muilo gabalėlio tradicija atsirado, regis, karo metais. Ir suprantama, kodėl.

***

Gaila, bet nieko negaliu pasakyti apie Moniką kaip apie scenos profesionalę. Tie jos metai man liko neprieinami. Neteko laimės matyti geriausių jos vaidmenų. O, jeigu ji būtų filmuota kine! Tačiau bijojo lietuvių režisieriai Monikos M., pats Vytautas Žalakevičius kartą prisipažino: „neįveikčiau jos charakterio – baisus“… O Juozas Miltinis? Ir tas ją ragana vadino. Pats raganius būdamas

„Monikos charakteris“ – baisus žodžių derinys, lydėjęs ją nuo šeštojo dešimtmečio vidurio. Tada dėl jos nusižudė jaunas Akademinio dramos teatro aktorius (nespėjęs tapti artistu). Monika buvo priversta net pusei metų dingti, vaidinti Vidurinės Azijos teatruose ir koncertų salėse. Kai grįžo į Vilnių, gavo darbo tik Rusų dramos teatre. Kalba jai buvo nė motais – ji kalbėjo rusiškai be menkiausio akcento.

Ir tada sužydėjo. Neįtikėtina, bet lietuviška mūza prabilo rusiškai. Pirmą kartą po karo kilo teatrinio pamišimo bumas. Kamerinė pjesė „Dviese sūpuoklėse“ tapo pirmąja Lietuvos teatro legenda (vėlgi – ne dabartine prasme), ir vyrus, ir moteris apžavėjusia „vakarietišku gyvenimo būdu“. Spektaklis pagal amerikiečių dramaturgo pjesę – dviejų nelaimingų amerikiečių meilę. Ją Monika vaidino su Artiomu Inozemcevu. Mažai kas abejojo, kad ši meilė – nesuvaidinta, kad ji – tikro gyvenimo tąsa. Po keturių dešimtmečių, 1994 metais, Lietuvos televizija ekranizavo šią Viljamo Gibsono pjesę. Išsyk po premjeros, jau vėlų vakarą, Artiomas pasibeldė į Monikos duris. Jiedu pasikalbėjo ne tik apie Kosto Smorigino ir Nelės Savičenko sukurtus personažus. Vėliau Monika man pasakė: „Savičenko suvaidino Gitelę be vidinio augimo, be meilės tragedijos. O juk ta – beveik prostitutė buvo, ir augo spektaklyje tik meilės, kuri ją aplankė, dėka“.

Buvau ir kito „teismo“ liudytojas. Jonui Vaitkui Jaunimo teatre pastačius „Lėlių namus“ („Norą“), lydėjau Moniką į premjerą. Noros vaidmenį atlikusiai Daliai Overaitei primadona buvo dar negailestingesnė. Ir ko norėti! Jautėsi esanti geriausia visų laikų Noros atlikėja (suvaidinusi ja 1942 metais), „grand Monica“ (taip ar panašiai šaukė vokiečių karininkai Vilniuje, apiberdavę ją gėlėmis), –  taigi turėjo teisę. Overaitei į akis ji šypsojosi, tačiau man teko išgirsti ne šypseną keliančią charakteristiką.

„Baisus Monikos charakteris“ – kaip koks prakeikimas skambėdavo aplink. Matyt, ragana buvo, ką jau sakysi.

Tačiau viską pateisina religiškas santykis su teatru. Monika buvo iš tos pirmosios kartos, kuriai teatras – šventovė. Iš tų artistų, kurie svaiginosi teatru. Jokio lakstymo po televizijos kanalus ir reklamos studijas, jokio šou. Gryna tarnystė.

***

Profesinė Monikos karjera pasibaigė Lietuvos radijuje, kai jos amžius įpusėjo devintą dešimtį. Atvejis buvo ypatingas. Radijo teatras sumanė pastatyti skandinavų spektaklį „Naktinė seselė“. Dramą apie gyvenimą senjorų prieglaudoje, kur senius kankina įvairios šmėklos. Taip pat ir erotinės. „Ir kaip jie drįsta man šitai siūlyti? Kaip galima vaidinti tokią šlykštybę!“ – piktinosi Monika. Bet po mėnesio pjesė jau buvo įgarsinta, įrašyta ir sumontuota. Su Monikos balsu.

