Vidmantas Valiušaitis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Perskelbiame Vidmanto Valiušaičio lapkričio 17 d. įrašą Feisbuko paskyroje
Lapkričio 14 d. sukanka 114 metų, kai gimė Salomėja Nėris (1904-1945). Didelio talento poetė, bet nedidelio protinio pajėgumo asmenybė, tapusi politinio manipuliavimo, privedusio iki savo tėvynės ir jos žmonių išdavystės, auka. Įsidėmėtinas pavyzdys kas atsitinka naiviems žmonėms, neturintiems mažiausių duomenų veikti politikoje, o nepaisant to – vis tiek į ją brendantiems. Netrūksta tokių nė dabar.
Čia mano dar senais laikais, kol dar nebuvau išmestas iš aspirantūros už „nelojalumą“ ano meto „mainstream’inėms“ istorijos ir literatūros interpretacijoms, rašytas didelis straipsnis apie ankstyvąją Salomėjos Nėries poeziją (žr. ČIA ir ČIA). S. Nėries poezijos analizė drauge atskleidžia ir jos asmenybės komplikuotumą, absoliučiai netinkamą politinei veiklai. Jos naivumą, patiklumą, prieinamumą naudoti ją ideologinėje ir politinėje kovoje geriausiai atskleidžia rafinuota, o kartu ciniška Kazio Borutos pastaba laiške Antanui Venclovai (1930-01-16): „Salemutę suvilioti reikia jau vien dėl to, kad kokią porą prabaščių apopleksija užmuštų (tai irgi būtų galima įrašyti į aktyvą)“ (K. Boruta, Drauge su draugais, Vilnius 1976, 142 psl.)
Tą jiems pasisekė padaryti anksčiau, negu vargšė Salomėja, pati nesuprasdama ką daro, vyko į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, t.y. išduoti Lietuvos ir pavesti jos žmones Stalino budelių terorui bei naikinimui. Prieš tai, apkvailinta Venclovos, Korsako, Šimkaus, Drazdausko ir kitų panašaus lygio poetų-trečiaforntininkų, ji dar turėjo atsimušti į literatūrinės kūrybos dugną, pradėjusi skelbti faktiškai grafomanijos lygio eiles:
Matrosai meta inkarą
Žeme, kur plauki, keliauji?
Matrosai mes –
matrosai rūstūs prie tavęs.
Sakyk, kada pūslėta sauja
į krantą inkarą išmes?
Kada, sakyk tikrai,
kada žydės raudonų vėliavų gaisrai?
Mūsų daug, ir mes ne vienas,
mūs milijonai rankų dirbančių,
nebepalauš mūs geležis nei plienas,
našta sunkiausia nepalenks pečių.
Broliai darbo karžygiai,
mes eisena ilga, griežta –
nuo polio ligi polio –
apjuosim laisvą žemę
gradinėmis, neišdrikai,
sugriaudės žingsniai pilkų darbo brolių,
skambės asfalto aikštės, dūmuose aptemę,
pritars jom fabrikai.
Tame pačiame „Trečiojo fronto“ numeryje (Nr.5, 1931) ji dar spėjo apsiskelbti savo kvailiausiu pareiškimu, kurį, kaip visiškai svetimą jos prigimčiai ir intelektualinei brandai, greičiausia, padiktavo minėtieji komunistuojantys draugai:
„Visos kalbas apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesnius, – yra tušti žodžiai, o dažnai ir sąmoningas melas.
Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnoudoja?
Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viska padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam.
Nuo šio laiko sąmaningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus. Tatai paaiškina ir mano į „Trečią Frontą“ įstojimo faktą.“
Kadangi tai nebuvo joks „trečias“, o tik paprasčiausiai „pirmas“ legaliai besireiškusios komunistinės propagandos frontas, cenzūra jį likvidavo, „Trečias frontas“ daugiau nebepasirodė, ir tuo būdu Saliutė buvo apsaugota nuo tolimesnės kūrybinės degradacijos.
