Žinynas kaip istorija (0)

Snieguolė Einikytė | Asmeninė nuotr.

Snieguolė Einikytė | Asmeninė nuotr.

Šią vasarą prieš pat dainų šventę Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas drauge su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru išleido lietuvių tautinio sceninio šokio choreografų enciklopedinį žinyną: Snieguolė Einikytė. Lietuviškojo tautinio šokio choreografai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 2018, 756 p., iliustr. Prieš keliolika metų yra išleistas tokio pat pobūdžio chorvedžiams skirtas enciklopedinis žinynas.

Manau, kad dauguma žmonių panašaus pobūdžio leidinių ištisai neskaito, tik pasidomi retsykiais konkrečių asmenų biografijomis ir kūrybinės veiklos apžvalgomis, todėl nepastebi, kad enciklopediniai žinynai iš dalies atstoja tos srities kultūrinės veiklos istorijas, kurios ypač vertingos, kai  apibendrintos istorijos dar ir nėra parašytos. Taip yra ir su choreografams skirtu žinynu. Darbo reikalais esu atidžiai perskaičiusi visą žinyno tekstą, ir net ne vieną kartą, tad žinau, ką sakau. Tiesą sakant, jis gerokai praplėtė šioje srityje mano akiratį, išmokė labiau suprasti ir net pajusti mokėjimo šokti vertingumą.

Kaip žinia, apskritai tekstai pranoksta juos rašančiųjų siekius bei tikslus ir suteikia daug daugiau informacijos negu kad tikisi ar siekė rašantysis ar rašantieji. Juo labiau šią savybę turi žinynai, sudaryti iš daugelio dalių dalelių. Biografija po biografijos, ir iš istorijos gelmių iškyla netgi visos valstybės kelias, aprašomos kultūrinės ir meninės veiklos raida, lūžiai, tobulėjimas ir nuosmukiai, institucijų atsiradimas ir naikinimas, choreografų pasirinkimai ir likimai. Ką sakyti apie kiekvieno žmogaus norą ar | ir gebėjimą geriau ar prasčiau, išsamiau ar kukliau save pristatyti. Tad, atsiremdamos į išleistąjį žinyną, apie tautinio sceninio šokio kelią ir choreografus, apie tiesiogine prasme neparašytą, bet minėto enciklopedinio žinyno pasakojamą istoriją kalbuosi su ilgamete Lietuvos nacionalinio kultūros centro choreografe, žinyno autore ir sudarytoja Snieguole EINIKYTE.

– Snieguole, pirmiausia prašyčiau papasakoti, kaip gimė idėja imtis šio sunkaus darbo, kiek metų Jums prireikė surinkti duomenis, juos apdoroti ir parašyti tekstus? Kokiais kriterijais rėmėtės atrinkdama, ką įtraukti į žinyną?

– Dar prieš trisdešimt metų (1987–1988) hum. m. dr. Kazys Poškaitis, tuomet jis dirbo Lietuvos liaudies kultūros centre (dabar Lietuvos nacionalinis kultūros centras), Choreografijos skyriuje, ir Almutė Gražulienė, tuomet Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Choreografijos katedros docentė, rinko šokių kolektyvų vadovų anketas, tikėdamiesi išleisti leidinį. Buvo graži idėja, bet užgriuvo finansinės bėdos, tad ji ir neišsipildė. Vėliau pareiškiau centro direktoriui norą tęsti tą darbą, tačiau vėl nebuvo finansinių galimybių. Ne kartą apie tai kalbėjome su Pasaulio lietuvių dainų švenčių direktoriumi Juozu Mikutavičiumi. 2015 m. pabaigoje J. Mikutavičius drauge su LNKC direktoriumi Sauliumi Liausa patvirtino, kad leidinys bus išleistas, tik reikia jį parengti. Taigi darbas prasidėjo.

Todėl dabar turėjau galimybę pasitikrinti jau praeitame šimtmetyje dirbusių kolektyvų vadovų sąrašus, mėginau apie juos žinių ieškoti padedama vietinių kolektyvų vadovų. Buvo labai sudėtinga – apie kai kuriuos pasisekė gauti žinių, o apie kitus taip ir nepavyko… Keitėsi vietovių pavadinimai, įstaigų, organizacijų įvardijimai, keitėsi visa kultūros ir švietimo sistema, išaugo naujos kartos, kurios iš viso nebeatsimena, kad buvo tokie žmonės… Archyvai labai skurdūs ir kuklūs.

Atrenkant šiam žinynui asmenis, vadovavausi tam tikrais kriterijais. Pirmiausia išskirtinai kalbame apie lietuviškojo šokio pradininkus, kurie aktyviai dirbo savo vietovėse, kurių veikla reikšminga lietuviškajai choreografijai, kurie dalyvauja šalies konkursuose, dainų šventėse, kurie buvo veiklūs ir už Lietuvos ribų. Vadovautasi Lietuvos nacionalinio kultūros centro Choreografijos poskyrio rekomendacijomis, rajonų ir miestų choreografų, ekspertų rekomendacijomis.

Šiuo leidiniu siekiau įamžinti lietuvių tautinių šokių kolektyvų vadovų, šokio pedagogų, baletmeisterių, kūrėjų darbus ir per asmenybes pateikti kuo platesnę lietuviškojo šokio panoramą. Priminti tiek Lietuvos, tiek išeivijos lietuviškojo šokio pradininkus. Šiame enciklopediniame leidinyje sudėtos Lietuvos, Australijos, Argentinos, JAV, Kanados, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos lietuvių kilmės žymių ir aktyvesnių šokių kolektyvų vadovų, choreografų, pedagogų, baletmeisterių, kurių kūryba susieta su lietuvių liaudies šokiu, kūrybinės biografijos. Knygos gale pateiktas Lietuvos aukštąsias mokyklas, kuriose buvo rengiami choreografai, šokių kolektyvų vadovai, kultūros darbuotojai, vadybininkai ir kt., baigusiųjų sąrašas.

Rengdama šį enciklopedinį žinyną pirmiausia naudojausi per keturiasdešimt savo darbo Lietuvos nacionaliniame kultūros centre (anuomet Lietuvos liaudies kultūros centras) metų sukauptomis bendravimo ir bendradarbiavimo su Lietuvos ir išeivijos šokių kolektyvų vadovais žiniomis.

Naudojausi įvairiais dainų švenčių leidiniais, šokių ansamblių ir grupių internetiniais puslapiais, enciklopedijomis, žinynais, žurnalais ir, žinoma, gyvu bendravimu su žmonėmis. Apie užsienio lietuvių (išeivijos) šokių kolektyvų vadovus sėmiausi žinių iš lietuvių enciklopedijų, Čikagoje įsikūrusio Tautinių šokių instituto tarybos narių ir kreipiausi tiesiogiai į žinomus vadovus. Nemažai papildomos medžiagos surinkta susirašinėjant ir pokalbiais telefonu su Lietuvos ir užsienio šokių kolektyvų vadovais bei jų artimaisiais.

Šio leidinio parengimas man truko beveik trejus metus. Žinoma, dirbti teko ne tik dienomis…

– Pirmasis tautinis šokis, 1905 metais pašoktas scenoje lietuviškos vakaronės metu valstiečio P. Jurkaus namuose Petrikaičių kaime greta Kretingos, buvo „Aguonėlė“… Ar esate kada svarsčiusi, kokios sąlygos ir aplinkybės nulemia norą natūraliai šoktus ar šokamus šokius išvesti į sceną, juos parodyti? Kaip gimsta sceninis šokis, kitaip tariant?

– Tai nelengvas klausimas. Koncertai, šokių šventės ir jose dalyvavę šokių kolektyvai byloja, kad susidomėjimas folkloriniu šokiu prasidėjo apie 1930 metus. Vienokiems ar kitokiems šokiams atsirasti turėjo įtakos istorinės ir visuomeninės-socialinės sąlygos, kurios laikui bėgant keitė žmonių gyvenimo būdą, o su juo ir liaudies kūrybą. Tokių žaidimų, kuriuose nebūtų pasakyta kokia nors mintis, beveik nėra. Kultūros visybės raidai visada  įtaką darė istorinės, visuomeninės sąlygos. Laikas keičia žmonių gyvenimo būdą, o su juo keičiasi ir tautos kūryba. Todėl tautinis šokis ir padeda geriau suprasti, kuo tauta gyveno praeityje ir gyvena dabar. Žmogų lydi neatskiriamas nuo jo svarbesnių gyvenimo įvykių šokis, kurio turinyje atsispindi tautos gyvenimas, charakteris, moralė, scenon žengęs šiek tiek perkurtas, tačiau pagrįstas folkloru arba jo motyvais, praturtintas judesiu, siužetu, rutuliojosi lėtai, bet nuosekliai.

