O. Strikulienė. Žmonių neviltis – grėsmė saugumui

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena 390 tūkst. žmonių. Beveik ketvirtadalis Lietuvoje dar likusių piliečių. Ar metų metais iš skurdo neišsivaduojantis pilietis išliks lojalus savo valstybei? Ar nebus suviliotas bet kokių „gelbėtojų“? Tiek šalies viduje, tiek iš išorės. Gal mūsų net su „žaliaisiais žmogeliukais“ užimti neprireiks? Patys pasiprašysime būti išgelbėti.

Pernai skurdo rizikos riba siekė 307 Eur vienam asmeniui per mėnesį ir 644 Eur

šeimai, auginančiai vaikus iki 14 metų. Nes kažkokie išminčiai nusprendė, jog vaikai nuo 14 iki 18 metų nevalgo, neišauga kelnių, nesunešioja batų. Liūdniausia, jog net darbas negali išgelbėti kai kurių piliečių nuo skurdo.

Lietuvoje skursta ir 8,5 proc. dirbančiųjų. O ir tie, kurie santykinai gauna didesnes pajamas nei oficialus skurdo slenkstis, nedrįsta per daug išlaidauti teatrų spektakliams bei restoranams. Viešose erdvėse, mokamuose koncertuose bei renginiuose retokai sutiksi pensinio amžiaus tautiečių. Nes daugumos pensijos yra mažesnės nei oficiali skurdo riba. Tačiau svarbiausia – kiek toks žmogus, nuolat taupantis vaistams, juodai dienai, paskolos palūkanoms, nuolat bijantis dėl ateities, išlieka lojalus valstybei?

Skurdas – ne grėsmė

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas nesutinka, jog socialinė piliečių atskirtis jau savaime yra grėsmė valstybei. Anot V.Bako, tai, aišku, yra trūkumas, kurį galima išnaudoti ir juo manipuliuoti: „Viena skurdo priežasčių yra korupcija. Kai politikai ateina į valdžią „atidirbinėti“ interesų grupėms, o valstybė jiems nerūpi, taip ir atsitinka. Iš tikrųjų pats skurdas yra ne grėsmė, bet problema, pasekmė. Skurdi visuomenė yra silpna visuomenė, todėl skurdas yra Lietuvos visuomenės silpnybė. Graduoti negalėčiau, kokie pavojai Lietuvai yra didžiausi, bet skurdo mažinimas yra vienas labai rimtų iššūkių. Demokratinei valstybei, kuri pretenduoja kada nors patekti į gerovės valstybių šeimą, dėl to turėtų būti gėda. Nedera su gerovės valstybės įvaizdžiu, kurio siekiama. Bet atkurtai nepriklausomybei tik 29-eri metai. Palyginus pagal tarptautinius ekonominės gerovės indeksus su kitomis posovietinėmis valstybėmis, Lietuva, Latvija ir Estija turi patį didžiausią teigiamą atotrūkį. Ukrainai ir Moldovai Baltijos valstybės yra tam tikro įkvėpimo, optimizmo šaltinis ir sektinas pavyzdys.“

Kas lojalesnis? Lietuvis ar čekas?

Moldovai – galbūt. Bet tik ne čekams, kurie po Antrojo pasaulinio karo taip pat atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakoje. O į Europos Sąjungą įstojo 2004 metais, kaip ir mes. „Eurostat“ duomenimis, 2016 m. Čekijoje skurdas grėsė tik 13,3 proc. piliečių. Mažiau nei Suomijoje (16,6 proc.), Danijoje (16,7 proc.) ir Nyderlanduose (16,8 proc.). Vienam čekui, skaičiuojant perkamosios galios standartu (PGS), nuo šalies bendrojo vidaus produkto teko 84 PGS. O lietuviui – tik 75 PGS. Be to, jei valstybėje tarp piliečių formuojasi jau ne socialinės atskirtys, bet socialinės prarajos, mažai tikėtina, kad kokios nors Čekiškės ar Balbieriškio gyventojas tikrai gauna tuos statistinius 75 PGS. Tad kurioje valstybėje – skurstančioje ar klestinčioje – yra didesnis pilietinio nepaklusnumo, nelojalumo pavojus?

Skurdas – grėsmė

Seimo NSGK vadovas V.Bakas, juolab būdamas dabartinių valdančiųjų atstovu, apie skurdo keliamus pavojus ir turi kalbėti diplomatiškai, aptakiai. Tačiau buvęs ilgametis VSD generalinis direktorius, o dabar advokatas Arvydas Pocius daug atviresnis: „Valstybė susideda ne šiaip iš žmonių, bet iš piliečių, kuriems reikia užtikrinti tam tikrą socialinį saugumą, socialines garantijas. Tada jie patys labiau gerbia valstybę, ją myli ir saugo. Piliečių skurdas negali nekelti susirūpinimo.