Ilgainiui ji apsiramino, laimingai ištekėjo, parašė geros poezijos, už rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ gavo valstybinę literatūros premiją (1939). Jos kūrybinė raida, be abejo, būtų visiškai kitokia, jeigu ne Lietuvos okupacija.
Okupacija, deja, privertė Salomėją dar kartą kristi veidu į purvą. Kaip jos elgesį vertino ano meto žmonės – matyti iš partizanų periodikos ir pasisakymų. Dvidešimt tūkstančių jaunų vyrų gyvybių, šimtų tūkstančių Sibiro tremtinių kankinių – yra jos „grandinėmis apjuostos žemės“ kaina.
Geriausioji dalis jos literatūrinės kūrybos yra nepaneigiama ir būtų kvaila tai neigti. Jos literatūrinė darbuotė privalo išlikti mūsų literatūros istorijoje. Bet jos išdavystė ir kolaboracijos su okupantu mastas buvo didesnis už Knuto Hamsuno. Nėra abejonės, kad jei Lietuva 1945 m. būtų atkūrusi nepriklausomybę ir jos nebūtų ištikusi antroji sovietinė okupacija, S. Nėris, kaip ir K. Hamsunas, būtų buvusi teisiama.
Todėl šiandien neįmanoma be šizofreniško sąmonės suskilimo su valstybės iškilme laidoti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, garbės sargyba saliutuoti prie jo kapo, ir tuo pat metu Salomėjos Nėries vardu vadinti gatves, aikštes, mokyklas, aukštinti jos atminimą okupacijos laikais už politinius nuopelnus Maskvai statytais paminklais.
Teisingas straipsnis. Ir, kai pagalvoji, kokie amoralūs ir ciniški buvo tie vadinamieji „trečiafrontininkai“.
Kaip “naivių žmonių, neturinčių nė mažiausių duomenų veikti politokoje”, veikimo pasekmė yra įsidėmėtinas ne tik Salomėjos pavyzdys, bet, sakyčiau, net ir britų “Brexito”referendumo rezultatų atvejis… Taigi referendumai rengtini tik kraštutiniais klausimais.
Bet gal Salomėja veikė, sekdama Smetonos valdžios nenaudojus kariuomenės, kad priešintųsi okupacijai, pavyzdžiu, gal jos veiksmus sąlygojo 1939 m.spalio 10 d. Lietuvos valdžios bendradarbiavimo su Sovietais sutarties dvasia ir turinys… Jeigu sakome, kad atitinkamu atveju Salomėja galėjo būti, kaip ir K. Hamsunas, teisiama, tai tada derėtų pridurti, kad tuo atveju gal kartu ir su Prezidentu jam palikus Salemutę su Tauta likimo valiai. Tad, jeigu jau ciniški, tai gal būtume tokiais lygiai visų atžvilgiu…
Tamsta esate kvailys, kartojantis sovietų propagandos teiginį, esą Prezidentas Smetona paliko šalį likimo valiai. O ko labiau norėtumėte, kad sovietai būtų jį nušovę, prieš tai dar su kankinimais turbūt? Tada būtumėt patenkintas? Na ir kvailys.
Nors “kvailys” – aš, bet, ir būdamas ne kvailys – sovietinės propagandos neįkandamas, neatspėjote, – norėjau, kad jis kaip Prezidentas būtų pasirūpinęs galimybėmis Salemutei ir kitiems Tautos talentams trauktis iš okpuojamos Lietuvos kartu…
Jei būčiau šių laikų pažangistė, o dar Putinaitės pavardę turėčiau, paviršutiniškai žvilgtelėjusi į faktus, egzaltuotai tą patį šūkaučiau – išdavikė.
Prieš daugybę dešimtmečių, didžiai patenkinta savo teisumu, įžūliai išpoškinau buvusiai Salomėjos kolegei į akis (tada to nežinojau) – mūsų mokyklos mokytojai – kažkur nugirstą frazę apie pardavikę. Buvau lygiai taip pat savimi patenkinta, kaip šiandien savo nešamas neginčijamas tiesas (esą, Vakarų kultūrą!) mums smurtu diegiančios, prievarta už ausų „į šviesią ateitį” tautą tempiančios aktyvistės ekstazės įkvėptais veidais (ar joms nevertėtų šio to ir iš Salomėjos CV pasimokyti?).
Buvau nustebinta mokytojos reakcijos. Jos veide atsispindėjo pasipiktinimas ir didžiulė nuoskauda. Man, piemenei, ji liepė tada patylėti, nekalbėti apie tai, ko, šalia Salomėjos nebuvusi, savo akimis nemačiau.
Su didžiausia pagarba ir užuojauta apie ją, kaip apie baisius išgyvenimus patyrusią, atsiliepė ir mano a.a. tėvas, buvęs jos mokinys. Tada ir dar labai ilgai supratimo neturėjau, kiek artimųjų iš tėvo ir mamos pusės netekome, kaip buvo praretinta mūsų giminė, kiek mūsiškių Sibire gyvenimus praleido.
Ar ne jie pirmieji, ar ne buvusi jos kolegė ir mano tėveliai turėjo pagrindo patys pirmi ir smarkiausiai Salomėją pasmerkti? Bet pasmerkė mane, nesuvokiančią, ką šneku. Nes kažkas pasirūpino, kad Lietuvoje neliktų tiesos apie ją, ant delno nunešusią brangiausią gintarėlį. Gal ji slypi protokolų ir „dokladnųjų” pavidalu kur nors Maskvos archyvuose? Tik šiandien kai kam naudinga, kad detalių ir užkulisių nežinotume.
Ačiū, kad taip parašėte.
Pseudovalstybinėse, Lietuvos tipo teritorijose gyvenančių, šimtus metų”besicivilizuojančių” tautų “tautinių kūrybinių ir visokių kitokių intelektualų” išgyvenimo klausimas visais laikais buvo, eilinį kartą istorijoje pasikeitus politinei situacijai ir šeimininkams, pakeisti buvusius tautos garbintus tautinius simbolius pakeisti “NAUJAIS TAUTINIAIS SIMBOLIAIS”. Tokiose teritorijose visais laikais, kaip sakė dėdulė Leninas, KAS BUVO NIEKAS, TAS TAPS ” VISKUO”. Belieka palyginti S.Neries gyvenimą ir kūrybą- šiandieninį”TAUTINĮ NIEKĄ” su, šiandieninio Lietuvos “simbolio” V.Lansbergio gyvenimu ir KŪRYBA,kuri “tautinių”valiušaičių yra daroma tautai”VISKUO” ir pamatai, KAS YRA KAS IŠ TIESŲ ….
Gerb. V. Valiušaičiui.
Nuo šiandienos rūpesčių Lietuvos ir lietuvių tautos ateitimi, kai vykdomas pelėsine taktika visuotinis ekonominis, dvasinis žmonių naikinimas išvejant užsidirbti ir ištirpti svetimuose kraštuose, kai pagreitį įgavo masinis vaikų grobimas iš šeimų, atnešantis begalinį skausmą aukoms ir jų artimiesiems, nualinantis protą iki gyvenimo pabaigos, užsiimti Lietuvos įžymių žmonių vienašališkais smerkimais, nieko nekainuojančiais, kai jie negali apsiginti patys, sunaikinti Lietuvos įžymių šviesuolių : kardinolo Vincento Sladkevčiaus, dirigento Sauliaus Sondeckio, aktoriaus Donato Banionio, poeto Justino Marcinkevičiaus ir dabar V. Valiušaičio ‘straipsnis’ apie Salomėją Nėrį, sunaikinti Lietuvos žmonėse dvasinę tvirtybę ir pasitikėjimą įžymiausiais dvasiniais autoritetais.
