K. Stoškus. Šventė tarp džiaugsmo ir skausmo (16)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | Asmeninė nuotr.

Esu ne kartą rašęs apie apgailėtiną švenčių eroziją šiuolaikinėje (postmoderniojoje) civilizacijoje. Apie „naująjį religingumą“, pasireiškiantį daiktų ir jų vartojimo, maisto ir mitybos, svaigulio ir skanavimų azarto, seksualinių pomėgių ir fiziologinių procesų garbinimu, švenčių virtimu kasdienėmis pramogomis. Praėjusiais metais tokių švenčių turėjome per akis ir mes. Jos tęsėsi beveik be paliovos. Nespėja pasibaigti viena, kai prasideda kita. Dauguma jų atitiko visus „naujojo religingumo standartus. Jos vadinosi visokiausiais vardais, svetimais ir savais, bet vis labiau vienodėjo, banalėjo, tuštėjo. rutinizavosi. Nyko jų dvasinis turinys, ugdomoji prasmė ir žmogiškoji vertė. „Aš nenoriu nieko čia bauginti. Kai širdy visi geismai išsenka, Nėr man noro Hamletą vaidinti – Būti ar nebūti – lygiai menka.“ („Ave vita“). Šitie poeto žodžiai braunasi į galvą, galvojant ir apie šių dienų civilizacijos būklę.

Bet būčiau neteisus, jei nepamatyčiau viltingų išimčių. Įdomiausia, kad jos visos ateina iš mūsų visų prakeikto Seimo. Sunku patikėti, kad tokie dalykai gali čia užgimti. Lyg būtų sapne.  Praėjusiais metais tą rutiną sutrikdė Taikos premijos įteikimas Nijolei Sadūnaitei, šiemet Sąjūdžio minėjimas, o praėjusį pirmadienį Kovo 11-ji. Visose šiose šventėse mes galėjome aiškiai matyti sunkaus moralinio apsivalymo pradžią. Iš pradžių tai atrodė netikėta. Dabar išvedamos  į didžiausią Seimo rūmų salę ilgam į socialinio gyvenimo periferiją išstumtos asmenybės, per kurias ima atsiverti tikro nuskaidrėjimo erdvės ir unikalaus pasiaukojimo ir sąžiningumo gelmės. Pirmadienį jas lydėjo subtilus ir kuklus kamerinis giedojimas, netikėtai įsiliejąs net į Lietuvos himną. Jo atlikimas įgavo naują atspalvį ir privertė išlipti iš tos vangios žodžių monotonijos, kurios dažniausiai yra kaustomas, bet ne išgiedamas. Retai tepagalvojama, kad tik po atliekamos dainos gali būti paplojama, pašurmuliuojama ir pasijuokiama, o po himno privalo būti nors ir trumpa, bet pagarbi ir kurtinanti tyla, sutelkianti žmones praskambėjusių žodžių įpareigojančiai prasmei ir taurinančiam pilietinių priedermių nerimui.

Kad naudojimasis šventine proga jau tampa tradicija ir lietuvišku mąstymo laisvės simboliu,  liudija įtikinantis Egidijaus Bičkausko pranešimas. Bet kadangi žymiai išsiskyrė iš rutininės politinės konjunktūros, vargu ar jis galėjo turėti vilties, kad bus išgirstas. Bet kalbai, kaip ritualiniam gestui, to nė nereikia. Taip pat kaip ir pernai pasakytiems N. Sadūnaitės žodžiams. Tai buvo ritualinis aukojimas Lietuvos išlikimui. Jis buvo pakviestas rimtai atlikti pagrindinę apeiginę funkciją. Turėdamas galvoje skubotą visų įstatymų priėmimą, vienpusišką informacijos filtravimą ir įprastus kitaminčių kaltinimus, jis iškėlė principinį reikalavimą: „Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo“,  „priešinkitės bet kokių barjerų statymui, aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje“. Šitie žodžiai juk nieko negalėjo įpareigoti. O kalbėdamas apie išorines grėsmes, jis tiesiai klausė:  „Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“ Jis ragino pradėti diskusiją, kaip kurti mažai šaliai būtiną „išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką“. Visai pakanka šių žodžių įspūdžio.  Linas Linkvičius  pasakys, ko Bičkauskas nori: Lietuvos užsienio politika kaip tik tokia ir yra.