Reikėtų, kad valstybėje būtų kuo mažiau skurstančių, kad jų gyvenimai keistųsi geresne linkme. Kad žmonės turėtų vilties. Nes visada galima rasti nepatenkintųjų, išnaudoti emocijas tiek tam tikrų socialinių grupių, tiek pavienių žmonių ir bandyti juos sukurstyti.“

Interviu su buvusiu valstybės saugumo departamento vadovu Gediminu GRINA:

– Ar gali būti saugi valstybė, jei jos viduje net ketvirtadalis piliečių gyvena žemiau skurdo ribos?

– Aišku, negali!

– Politikai mėgsta akcentuoti išorines mūsų valstybės grėsmes. Kibernetines atakas, „žaliuosius žmogeliukus“, šnipinėjimą, informacinius karus ir taip toliau. O apie grėsmes valstybei, kurias sukelia skurdas, kažkodėl tylima.

– Problema, kad žmonės nemato grėsmių kompleksiškai. Įskaitant ir politikus. Grėsmių yra įvairių tipų. Yra išorinės grėsmės, bet ir viduje susigeneruoja, persipina. Labai daug kriterijų yra. Ir iš išorės galima problemą eskaluoti, jei viduje su savo problemomis nesusitvarkome.

– O kokia grėsmė, jei jas vertintume dešimtbalėje sistemoje, būtų pati pavojingiausia?

– Neišeina graduoti. Visas grėsmes reikia vertinti kompleksiškai. Tai nėra lengva tema, nes susijusi su žmonių jausmais. Nesu ekonomistas, bet Seime sėdi tiek norinčių reguliuoti žmonių gyvenimą, tai tegul ir pareguliuoja, kad žmonės neskurstų.

– Nuskurdusi Vokietija po Pirmojo pasaulinio karo visai demokratiškai išsirinko Adolfą Hitlerį. Juk Lietuvoje, jei nebus mažinama žmonių socialinė atskirtis, irgi galima sulaukti tokių „gelbėtojų“.

– Kai kurie politikos komentatoriai stebėjosi, kodėl amerikiečiai Donaldą Trampą išsirinko. Manęs tai nė kiek nestebina, kad toks žmogus tapo JAV prezidentu. Galėjo būti ir kita tokio žmogaus pavardė, bet tas pats tipažas. Esmė – žmonės renka viltį. Jei valstybėje daug nepatenkintų, jie ieško užuovėjos.

– To, kuris pažadėjo atkurti Amerikos didybę?..

– Esmė – jei žmonės kažkuo nepatenkinti, tai, kaip operatyvininkai tarpusavyje kalba, savaime gimdo ardomąją veiklą.

– Inspiruoja piliečių protestus prie Seimo?

– Visi žiūri į politikus, nes į ką daugiau žiūrėti demokratinėje šalyje, jei ne į politikus.

– Paradoksas – politikai, baidydamiesi išorinių grėsmių, patys skatina vidines grėsmes. Pavyzdžiui, tokiu įstatymu, kurį vykdant atiminėjami vaikai ir iš visiškai tvarkingų šeimų!

– Aš tuo, kas ten konkrečiai vyksta, nesidomiu. Mane domina patys skaičiai. Jei per nesvarbu kokį laikotarpį atima tūkstantį vaikų, tai turime mažiausiai tūkstantį nepatenkintų šeimų.

– O kur dar giminės, kaimynai bei šeimas užjaučianti visuomenė? Visa valstybė išjudinama bei emociškai sukratoma!

– Tai veikimas ne iš išorės, bet mūsų pačių iniciatyva. Negaliu sakyti, jog Lietuvos valstybės. Ji – tik atspindys. Išjudina konkretūs politikai, sukuriantys nevykusius įstatymus. Jie patys ir sukelia „hibridinius“ karus.

– Įsivaizduoju, kaip jautėsi ankstesni VSD vadovai, matydami, kaip patys politikai išprovokuoja šalies viduje neramumus. Kaip netoliaregiškai, neišmintingai elgiasi…

– Visai sutikčiau, kad visi ankstesni VSD vadovai panašiai galvojo, o dabartinis dar laukia, kada nebus vadovu. Viskas seimūnų rankose. Ką išsirinkome, tą ir turime.

Grįžtant prie skurdo temos, pas mus sunku viską suskaičiuoti. O kur emigracinė pusė – maždaug milijonas išvykusių žmonių? Prie ko juos priskirti? Prie skurdžių ar prie turtingų? Jie turi Lietuvos piliečių pasus, yra mūsų piliečiai, mūsų suskaičiuoti asmenys. O kodėl jie iš Lietuvos išvyko?

– Matyt, dauguma dėl skurdo.

– Taip, nes nuo gero gyvenimo niekas nebėga.