Ne tik tuo, ir kitais atvejais būdavo progų kalbėti apie artisto pašaukimą. Apie laiko prievartą, temų prievartą, mados ir ideologijos prievartą. Net apie režisierių prievartą, kuri būna ne vien kūrybiška. (Papasakojo net, kaip prie jos „priekabiavo“ režisierius Romualdas Juknevičius.) Vaidinti gyvenimą reikia visokį, vaidinti netgi tada, kai gyvenimas beveik baigiasi. Aktoriaus prigimtis reikalauja griebti siūlomą charakterį, nes kito gali ir nepasiūlyti. Nes anapus laukia tik vienas charakteris – tuštuma. Galų gale netgi buvo ištarta: „Teatrą reikia sunaikinti – ką jis duoda? Kokia iš jo nauda?“

Tačiau ir teatru nusivylusi Monika tebedegė. Kuo? Tebedegė meile poezijai. Keletą metų įrašinėjau jos skaitomus eilėraščius į magnetofono juostą. Dviese rengdavome poetinius vakarus jos bute Donelaičio gatvėje. Saulei tupiant ant Vingio parko pušų, ji skaitė ir lietuviškai, ir rusiškai: Putiną, Nėrį, Mieželaitį, Binkį, Cvetajevą, Achmatovą. Jos dvikalbystė tiesiog neįtikėtinai puiki.

Dvikalbystė? Ar daug kas žino, kad vaikystės metais Mirono namuose buvo šnekama vokiškai, mažoji Monika, žinoma, tobulai kalbėjo šia kalba. Ir dar neužmirškime: Kauno universitete ji baigė prancūzų kalbą, 1937-aisiais Pasaulinėje parodoje Paryžiuje vertėjavo Lietuvos delegacijai.

***

Atskirą atsiminimų posmą reikėtų skirti ir Monikos gyvenimo palydovui Juozui Baltušiui. Per septynerius draugystės su Monika metus daug apie jį girdėjau. Dabar nei viską išpasakosi, nei viską aprašysi. Paminėsiu tik vieną epizodą.

Tai buvo mūsų išvyką į Molėtų rajoną, kur Baltušis buvo pasistatęs vasarvietę ir kur parašė „Sakmę apie Juzą“. Turėjo žmogus (žinoma, kartu su Monika) šventą kampą žemėje. Tas mažytis rojus sudegė, o gal buvo sudegintas, kas dabar pasakys. (Gaisro priežastis taip ir nenustatyta, niekas rimtai ir netyrė.) Supleškėjo tuo metu pjudomo klasiko pasaulėlis kaip Valpurgijos nakties laužas. Monika pavargdavo man vardyti, kas sudegė: biblioteka, paveikslai, dovanos, rašomoji mašinėlė (klasikas rašė tik ja), jubiliejinės juostos, rankraščiai. Kai vieną kaitrią vasarą automobiliu atvažiavom į tą rojaus kampelį, Monika ilgai nelipo iš mašinos. Stovėjome ant pasakiško Aukštaitijos kalnelio, juodavo velėna apžėlę pliki pamatai.

***

Ir dabar nejauku prisiminti, kaip jos svetainėje skaičiau pirmąją savo dramą. Ir ne vien jai! Ji pasirūpino, kad pasiklausyti ateitų ir Laimonas Noreika, ir jos draugė Laima. O šalia atsisėstų ir jos duktė Dagnė, ir žentas Vladimiras Jefremovas. Skaičiau, raudau, nervinausi, klydau. Ir keikiau save už akiplėšiškumą. Žinoma, visa tai išėjo į naudą. Po skaitymų vėl taisiau pjesę. 1996-ųjų gegužę režisierius Povilas Gaidys ją pastatė Klaipėdos dramos teatre.

Regis, išsyk po skaitymų (buvo 1995 metų ruduo) Monika nusprendė įteikti man honorarą – padovanoti didžiulį ąžuolinį rašomąjį stalą. Stalas iš tikro buvo milžiniškas (stalviršis kone dvigulės lovos dydžio). Ir buvo bemat pakrikštytas „Baltušio stalu“, nors, kaip sakė Monika, prie jo klasikas nieko garsaus neparašė. Toks baldas galėjo stovėti caro departamento direktoriaus kabinete, o vėliau priklausyti raudonajam komisarui. Sako, J. Baltušis atsigabeno jį iš kažin kokios valdiškos įstaigos. Gal iš Rašytojų sąjungos? Gal iš „Tėviškės“ draugijos? Man stalas gerai tarnavo.