Pabaigoje kukliam apdovanojimui pristatomas Miško brolių draugijos vadovas ir savo rankomis sukurto didžiulio muziejaus saugotojas Albinas Kentra. Žmogus – gyva legenda, nuo pat paauglystės su visa šeima įsitraukusi į partizaninę veiklą, praėjusi nežmoniškus kankinimus, Sibiro kalėjimus. Jo visas gyvenimas – patriotinis rūpestis ir aukojimasis Tėvynei (partizanavimas), VU universitetui (centrinių rūmų išsaugojimas ir išpuošimas), sąjūdžiui (metraštininkas) ir nustumtųjų į periferiją veiklos įamžinimui. Jo visas gyvenimas atiduotas kitiems. Įskaitant net ir jo žinomumą… Jis juo nė kiek nesidomi. Visada atsiranda nuošalyje su mažute filmavimo kamera ir nepastebimai dingsta. Prie ruošiamo vaišių stalo atbėgusių politinių pragmatikų atstumtas, o iš dalies ir sąmoningai pasitraukęs į periferiją jis kuria unikalių įrašų muziejų toje griuvėsių vietoje, iš kur dar 1917 metais išėjo 100 savanorių ginti savo Tėvynės.  Apie tą muziejų dr. J. Kazickas yra taip pasakęs: „Tai yra neišpasakytos vertės rinkinys, žiauriom, bet realiom spalvom nušviečiantis tikrąją kovą prieš bolševizmą, <…>Bet kas mane labiausiai paveikė, kad tai buvo beveik vieno žmogaus darbas, be jokios finansinės pagalbos, sėdint savo kambaryje ir klasifikuojant kiekvieną surinktą ir užrašytą gabalėlį žinių<…>. Per pokalbį paaiškėjo, kad tas žmogus kaip ir miško broliai, nežiūrint sunkumų, yra tartum nustumtas ir paliktas vienas atlikti šitą milžinišką kilnųjį darbą su pasišventimu, kurio niekas negali suprasti. Man tai atrodė, kad tai buvo švento žmogaus darbas“.

Sunkiausia ištarti baigiamuosius žodžius. Moralinė atsakomybė neleidžia nutylėti to didžiulio nusivylimo, kurį sukėlė nekantriai laukta tautos atgaivinimą skelbiančių jėgų demonstracija.

Čia rinkosi įvairiausių profesijų, skirtingos pilietinės brandos, amžiaus ir išsilavinimo žmonės. Visus juos vienijo troškimas prisijungti prie tų jėgų, kurios nenori susitaikyti, kad tauta, jos kraštas, istorija ir kultūra  būtų nurašomi į pasaulinių atliekų sąšlavyną. Daugelį iš jų suglumino ne tik bukas dviejų pagrindinių organizacijų susipriešinimas, ne tik be galo blogas organizavimas. Bet labiausiai krito į akis pavojingas jų nebrandumas. Neišaugimas iš paauglystės amžiaus. Elementarios politinės kultūros ir nuovokos nebuvimas. Pjovimas tos šakos, ant kurios jie patys sėdi.  Veikimas prieš save pačius. Juk jau ir taip Lietuva suskilusi. Bent paskaitykite tūkstančius internetinių atsiliepimų, visokių makaraityčių atsiliepimus. Negi tai mūsų neliečia. Negi ir tai neįneša į protą blaivumo. Net šių renginių organizatoriai nesuranda bendros kalbos.  Pasidarė be galo įtarūs. Negi dar reikia mums naujųjų jedinstvenininkų, Burokevičiaus komandos. Čia viskas taip neseniai buvo. Negi yra norinčių į tą kritinę padėtį vėl sugrįžti? Žinoma, jauni žmonės jų nematė. Bet kas tuos atsiminimus ištrynė iš  lyderių galvų.  Negi taip sunku suprasti, kad tuo šūkiu „Lietuva – lietuviams“ duodamas į rankas pavojingas ginklas. Tas ginklas primityvus, bet tuo ir baisus. Juo lengviausia pasinaudoti ir bet kokioms svetimoms jėgoms. Jo pagalba lengviausia išprovokuoti pačius agresyviausius pilietinius konfliktus. Kaip tokioje aplinkoje įmanoma atskirti patriotus nuo paperkamų provokatorių?

Tikras patriotas nedaugina priešų. Jų ir taip atsiranda. Net iš pačių lietuvių tarpo.  Todėl jis negali nusileisti iki tokios trumparegystės, kuri painiotų pirmaeiles lietuvių priedermes rūpintis savo tautos išlikimu ir valstybės stiprinimu su tautinių privilegijų reikalavimu. Demokratas nesigviežia privilegijų. Taigi atlikime iki galo tą pirminę priedermę, kad nereikėtų grįžti į karo visų su visais džiungles.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .

16 komentarų

  1. albertas:

    Ačiū už puikų straipsnį.

  2. Gabrielė:

    Taip ženklų yra, bet per mažai ir labai pavėluoti. Mes per maža tauta atlaikyti tokiems neoliberaliems ir globalistiniams eksperimentams. O svarbiausia, kad tauta vis dar nesupranta pavojaus masto…jaunimo sąmonė apnuodyta. Tauta nesupranta kokia liga yra apkrėsta jos sąmonė. Pasveikimas įmanomas tik supratus, kas yra kas.

  3. !!!:

    Gerbiu autorių bet Lietuva lietuviams…

  4. Laumėjantis:

    Ar kas nors atkreipė dėmesį, kokie tolerantiški žmonės dalyvavo kovo 11-osios eisenoje. Visi labai skirtingi: ,,murzininkai”, ,,Vorai”, Tibeto rėmėjai, tautininkai, ,,Lietuvos sąrašinikai”, LYČ-iai, skustagalviai ir kt. Kai kurie vieni kitų labai nemėgsta, ir nieko, viskas gerai; jei labai kas nepatinka – galima pasitraukti į kitą eisenos galą… Ir vargšas Dovydas Kacas. Įtariu, kad jis labai nori, kad kas nors jam užvožtų, bet tokio taip ir neatsiranda.

  5. Romas:

    O jeigu Jūs ne lietuvis? Kaip jaustis Lietuvos rusui, lenkui, karaimui ar latviui?
    Šūkis “Lietuva yra čia” tokių “nepatogumų” niekam nesukelia. Gal verta pagalvoti ir apie kitus?

  6. Romas:

    Jie (dėl panašių šūkių) jaučiasi svetimais, nepageidaujamais. Tokiu būdu mes patys, dėl savo egoizmo ir kvailumo formuojame “penktąją koloną”. O iš nuosaikesnio šūkio, tarkim “Čia Lietuva” – galima būtų tikėtis iš tų pačių Lietuvos kitataučių ne priešiškumo, o lojalumo…

    • Žemyna:

      Nežiūrint, kad užsieniuose ir mano artimųjų esama, nė kiek nesijausiu įžeista, kai Suomijoje girdėsiu, jog Suomija suomiams, Ispanija – ispanams, o Anglija – anglams. Priešingai, pritarsiu. Ir jie tam pritaria. Nes tai tiesa ir teisinga, nes tai rodo, koks įvairiaspalvis ir įdomus pasaulis, kokia neišsemiama ir protu neaprėpiama Kūrėjo fantazija!..
      Kiekviena valstybė skirta tos šalies kamieninei tautai ir jos kultūriniam bei istoriniam paveldui saugoti ir saugiai perduoti ateities kartoms. Kaip kitaip galima būtų visa tai išsaugoti? Kito būdo nėra, kaip tik toks, kad kiekvienas privalo žinoti, katros tautos namuose jis gyvena, ir tai gerbti, nekeldamas neteisingų ir nepagrįstų pretenzijų.
      Kodėl pasiduodame siaurų horizontų žmogelių samprotavimams, jog šūkis „Lietuva lietuviams” (ar bet kokią kitą tautą ir šalį įrašykime) turi kažką bendro su fašizmu? Tai tik tautos pareigos vykdymas, ir Kūrėjo nustatytos tvarkos gerbimas. Net baisu pagalvoti, koks nykus taptų pasaulis, jei visas tautas su jų išskirtinumais, unikalumais, viskuo, kas kiekvieną iš jų įdomią daro, sukrėstume į vieną dubenį, visa tai sumaišytume, tai… pagamintume nykią mišrainę…
      Kai politikos imasi pilkos žmogystos, be idėjų, be reikiamos tam parengties, išsilavinimo, tada jie kelia ne šiaip kvailas, bet net pragaištingas idėjas! Dabar sugalvojo tautų katilą – vieną visai Europai. Ir net neįsivaizduoja, kur tai galiausiai visus nuves. Bet jiems tai nė nerūpi. Jiems rūpi „čia ir dabar” paviršiuje išsilaikyti. O po jų – kad ir tvanas. Net jų pačių vaikams. Šūkis – Lietuva lietuviams reiškia ne ką kitą, o tik tai, kad kiekviena valstybė visų pirma ją sukūrusios tautos savitumams saugoti. Ir tai niekam nepavojinga, išskyrus tiems, kas piktadarystėm ir kiršinimu užsiima, kas iš nežinojimo, ką veikti, ieško „kam į akį žiebti”…

      • Romas:

        Jūs Žemyna kalbate apie idėją, kuriai aš neprieštarauju. O aš (šiuo atveju) kalbu ne apie idėją, o apie esamą padėtį. Kaip taikiai, be didesnių įtampų ir konfliktų sugyventi su jau turimais Lietuvoje kitataučiais. Juk jų dabar nedeportuosi, neįmanoma Turim – ką turim…
        Kitaip sakant – vienas apie akėčias, kitas apie vežėčias…

  7. Iš tikrųjų skleidžiama ir skleidžiama psichologija tarsi valstybė, kurioje gyvename, būtų ne mūsų, tarsi ES būtų Sovietų sąjunga. … Visa tai stipriau ar mažiau ėmė reikštis gal jau gerokai prieš 20 metų – “ne tiems” laimėjus 1992 m. Seimo rinkimus ar “ne tam” tapus Prezidentu. Gal neapsirikčiau jusdamas, kad ta psichologinė linija praeina ir per visą V. Landsbergio “politinį pamfletavimą” įskaitant ir Vasario 16-osios renginį iš balkonėlio. Taigi sklinda ir sklinda ta psichologija netgi per džiugiausias šventes – tarsi vis dar “bunkeriautume”… Beje, visgi netoli “šios operos” esančias matyčiau ir autoriaus “ritualiniam gestui” priskirtas kalbas. Tomis kalbomis save prie kryžiaus turėtume kalti šiokiomis dienomis, jei to nėra, tai akivaizdu, kad nacionalinis transliuotojas neatliko ir neatlieka savo viešosios misijos.

  8. Žemyna:

    Čia apie artimiausius rinkimus – deja, kadangi esu antifeisbukinė, pati negaliu perskaityti:
    scribd.com/user/450762595/Zuoko-nuod%C4%97mi%C5%B3-evangelija
    Bet gal kas susidomės, ir spės.

    • Laumėjantis:

      Tai kad čia feisbuko nereikia. Tiesiog interneto naršyklėje nukopijuoji į adreso laukelį ir atsidaro.

      • Žemyna:

        Ačiū! Nesuprantu, ką buvau paspaudus, kad man tas feisinis iššoko. Komentarą parašiusi sugrįžau, pabandžiau antrą kartą, ir iš tiesų visas tekstas gražiausiai atsiskleidė. Bet jau patingėjau „paniką atšaukti”
        Žodžiu, ABU LABU TOKIU. Žinoma, kiekvienas dar turi ir tik jam būdingo „žavesio”, bet yra savybės, abiem vienodai būdingos – architektūrinis vandalizmas, paveldo, tautos istorijos ir tautiškumo niekinimas ir naikinimas. O, kad čia būtų motinėlė plačioji Rusia – kokioje nors tolimoje gubernijoje šeimininkaudami abu pasijustų carais ir nekontroliuojami siautėtų, gyventojų nė nepastebėdami. Ir dėl Konstitucijos galvos sau nevargintų.

        • Laumėjantis:

          …Va todėl aš agituoju per rytojaus rinkimus sugadinti biuletenį – kad naujasis-senasis meras rinkimus laimėtų su kuo mažesniu balsuotojų palaikymu.
          O kalbant apie faceboką, tai man keista, kad kai kurie žmonės ( ir ne tik Žemyna ), besinaudojantys internetu, griežtai atsisako turėti feisbuką. Niekas juk neliepia jame praleisti valandų valandas ar domėtis, ką pusryčiams valgė Bejoncė ar Bieberis. Bent jau aš tai labai daug informacijos gaunu per feisbuką. Galima sužinoti vieno ar kito visuomenės veikėjo nuomonę tais ar kitais klausimais, į ką, kokias naujienas jis atkreipia dėmesį, nereikia knistis iš eilės po visą internetą. Visada įdomu paskaityti Valdemaro Šimėno, tautininkų sąjungos ar kitų protingų žmonių feisbukus…
          …Atsiprašau, kad ne į temą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: