O. Strikulienė. Mama yra visur. Net ir tada, kai jos nematome (1)

mamyciuklubas.lt nuotr.

„Respublikos“ savaitės akiratyje – mūsų mamos, kurias šiandien, pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį, sveikinsime su Motinos diena. Vienas – su gėlių žiedais, vaikų piešinukais, o kitas – jau tik mintimis, prisiminimais. Tačiau tegul nebūna nė vienos, kuriai niekas taip ir neatnešė rožės. Nes motinystė yra daugiau nei biologinė sąvoka. Mama – tai ir globa, ir užuojauta, ir rūpestis. Net nebūtinai savo vaikui.

Statistikos duomenimis, Lietuvoje pastoviai gyvena 2 790 322 gyventojai. Neatnešti gandrų ir nerasti kopūstuose. Vadinasi, teoriškai bus paminėta, pasveikinta ar bent kūdikiškai nusišypsota, paguguota 2 790 322 motinoms. Šiuos Lietuvos gyventojus kadaise ar visai neseniai pagimdžiusioms. Net ir tam Klaipėdoje rastam naujagimiui-pamestinukui kažkas visgi suteikė gyvybę ir davė išlikimo šansą. Kaip ir visiems kūdikių langeliuose paliktiesiems mažyliams. Todėl Motinos diena ne veltui švenčiama ne žiemą, ne lietingą rudenį, bet tada, kai žydi sodai. Kai medžių viršūnėse lizdus susisukusios šarkos jau peri vaikus. Kai visi pašaliai čiauška, švilpauja strazdų, varnėnų, žvirblių, griežlių balsais. Būtent tada prasmingiausia švęsti gyvybę. Ir ją dovanojančią Motiną.

Ištrauka iš tarpukario pedagogo, rašytojo Prano Mašioto žmonos Marijos Mašiotienės prisiminimų: „Buvau dešimtas vaikas. Išaugome septyni, trys mūsų mirė jauni, jų nepažinojau – visi buvo už mane vyresni. Augome penkios dukterys ir du broliai“. Dar prieš šimtą metų tokios gausios šeimos nieko nestebino. Motinos, pasmerktos patirti klaikybę – vieno ar net trijų savo vaikučių mirtis, irgi nieko nestebino. Nors abejoju, ar nors viena tuometinė motina įstengdavo tik lakoniškai, matematiškai konstatuoti, kad buvo vaikų dešimt, bet išgyveno tik šeši ar pusė. Tiesiog mes jų išgyventas baimes, klaikybes jau sunkokai suvokiame. Netgi atrodo, jog dabar vieną vaiką užauginti sunkiau nei mūsų prosenelėms dešimt.

Instinktai tie patys. Universalūs

Motinystė keičiasi, tačiau dėl to lengvesne netampa. Tik kažkodėl nuolat akcentuojama, jog anksčiau motinoms buvo sunkiau, nes… nebuvo sauskelnių. Et, būtų iš tikrųjų puiku, jei motinystės sunkumą tiesiogiai sutapatintume su sauskelnių stygiumi ar pertekliumi. Tada tik nupirkai savo moteriai jūrinį konteinerį sauskelnių – ir tegul būna laiminga. Tačiau, sprendžiant iš socialinių tinklų mamų, supermamų, mamyčių forumų, mamas kamuoja tie patys universalūs klausimai kaip ir jų protėves, gyvenusias sodžiuose. Tik tada forumus surengdavo labiau patyrusių kaimynių gryčiose. O dabar – internete.

Tad kokios universalios temos domina supermamytes, pasislėpusias už Indrulių, Mamulių, Pupulių ir panašių malonybinių pseudonimų? Liudijančių, jog visos mamos, kol jų vaikai auga, ir pačios „suvaikėja“, kol praeina jų vaikystės, paauglystės tarpsnius. Viename mamų portale 71 414 mamų sudomino kūdikių žindymo rūpesčiai. Gimdymo istorijos sudomino 67 376 skaitytojas. Lietuvos mokyklų sąrašą peržiūrėjo 19 136 mamos. O grožio specialistų konsultacijos tesudomino kiek daugiau nei 4000 mamyčių. Tai reiškia, jog kiek kalbėtume apie socialines lytis, šiuolaikinėms moterims, kaip ir jų protėviams, labiausiai rūpi jų kūdikių ir vaikų gerovė. Maitinimas, lavinimas. Motinystės instinktas tas pats. Nepriklausomai nuo vaikų skaičiaus.

Vieną ar …dešimt?

Mūsų prosenelės paniškai bijojo, kad jų vaikeliai išmirs ir nė vieno neliks. O šiuolaikinės lietuvės bijo, kad vaikų bus per daug. Jei bus daugiau nei vienas. Vaikų skaičius šeimoje – aktuali tema. Ypač kada Tautai gresia demografinė katastrofa. Vyraujanti nuomonė – geriau du, ypač jei sūnus ir dukra, normaliai į pasaulį išleisti, nei tris bet kaip. Arba – vienas vaikas gerai, bet mažoka. Du, ypač jei skirtingos lyties, optimalu. Trečias vaikas – klaustukas. Ypač jei šeimoje du sūnūs ar dvi dukros. Norisi ir kitos lyties vaiko. O jei dar daugiau, jei keturi – žmonės ims kreivai žiūrėti. Esą mūsų giminių, pažįstamų rate vis po du vaikus, tai kaip mes su trimis ar keturiais jiems atrodysime? Kaip asocialai, nemokantys apsisaugoti?

Ar baimės realios? Be abejo. Ypač visuomenėje, linkusioje vieniems iš kitų tyčiotis. Kai net pirmasis naujagimio vežimukas traktuojamas taip rimtai, tarsi nauja ministro „tačkė“. Tad vienos mamos išrieda į parkus su vežimukais „jaguarais“, „mersedesais“, o kitos – su padėvėtais, iš antrų rankų pirktais „folksvagenais“. Nes žiūrime ne į kūdikius, vienodai čiauškančius visuose vežimukuose ir vienodai paliekančius balutes. Ne, vertiname, lyginame jų „tačkes“. „Cool“ ar ne? 95 Eur kainavo ar 400 Eur? Dar pridėkime skirtingas lovyčių, naujagimio kraitelių, vokelių, šliaužtinukų, kombinezonų kainas bei lietuvišką snobizmą – ir kai kurios mamos nedrįs savo vaiko išvesti į gatvę. Nes prieš kitas atrodys visiška skurdė. Ta proga dar vienos mamos komentaras internete: „Pamačiau, kaip sunku auginti vaiką nieko neturint. Namų, pinigų ir kt. Gyvenome laimingai, bet visiškame skurde.“ Bet, nepaisant visko, juk gyveno LAIMINGAI? Štai ir motinystės stebuklas.

„Žiurkės“, „graužikės“ ir „skūpos“

Mamyčių forumuose matoma, jog daugiausia pykčių sukelia prašymas iš tėvų alimentų, požiūris į skiepus ir į dovanas mokytojams. Vienos mamos išdidžiai atsisako prašyti alimentų ir pravardžiuoja prašytojas „žiurkėmis“, „graužikėmis“. Kitos nesutinka vaikų skiepyti. Trečios nesupranta kasmetinių rinkliavų mokytojų dovanoms. Kodėl renkama po 5-25 Eur nuo vieno vaiko, kad įteiktum auklėtojai dovanų čekį? Už ką? Juk gauna algą. Kitos vadina pilietiškai susipratusias „skūpomis“. Nors Specialiųjų tyrimų tarnyba jas pavadintų gražiau. Nelinkusioms duoti kyšių. Nors dauguma motinų sutiktų dėl savo vaikų išdalinti vos ne visus pinigus. Darželiams. Mokykloms. Korepetitoriams. Austėjoms. Nors čia vėlgi slypi pavojus, kad vaikas…. suprekinamas! Tampa prekiškai vertingesnis, kuo daugiau buvo į jį sudėta „gamybos kaštų“. Darželiams. Būreliams. Logistikai. Mokymosi priemonėms ir t.t. O jei investicijos neatsipirks? Kas tada? O jei neatsipirks, mama savo vaikus vis vien mylės. Ieškos jam pateisinimų. Nes net ir tos mamos, kurios palieka mažylius gyvybės langeliuose ar tik suvyniotus į šlapią rankšluostį, vis vien slapčia džiaugiasi, kad jos pamestinuką surado dar gyvą. Kad jo vardas bus Justas. Užaugs ir gyvens savo įtėvių ar globėjų namuose.

Tik nevadinkime savo dar gyvų motinų sengalvėlėmis, stovinčiomis po baltomis obelėlėmis Rumšiškėse. Apsirišusiomis balta skarele. Tai toks pasenęs ir subanalėjęs sacharininis vaizdinys, kokio praktiškai jau nepasitaiko. Vadinkime jas didvyrėmis, gyvenusiomis dėl mūsų. Vadinkime jas visada pasiruošusiomis dėl mūsų aukotis. Vadinkime jas visada randančiomis pateisinimą, jei vaikas ją retai aplanko. Tikra Motina yra kaip rožė. Apvaizda ją sukūrė kaip dvasinį grožį, o vaikai tapo tos rožės spygliais. Myli juos, glostai, susižeidi, bet atleidi. Su Jūsų diena, mūsų Mamos. Žemėje. Danguje. Visur.