Kaip atliekamas niekšiškas pasityčiojimas iš šių žmonių ?
Ištraukiant faktus ar dokumentus, kurie buvo gauti išprievartaujant pasmerkiamąjį, pasinaudojant patiklumu, naivumu, suklastojant dokumentus, padirbant parašus, padirbant rašyseną, ‘užmiršus’ šiuos dokumentus, lyg širšės geluonį paliekant Lietuvos kūne.
Labai gerai įvertino gerb. Z. Vaišvila amžinybės požiūriu, poetės S. Nėries kūryba liks amžiams Lietuvos žmonių širdyse, o kas atsimins V. Valiušaitį po jo mirties ? Už tai šiandien nors dienai kitai V. Valiušaitis gali muštis į krūtinę :’aš, AŠ, rėžiau tiesą apie S. Nėrį ir jos kūrybą’, kaip j.m.b. (jaunesnysis mokslinis bendradarbis) rašęs apie poetę, buvau netgi išmestas iš VU, tai esu neginčijamas reikalo korifėjus. Mulkio garbė smerkti poetę Lietuvos lakštingalą dėl jos žmogiško paklydimo politikoje.
Nesuprantu, ko taip bijosi V. Valiušaitis užsiimti Lietuvos masiniu vaikų grobimu į paidofilų vergiją, išpjaustymui organams, atidavimui vienalytėms šeimoms auklėti ‘naujaisiais pažangiečiais’, ko taip bijosi cituoti paaiškinimus iš 1892 m. Justino Pranačio “The Talmud Unmasked”, mokslinių darbų, įrodančių vaikų proto ir psichikos sunaikinimą 30-50 nuošimčių, įrodančių kekšinių mažumų genetinį išsigimimą, vedantį į lėtinę schizofreniją.
Ko gi nebijo drąsuolis V.Valiušaitis smerkti S.Nėrį, bet paniškai bijo bent žodeliu kekšinių mažumų demagogiją atskleisti, paidofilijos gaują Lietuvos valdančioje klikoje atskleisti ir jos vykdomą Lietuvos vaikų grobimą savo kekšinių malomunumų tenkinimą, bijo V. Rubavičiaus ar D. Kedžio likimo ?
manau, ne paskutinis čia ir gražuolio Ereto vaidmuo, kurį Salomėja buvo aklai įsimylėjusi. Anas buvo vedęs, nors ir krikščioniškos pakraipos, sugebėjo pripudrinti emocingai mergelei smegenis. Kas iš to išėjo – žinome, šnipštas, kai atėjo laikas, tiesiog metė ją. Todėl Nėris nesąmoningai iš apmaudo galėjo mestis į priešingą stovyklą – pas trečiafrontininkus etc. Maždaug: jokios laimės nesuteikė krikščionys, ateitininkai, aklai pasiduosiu į priešingą stovyklą, o toliau jau kamuoliukas vyniojosi… Tiesiog nebuvo jokia sąmoninga racionali kenkėja, kur jau ten, o kaip emociškai išderintas paukštelis…
valiušaitis=putinaitė
Iki šiol žinojau, kad S. Nėris gimė lapkričio 17 d. Hm…
Yra ne vienas pavyzdys tiek mūsų, tiek kitų kultūrų istorijoje, kai dėl įvairiausių priežasčių įvykdavo tas keistas susidvejinimas – kūryba ir kūrėjo elgesys gyvenime tarpusavyje disonuodavo. Bet S. Nėries atveju reikia turėti galvoje tai, kad ji kaip politikė buvo tarsi pirmokė. Be to, sovietai puikiai mokėjo parodyti įvairių šalių menininkams (ir mūsiškiams), kaip klesti menas jų šalyje. Todėl reikėtų nepainioti jos kūrybos su politine “veikla”. Ji – neabejotinai viena iš pačių geriausių mūsų poetų, greta A. Baranausko ir Maironio (titanų prie Baltijos, kaip juos apibūdino S. Geda)…