Turiu prisipažinti – pamačiau ne vieną Monikos gyvenimo slaptavietę. Didžiausias Monikos palankumo man ženklas – jos dienoraščiai. Ir užrašų knygelė (panašesnė į nedidelį albumą). Kelis kartus pasklaidžiusi puslapius, paskaitinėjusi įrašus, vieną vakarą ji atsainiai švystelėjo sąsiuvinius ant žemojo chruščiovinio stalelio ir storu balsu švepluodama ištarė: „Dovanoju.“ Godžiai pažvelgiau į užrašus ir supratau, kad prapuoliau. Kad neapsijuokčiau, paprašiau vidinėje viršelio pusėje įrašyti „Arvydui – sudeginti“. Ji taip ir padarė. Ant kiekvieno sąsiuvinio užrašė po trumpą dedikaciją.

Užrašų knygelėje buvo surašytos teatro ir repeticijų, kelionių, santykių su Baltušiu istorijos. Meilės istorijos. Daug ko ten buvo. Pavyzdžiui, apie romaną su Eduardu Mieželaičiu. Atmintyje įsirėžė nepaprastas (poeto, o ne Monikos ranka) padarytas įrašas: „Tavo saikingai marmurinės krūtys… “ Ir t. t. Įrašas, regis, iš 1955 metų. „Buvo tokia istorija… Kijeve“, – skurdžiai nusišiepė Monika. O kur dar istorijos su Stasiu Krasausku! Dainavimas dviem balsais, muzikavimas akompanuojant pianinu.
Ji skambindavo? – taip, pianinu. Taip, tais vakarais, leidžiantis saulei ant Vingio parko, ir vis rusų romansus apie „Neišeik…“

Užrašų knygelėje buvo įdėta ir keletas nuotraukų. Kelios jų darytos pirmojo jos vyro Algirdo Jakševičiaus. Viena iš jų galėjo sukelti adrenalino audrą bet kuriam vyrui: Monika stovi paplūdimyje visiškai nuoga. „Frontu“. Užrašas kitoje nuotraukos pusėjo lakoniškas: „Palanga, 1940 m.“ Žiūrėti į 27-metės moters kūno spindėjimą saulės atokaitoje buvo ir drovu, ir… gražu. „Ak, tai tokia tarnyba buvo moterų pliaže. Fotografuodavo visas, kurios pageidavo.“ Nejaugi taip fotografuotis buvo galima ir tą vasarą, kai atlėkė, atgriuvo į mus Maskva? Komunistai buvę kone puritonai, tokių laisvybių netoleravo. Išdilo iš atminties jos atsakymas (o gal jo ir nebuvo?). Gal tepasakė, kad Palangos paplūdimyje atsirado vasaros pradžioje. (Vadinasi, iki birželio 15-osios, kai Raudonoji armija perėjo mūsų sienas.) O ir ką kalbėti: armija išsyk juk nepuolė į Palangos moterų paplūdimį. O jeigu ji fotografavosi rugpjūtį? Kodėl gi ne? Juk didysis visuomenės lūžis prasidėjo po rugpjūčio 3-iosios, Lietuvai tapus TSRS dalimi.

2000 metų vasarą Monikai išėjus Anapilin, dienoraščius atidaviau jos dukrai Dagnei. Grąžinau ir visas nuotraukas. Tačiau nusikaltimo vis vien neišvengiau. Nusikaltau Monikai, mūsų kultūrai ir visiems, kas nori mane pasmerkti.

Dagnei atidaviau viską, išskyrus kelis plonus sąsiuvinius, prirašytus moksleiviška Monikos ranka. Tai buvo mergaitės dienoraščiai. Pasilikau juos, nes rengiausi sėsti ir parašyti. Ką? Monikos Mironaitės gyvenimo istoriją. Romaną. Dramą. Tyrimą. Tada dar nežinojau, ką.
Tačiau tais 2000 metais negalėjau numatyti, kad mažiausiai dešimt metų ketinimas taip ir liks ketinimu. Ir kad dešimtmetį lydės gausybė pasikeitimų. Kad keturis kartus teks keisti gyvenamąją vietą, kraustytis su visa manta per tris valstybes. Kiekvienas persikraustymas – tai praradimai. O kai dar „padeda“ buvę artimieji…

Skaudžiausia, kai prarandamos pačios brangiausios relikvijos.
Monikos Mironaitės mergaitiški dienoraščiai pražuvo.
Štai ir pripažinau. Tačiau dėl to nepalengvėjo.
2013 vasara

Iš kygos „Kraštai ir žmonės“. Vilnius: Alma littera, 2014, 512 p.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: