K. Stoškus. Orumas neturi nieko bendra su prabanga (4)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Spalio 21-ąją pasaulis minės Orumo dieną, pasak filosofo, humanitarinių mokslų daktaro Krescencijaus Stoškaus, šiandien visuomenės orumui pavojingiausi – sudaiktėjimas ir patyčios.

Tiesą sakant, reagavimas į kiekvieną cyptelėjimą iš Vakarų, kada ir ką mes turime švęsti, minėti, irgi šioks toks orumo krizės reiškinys. Vis dėlto dabartinėje kultūroje išsaugoti orumą yra sunkus uždavinys. Žmogaus vertės klausimas šiandien yra labai svarbus. Žmogaus gyvenimas labai sudaiktėjęs, pats žmogus sudaiktintas. Asmens nuvertėjimas žeidžia spontaniškai besiformuojančią savivertę.

Jeigu žmogus susitaiko su daiktine padėtimi, kaip daiktas tarp daiktų, vadinasi, interesas kaip nors pasirūpinti savo vertingumu, svarbumu, žmogiškumu, asmens laisve darosi labai komplikuotas.

Kitas dalykas – patyčios, kurios paplitusios net tarp valdžios, kariauja visi su visais, o patyčios tampa viena priemonių, „ginklų“, kurią panaudojus galima „pakelti savo vertę“. Patyčių ir sudaiktėjimo plitimas orumo problemą padaro labai aktualią. Pavyzdžiui, automobiliai, aprangos atributai, kuriuos gerai žino tarpusavyje konkuruojantys. Formaliai tų vertės „rangų“ lyg ir nėra. Formaliai lyg jie ir nedemonstruojami, tačiau nėra taip, kad jie nebūtų jaučiami: žmonių bendravime tas atsiskleidžia, pavyzdžiui, žiūrėjimas iš viršaus, manipuliacijos žvilgsniu, kalbos pertraukimas.

Dar vienas reiškinys, kuris liudija apie žmogaus vertės menkumą, didžiavimasis savimi. Didžiuojasi tik žmogus, kuris yra palūžęs, paliegęs, vadinasi, jam neužtenka tos vertės, kurią jau turi. Oriam žmogui nereikia didžiuotis. Jam tiesiog reikia būti savimi, o kad būtum savimi, reikia formuoti savo autonomiją, įsitikinimus ir juos gebėti ginti. Vis dėlto didžiavimasis pas mus propaguojamas kaip teigiamas bruožas, bet jis, mano galva, yra orumo nykimo simptomas.

Blogiausia, kai pats žmogus save kaip daiktą traktuoja ir jis daiktų naudojimą laiko svarbiausiu. Tiesiog nesuvokia aukštesnio mato. Ir mene tas plinta, ir žmonių santykiuose. Daiktų pasaulis žmogų įtraukęs į savo apyvartą. Kaip iš to išbristi? Reikia keisti gyvenimo būdą, o kultūra plačiąja prasme ir yra gyvenimo būdas. Jį keisti galima tik tada, kai ateis alternatyvų reikalingumo pojūtis. Turės grįžti vertybių hierarchija. Dabar tos vertės unifikuotos daiktais.

Orumas reguliuoja žmogaus tarpusavio pagarbą, o daiktais – mainomasi. Per sudaiktėjimą žmonės susvetimėja. O susvetimėjimas ryškus žmonių bendravime. Tikroji orumo vertė, kai žmogus bendrauja, bendradarbiauja. Priešintis esamai situacijai galima tik per tarpusavio pagarbą.

Kategorijos: Skaitiniai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Romas:

    Gera tema, ačiu autoriui. Orumo trūkumas daro žmogų seklų, silpną. Jis panašus į augalą be šaknų.
    Sudaiktėjimas, materializmas, vertybių devalvacija būdingesnė vakarų žmogui, nes jis gyvena tik vieną kartą. Jis skuba…

    Tuo tarpu rytuose tikima reinkarnacija. Kita tapatybė.Kūnas tik laikina priemonė… Gilesnės šaknys…

  2. Žemyna:

    „Tikroji orumo vertė, kai žmogus bendrauja, bendradarbiauja. ”
    Pritariu ir DĖKOJU!
    Svarbiausia, kad bendradarbiaudamas (juolab su bendraminčiais), jauti nepaprastą malonumą. Gyvenimas tampa švente.
    Tačiau – valsą šoka dviese. O kai dešimtmečius ne tik tau svarbiu klausimu vis susiduri su brutaliai brukamu tik nedidelei grupuotei svarbiu interesu, kai tai grupuotei Lietuvos, jos tautos išlikimas nesvarbu? Kai ta grupuotė meluos per akis, nes jiems nei Šviesa, nei Tiesa, nei bendradarbiavimas nerūpi. Veikiau trukdo. Kai matai jaunimą apkrėsta to bjauraus viruso (vakarykštis Labašausko pasisakymas per TV: rasta išeitis, kaip padaryti, kad paveldosauga neprotestuotų dėl „bunkerio” Lukiškėse – tik reikia jį daryti aukštesnį, pavadinti statiniu, ir tada nesiskaitys, jog jis keičia reljefą!
    Kaip paprasta susitarti su parsiduodančiu biurokratu: nereiks keisti esmės, pakaks žodį popieriuose pakeisti. Ir nestovės čia paminklas Tautos kovoms už Laisvę.

  3. Žemyna:

    O yra ir kitaip manančių:
    Supermamyčių norai: gimtadienių rengėja – apie tortą už 170 eurų ir vaikišką šampaną
    (15min)
    Taip auginama vieningos tautos ateitis?

  4. Tai, kad tiek Vakarai nieko necypsi. Ką tu nori švęsk, minėk. Čia nekūrybingų žmonių, sėdinčių pareigose ne pagal gebėjimus, beždžioniavimas, iš dalies komunistinio vienbalsiškumo, vienodumo praktikos palikimas ir t.t. ir pan. Kai visi lygūs, žodžio laisvė visų lygi, orumas tampa atyvena, kaip savo absoliutą pasiekęs – išnyksta…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *