L.V. Medelis. Kaip mylėti vaikus, kai to moko nemylintys ir nemylimi (3)

Linas V. Medelis | asmen. nuotr.

Buvusi ministrė siūlo paimti iš šeimos vaikus ir tais atvejais, „ kai, pavyzdžiui, vienas iš turimų tėvų suserga ir gydymosi laikotarpiu negali rūpintis vaiku“. Tai, tolesnis ieškojimas – kaip sako dabartinis ministras – „geriausių vaiko apsaugos ir pagalbos šeimai sprendimų“.  Juk iš tiesų, jei motina susirgo sloga ar, neduokdie,  gripu, tai gali būti rimtas pavojus net šešiolikmečio gyvybei.  Seime tebesitęsia ginčai, kaip apibrėžtina sąvoka „smurtas prieš vaiką“. Dabartinis ministras pažymi, kad „smurto sąvokos yra nekeičiamos, ir fizinis, ir psichologinis smurtas, į tai įeina ir fizinės bausmės, yra draudžiamas“ (citatos iš „delfis.lt“). Ar nebūtų paprasčiau tiesiog priimti įstatymą dėl privalomos tėvų meilės savo vaikams ir nusiplauti rankas?

Ne, negalima, nes kažkas juk privalo rūpintis, kontroliuoti ir užsidirbti…

Kita vertus, kiek įmanoma tvirčiau įkalti į visų galvas, kad normalus žmogus, normali šeima be įstatyminio reguliavimo savo vaikų mylėti negali. Juo labiau nenormalus. Tai tas, kurį slegia neturtas, psichologinės problemos, liga (kad ir tokia kaip alkoholizmas, beje, kaip vienas sunkumų „sprendimo“  būdų), vaikystės psichologinės traumos, nusivylimas savimi bei gyvenimu ir panašiai.  Nenorint, nesugebant  šito „nenormalumo“ suvokti, vadinamojo smurto prieš vaikus priežasčių ieškoma (jeigu jų ieškoma apskritai) visai ne ten, kur slepiasi  jo šaknys.

 Šeimos puolimas kiek primena inkvizicijos metodiką: įtariamasis (dažniau – įtariamoji) pririšamas prie kryžiaus ir metamas į vandenį; jei nuskendo – raganius, jei ne – nekaltas ir  tebūnie palaimintas.  Todėl visas tas triukšmas apie smurtą prieš vaikus, apie vaikų gelbėjimą nuo pražūties tėra rūpestį vaizduojanti kaukė, krokodilo ašaros, nusigręžimas nuo tikrųjų problemų ir šlykšti veidmainystė – „gelbėkim vaikus“.

Šiomis dienomis savo užrašų glėbyje, kurį išdidžiai galėčiau vadinti archyvu, aptikau trumpo teksto iš 1982 metų vertimą. Pagautas įspūdžio tada išverčiau ir persirašiau į sąsiuvinį mažą kąsnelį iš varganos labai prasta kokybe atspausdintos  brošiūros, ant kurios viršelio buvo užrašas „Tarnybiniam naudojimui, Nr. …“. Tai reiškė, kad knygos negalima perduoti kitam, ji  skaitytina tik siaurame sąrašu ir pareigomis apibrėžtame rate, ji išduodama pasirašytinai, o ją pradanginus, įsikiša prievartinės antpečiuotos sovietinės struktūros.  Knyga  buvo atspausdinta rotaprintu (buvo toks kopijavimo aparatas) Vilniuje, Mokslinės-techninės informacijos institute, iš kurio šiandien teliko pastatas dešiniajame Neries krante,  buvusioje Dzeržinskio (dab. Kalvarijų) gatvėje, iškart už Žaliojo tilto.

Gavau tą knygą nelegaliam skaitymui vienai dienai, vienai nakčiai. Lengvai skaitoma, „paprastai“ gili, po devynerių metų nepriklausomoje  Lietuvoje ji buvo išleista jau 40 tūkst. tiražu (pirmas leidimas Amerikoje 1936 m. – 5 mln. tiražas), ir tą knygelę (irgi ne itin aukštos poligrafinės kokybės) dar galite rasti antikvariate:  autorius – Deilas Karnegis (Dale Carnegie, 1888 —1955), knygos pavadinimas jums girdėtas – „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“  (sovietinę nomenklatūrą, matyt, ir išgąsdino  viliojantis pasiūlymas nesunkiai įsigyti draugų ir daryti nekontroliuojamą poveikį kitiems).

Įdėdamas žurnalisto straipsnio sutrumpintą variantą, Karnegis nurodo, kad originalas buvo spausdinamas šimtuose žurnalų ir laikraščių visose JAV, beveik tokios pat sėkmės jis susilaukė ir užsienyje. Tūkstančiai jį skaitė mokyklose ir bažnyčiose, jis buvo daug kartų perdavinėjamas per radiją, spausdinamas koledžų bei aukštųjų mokyklų žurnaluose. Štai taip, ir mažas žurnalisto kūrinėlis gali susilaukti didelės sėkmės, nes tai nuoširdus tekstas apie meilę – paprastą ir didžią.   Taigi:

Livingston Lornd. Tėvas pamiršta

Klausyk, sūneli: sakau tai, kai tu miegi pasikišęs po skruostu savo rankutę, o šviesios garbanėlės prilipo prie tavo drėgnos kaktos. Aš įsliuogiau į tavo kambarį vienas. Prieš keletą minučių, kai bibliotekoje skaičiau laikraštį, mane užgriuvo aitrios atgailos banga. Kaltės jausmas mane atvedė prie tavo lovelės. Štai apie ką aš galvojau, sūneli: rytą aš ant tavęs pykau, išbariau tave, kai ruošeisi į mokyklą todėl, kad užuot nusiprausęs kaip reikiant, tu tik patrynei rankšluosčiu veidą. Aš pasakiau tau pamokslą, kad nenusivalei batų, piktai surikau, kai kažką numetei ant grindų.

Per pusryčius taip pat nepalikau tavęs ramybėje. Tu išliejai arbatą, godžiai rijai maistą, stalą užgulei alkūnėmis. Ant duonos tu per daug tepei sviesto. Kai aš rengiausi į darbą, o tu, bėgdamas prie savo žaislų atsigręžei, pamojavai ranka ir sušukai: „Iki pasimatymo tėveli!“, – aš susiraukiau ir į tai atsakiau: „Nesikuprink!“

Vėliau, po pietų, viskas prasidėjo iš naujo. Artėdamas prie namų, pastebėjau, kad žaidi kamuoliukais klūpėdamas ant kelių. Tavo kojinės buvo skylėtos. Aš pažeminau tave draugų akyse priversdamas eiti namo priekyje manęs. „Kojinės brangiai kainuoja, ir jeigu tu pats turėtum jas pirkti, būtum atsargesnis“.  Išgirsti tai iš tėvo!

Tu pameni, kai vėliau, man skaitant bibliotekoje, tu baugščiai įslinkai nerimastingai  žvelgdamas į mane? Kai žvilgterėjau virš laikraščio, suerzintas, kad man sutrukdė skaityti, tu neryžtingai sustojai prie durų. „Ko tau reikia?“, – burbtelėjau aš.

Tu, nieko nesakydamas  vienu šuoliu prilėkei prie manęs, apkabinai rankutėmis mano kaklą ir pabučiavai, prisiglaudei visos savo širdelės švelnumu, kurio negalėjo sunaikinti net mano grubumas. O po to tu pabėgai nuliuoksėdamas laiptais į viršų.

Ir tada, sūneli, laikraštis išslydo man iš rankų, mane apėmė siaubinga, skvarbi baimė. Ką iš manęs padarė bjaurus įprotis? Įprotis nuolat kaltinti, visad priekaištauti. Nuolat tau kliūdavo nuo manęs vien todėl, kad tu berniukas.  Ir ne todėl, kad aš tavęs nemyliu, o todėl, kad per daug tikėjausi iš kūdikio ir viską matavau savo matu – savo amžiaus matu.

Juk tavo charakteryje tiek daug gero, subtilaus, tikro. Tavo maža širdelė tokia didelė kaip aušra virš plačių kalvų. Tai atsiskleidė su ta aistra , kokia tu puolei prie manęs ir pabučiavai prieš miegą. Dabar niekas kitas nebeturi reikšmės sūnau: aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir susigėdęs, ir atsiklaupiau prie jos.

Tai labai menkas nuodėmės atpirkimas. Žinau, tu viso to nesuprastum, jei pasakyčiau tai, kai nemiegi. Bet rytoj aš būsiu tikras tėvas! Draugausiu su tavimi, kentėsiu, kai kentėsi tu, ir juoksiuos, kai juoksiesi tu. Aš prikąsiu sau liežuvį, kai bandys išsprūsti piktas žodis. Aš visada kartosiu tarytum tai būtų malda: „Jis tik berniukas, mažas berniukas!“

Bijau, kad mintyse mačiau tave suaugusį. Bet dabar, kai žvelgiu į tave čia, pavargusį ir susirietusį savo lovelėje, matau, kad tu dar kūdikis. Dar vakar motina tave nešiojo ant rankų, ir tavo galvelė ilsėjosi ant jos peties. Aš reikalavau per daug, visko per daug…

***

Ką gi pasakytų dabartiniai mūsų vaikų „gelbėtojai“? Kad be jokios abejonės vaikas buvo traumuojamas ir patyrė psichologinį smurtą, kad seniai laikas jį išmokyti skambinti telefonu ir pasikviesti pagalbos? Kad atimtas iš tėvų ir perduotas  globėjams  jis turėtų būti daug laimingesnis? Vaikų „gelbėtojai“ labai paviršutiniškai supranta, kas yra šeima, ir kokią traumą gauna ir tėvai, ir vaikai, kai įsikišama į šeimos reikalus. Vieninga, mylinti, net sunkumų vienijama šeima yra vienas kūnas. Kokią dalį galima be kraujo ir skausmo iš jo išplėšti? 

Pasirinkimas menkas: ta empatijos ir supratimo stoka liudija arba visišką situacijos nesuvokimą, pačių įstatymo kūrėjų nevisavertiškumą, arba egoistinį interesą. Net žvirblis, net šuva, tiek meška, tiek liūtas be kraujo savo vaikų jokiam žvėriui niekada neatiduos. Taip veikia nuojauta, instinktas, patirtis. O žmogus? Juk jis taip pat yra gamtos ir Dievo sutvėrimas…