Tautinis šokis buityje jau neegzistuoja. Vienintelis kelias jam gyvuoti – scena. Pirmojo lietuviško šokio užuomazgos siekia 1903 m. spalio 31 d., kuomet Peterburgo, tuometės Rusijos imperijos sostinės, lietuvių bendruomenės organizuotame vakare pirmą kartą scenoje buvo sušoktas šokis „Suktinis”. Šokį scenai pritaikė ir visiems puikiai pažįstamą melodiją „Bitute, pilkoji“ harmonizavo Mikas Petrauskas. „Aguonėlei“ teko garbė būti pirmajai pašoktai scenoje  lietuviškoje vakaronėje. Tai įvyko 1905 m. sausio 3 d. Petrikaičių kaime, greta Kretingos, valstiečio P. Jurkaus namuose. Nuo „Aguonėlės” iki šių dienų susiformavo savita sceninio šokio mokykla, estetinių vertybių siekimo ir raiškos būdai.

Bėgo metai… Didžiausia šokio puoselėtoja laikytina mokykla. Pradėti organizuoti kursai tiek pradinių, tiek kito lygio mokyklų mokytojams ir kūno kultūros mokytojams. Liaudies šokiai įtraukiami į fizinio lavinimo programą. Kursuose įgiję žinių, mokytojai stilizavo ratelius, šokius. Tarpukariu pradinių mokyklų ir gimnazijų mokytojai išmokydavo po vieną  kitą liaudies ar pačių sukurtą šokį. Tokiu būdu liaudies šokis vis labiau įsitvirtino scenoje ir davė reikšmingą impulsą choreografinei kūrybai.

Nemaža sceninių šokių ir ratelių buvo sukurti turint tik liaudyje kilusį pavadinimą, o visa choreografija sugalvota. Greta atsirado šokių su jų autorių sumanytais pavadinimais, muzika, choreografija. Nemaža dalis ankstesnių sceninių šokių (etnografiniai variantai) neturėjo jokio siužeto, o vėliau gimė siužetiniai – sudėtingesnės ir įvairesnės choreografijos, dramaturgijos.

– Įdomus tarpukario laikotarpis. Tada buvo madinga plastika, masiniai gimnastika pagrįsti pasirodymai aikštėse. Daug savamokslių choreografų, atsiranda pirmosios institucijos, besirūpinančios choreografų rengimu… Kaip jį apibūdinti plačiau? Kokios garsiausios pavardės iš tų laikų išliko ir žinomos iki šiol?

– Šokių pritaikymo scenai klausimai rimčiau pradėti kelti apie 1935 m. Buvo įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas, imta aktyviau kaupti ir liaudies šokius. Tuo pat metu prie Aukštųjų kūno kultūros kursų įsteigtas ir Tautinių šokių bei žaidimų kabinetas. Sceniniams liaudies šokiams daug įtakos darė Lietuvos atstovų dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose ir šventėse: 1935 m. – Londone, 1937 m. – Paryžiuje, Hamburge ir kitur. Kauno universitete ir prie Aukštųjų kūno kultūros kursų išvykoms į užsienį susikurdavo laikini šokių rateliai.

Pradėti organizuoti kursai pradinių ir aukštesnio lygio mokyklų mokytojams ir kūno kultūros mokytojams. Liaudies šokiai įtraukiami į fizinio lavinimo programą. Kursuose įgiję žinių, mokytojai stilizavo ratelius, šokius. Tarpukariu pradinių mokyklų ir gimnazijų mokytojai moksleivius išmokydavo po vieną kitą liaudies ar pačių sukurtą šokį. Tokiu būdu liaudies šokis vis labiau įsitvirtino scenoje ir davė reikšmingą impulsą choreografinei kūrybai.

1939 m. įsteigta Lietuvių liaudies šokių draugija, kuri kėlė sau uždavinį organizuotai rinkti, tvarkyti tautinius šokius ir propaguoti rengiamuose pasilinksminimuose. Kiek vėliau prie draugijos buvo sudaryta ir repertuaro komisija, kurios uždavinys – peržiūrėti tautosakos archyve turimą medžiagą ir rekomenduoti šokius scenai. Pradėtos organizuoti folkloro ekspedicijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą turėta daugiau nei 50 sceninių šokių ir ratelių kompozicijų.

Marija Baronaitė – viena pirmųjų lietuvių tautinių šokių gaivintojų, kūrėjų, puoselėtojų. M. Baronaitės ir Karolio Dineikos pastangų dėka tautinis šokis nuo 1936–1937 mokslo metų kaip mokomasis dalykas įvestas į Aukštuosius kūno kultūros kursus, o vėliau – į Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto fizinio lavinimo katedrų mokymo programas. Tuo laikotarpiu didelį vaidmenį vaidino gabūs šokių vadovai savamoksliai, t. y. ne profesionalai.

– O tada atėjo sovietai…  Mėgėjų menas netrukus buvo surikiuotas lyg kareivinėse.  Kokios įstaigos rengė choreografus per tą 50 metų? Kokių priemonių buvo imtasi jiems tobulinti? Kokios garsiausios pavardės liko mūsų istorijoje iš šio ilgo laikotarpio? Kokie jų sukurti kūriniai tapo populiariausiais?

– 1940 m. įsteigiama Valstybinė filharmonija, o prie jos – tautinės muzikos bei tautinių šokių ansamblis. 1941 m. balandžio 8 d. savo darbą pradėjo Respublikiniai liaudies kūrybos namai (vėliau išaugę į Liaudies meno rūmus ir tapę dabartinio Lietuvos nacionalinio kultūros centro pirmtaku), kuriems patikėta visų meno sričių ir žanrų saviveikla. Organizuotame ir nuosekliame, valstybės remiamame procese formavosi valstybinių kultūros namų sistema, atsirado šokių vadovo profesija, kūrėsi šokių kolektyvai.

Sceninio lietuvių liaudies šokio raidai didžiulę reikšmę turėjo Valstybinio liaudies dainų ir šokių ansamblio įsteigimas, kurio pirmasis vadovas buvo J. Švedas. Šokėjams vadovauti buvo pakviesta  Marija  Baronaitė. Po Antrojo pasaulinio karo Liaudies ansamblio meno vadovo pareigų vėl ėmėsi J. Švedas, o, M. Baronaitei pasitraukus į Vakarus, šokių grupės vadovu paskirtas Zenonas Parulis. 1946 m. vasario 16 d. Valstybinio liaudies dainų ir šokių ansamblio šokių grupės vadovu paskirtas Juozas Lingys, tapęs pagrindiniu šokių kūrėju. Su Jo vardu ir prasideda naujas sceninio lietuvių liaudies šokio etapas.

Visą savo gyvenimą J. Lingys paskyrė liaudies choreografijos plėtotei. Jis priartino ją prie profesionaliosios scenos, stengėsi, kad sceninė liaudies choreografija, pradėjusi formuotis šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį, neprarasdama tautinės dvasios, manieros, pakiltų į sceną ir išbūtų joje iki šių dienų. „Lietuvos“ ansamblis buvusių vadovų J. Švedo ir J. Lingio talento dėka stiprino tautinę dvasią, patraukė moksleiviją, studentiją, jaunimą. Kūrėsi nemažai ansamblio pasekėjų. Tad šiandien turime jau aukšto meninio lygio, galima sakyti, profesionalius tautinių šokių ansamblius, atskirų amžiaus grupių šokėjų kolektyvus.

Juozo Lingio pasekėjais ir kūrybos tęsėjais tapo Juozas Gudavičius, Kazys Poškaitis, Ričardas Tamutis, Elena Morkūnienė, Marija Vaitulevičiūtė, Ligija Vaičiulėnienė, Tamara Kalibataitė, Alfredas Kondratavičius, Danutė Radvilavičienė, Aldona Gužaitytė. Šių menininkų ir kiekybinis, ir kokybinis įnašas į sceninės choreografijos lobyną yra labai svarus. Vėliau šią gražią tradiciją tęsė Vytautas Buterlevičius, Snieguolė Einikytė, Laimutė Kisielienė, Vidmantas Mačiulskis, Emilija Birutė Navickaitė, Henrikas Uznys, Vladimiras Ūsovas, Danutė Žičkuvienė ir kiti. Šiandieną gerai žinoma Živilės Adomaitienės, Edmundo Žičkos, Marytės Rimutės Zaleckaitės kūryba.

1955 m. pabaigoje šokių kolektyvų vadovams skatinti Kultūros ministerija Vilniuje surengė pirmąjį šokių kūrybinį konkursą, kuriame buvo parodyta 12 šokių. Toliau kasmet konkursui buvo pristatoma daugiau ar mažiau naujų sceninių šokių, o iki 1960 m. šokių repertuaras gerokai praturtėjo tematika, brėžinio sudėtingumu, naujomis figūromis ir pan.

1958 metais Kultūros ministerija įsteigė choreografijos premijas autoriams už geriausius sceninius šokius meno saviveiklai. Pirmaisiais premijų laureatais tapo J. Lingys, E. Morkūnienė, R. Tamutis. Nuo 1976 m. premijos skiriamos ir kompozitoriams už šokių muziką. 1990 m. įsteigta J. Lingio vardo premija (skiriama asmenims už teorinę ir praktinę choreografinę veiklą). 1998 m. Kultūros ministerija panaikino premijų skyrimą, tačiau Lietuvos nacionalinis kultūros centras brandžiausius choreografijos kūrinius nuo 1958 m. įsigyja kasmet – taip skatinami kūrėjai, o jų šokiai įtraukiami į regionines ir Lietuvos dainų šventes.

Juozas Lingys sukūrė apie 200 lietuvių liaudies šokių sceninių kompozicijų. Jo kūryba – tai mūsų aukso fondas. Sceniniai liaudies šokiai, be kurių neapsieina didžiausios šventės: „Lenciūgėlis“, „Malūnėlis“, „Sadutė“, „Jievaro tiltas“, „Džigūnas“, „Blezdingėlė“, „Gaidys“, „Kupolinis“, „Rusnietis“, „Šventinė polka“ ir daugelis kt.

Daugelį vadinamojo lietuvių tautinio šokio aukso fondo šokių – „Kepurinę“, „Blezdingėlę“, „Mikitą“, „Šustą“, „Sukčių“ ir kt. palietė Marijos Baronaitės kūrėjiška ranka. Vargu ar rasime liaudiškų šokių kolektyvą, ansamblį, kuris nebūtų šokęs jos sukurto „Oželio“ ar „Lenciūgėlio“. Reta šventė, koncertas, kur nebūtų šokamas „Kalvelis“, gimęs po pirmojo M. Baronaitės ir J. Švedo kūrybinio susitikimo.

Juozas Gudavičius išėjo į sceną su „Klumpakoju“, kuris ir šiandien nesuklupdamas keliauja per visas scenas, o pasirodžiusi „Rezginėlė“ parodė, kad J. Gudavičius turi neabejotiną kūrėjo talentą, kurį patvirtino tokie   šokiai kaip „Skepetinė“, „Viliotinis“ ir kt.

Ričardo Tamučio kūrybai būdinga ypatinga daugumos judesių, žingsnių maniera. Jis sukūrė per 200 lietuvių liaudies šokių sceninių kompozicijų, iš kurių žymiausios „Sielininkai“, „Agotėlė“, „Varkijietis“, „Treptinukė“ ir kt.

Giliu  kilnumu dvelkia visa Tamaros Kalibataitės kūryba. Jos šokiai paprasti, arti liaudiškos medžiagos, nereikalaujantys įmantraus atlikimo. Sukūrė daugiau kaip 20 šokių, iš kurių žymiausi „Šapnagių polka“, „Leliūnų kadrilis“, „Parovėjos suktinė“, „Opstainas“, „Rolenderis“, „Subatvakaris“, ‚Kepurinskis“, „Joninių burtai“…

Marytės Vaitulevičiūtės sukurtas šokis pagyvenusiems šokėjams „Jubiliejinis kadrilius“ 1965 metų dainų šventei išliko iki šių dienų.

Elenos Morkūnienės kūryboje daug teminių šokių – „Pabaigtuvinis“, „Mes ekraniečiai“, „Gėlės Jums“, „Medkirčiai“,  pasilinksminimo šokių – „Pliauškutis“, „Landytinis“, „Kalatinis“, „Grūstas“, „Abiturientų valsas“, „Paskutinė polka“, „Jurginų valsas“ ir daugelis kitų, tarp jų nemažai kadrilių, polkų. Iš viso E. Morkūnienė sukūrė apie šimtą šokių.

Geras etninės kultūros, liaudies papročių ir tradicijų pažinimas –  tai baletmeisterio Vytauto Buterlevičiaus kūrybos credo. Negali nežavėti jo šokiai „Blusa“, „Žirklės“, „Starkus“, „Šeiris“, „Slinkis“, „Dunda grindys“, siuita „Rugio giesmė“.

Henriko Uznio sukurti šokiai labai mėgstami vadovų ir šokėjų: „Mainytinė polka“, „Rasodėlė“, „Ratelinis“, „Iškilmingas kadrilis“, „Važiavo maliavotas“, „Dudutis“, „Gegužinė polka“, „Marčiau kerdžiau“, „Pupos“, „Seku seku pasaką“, „Sudie, mokykla“ ir kt.

Danutės Radvilavičienės kūrybos kraitėje daugiau kaip 20 šokių.  Jos šokiai ryškūs ir labai noriai šokami kolektyvų: „Kauškutis“, „Op, op, op“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Svirtelė“, „Jaunimėlin“, „Pakrėstinukė“, „Trepsis“, „Senovinis spacierius“, „Šoks šeimyna šokinį“, „Žiužis“, „Pempel“, „Katins jouds“…

Ligija Vaičiulėnienė nesivaikė įmantrumo, neieškojo sudėtingų žingsnių, naudojo liaudies choreografijos priemones, todėl šokiai ir skirti vaikams, lengviau įsimenami. Jos kūryboje rasime „Du gaidelius“, „Žiemkentėlius“, „Pupą“, „Jaunuosius kosmonautus“, „Kiškelį“, „Mūsų klasę“ ir kt. L. Vaičiulėnienės sukurtas šokis „Baltijos gintarėliai“ (jį šoko abiturientai ir jaunučiai 1977 m. respublikinėje moksleivių dainų šventėje) paliko nepaprastą įspūdį.

Laimutės Kisielienės kūryboje gali rasti pagoniškų apeigų atspindžių, merginų šokio lyrizmo bei raštų įvairumo. Ji sukūrė daugiau kaip 70 sceninių lietuvių liaudies šokių, ryškiausi iš jų: „Girnelės“, „Kubilinis“, „Ratilėlis“, „Saulele, kelk“, „Protėvių žemė“ ir daugelis  kitų.

Klaipėdos krašto kūrybą atspindinti Vidmanto Mačiulskio kūryba: „Pradėtinis“, „Gumbinė“, „Sueiginis“, „Pasiutusiai gražios Jadvygos polka“, „Sukis, mano kedeli“ ir kt.

Lietuvoje pirmieji liaudiškojo šokio kolektyvų vadovai daugiausia buvo praktikai. Dabar atvirkščiai – specialistai pakeitė praktikus. 1958–1993 m. Vilniaus kultūros mokykloje (vėliau, 1994–2005 m., Vilniaus konservatorija, nuo 2006 m. Vilniaus kolegija) atidarius choreografijos skyrių pradėti rengti profesionalūs šokių kolektyvų vadovai. 1967 m. tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (buvęs Lietuvos edukologijos universitetas) Muzikos fakultete buvo įkurta Choreografijos katedra, kuri 1971 m. rudenį perkelta į Klaipėdoje steigtą Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, kuris vėliau priklausė tuometinei Lietuvos valstybinei konservatorijai, o 1995 m. integravosi į Klaipėdos universitetą. 1975–1988 m. Telšių kultūros mokykloje (1989–1992 m. Telšių aukštesnioji  kultūros mokykla, 1992–2003 m. Telšių aukštesnioji taikomosios dailės mokykla, 2003–2016 m. Žemaitijos kolegijos Telšių fakultetas) atidaromos šokio pedagogikos studijos. 2016 m. išleista paskutinė šokio pedagogikos studijų programos laida. Nuo 2005 m. Vilniaus pedagoginiame institute (buvęs Lietuvos edukologijos universitetas) atidarytos šokio edukologijos studijos. Nepriklausomybės laikotarpiu nusistovėjo įstaigų, rengiančių būsimus šokių kolektyvų vadovus ir baletmeisterius, darbo principai ir mokymo programos, tačiau pastaruoju metu vykdomomis švietimo reformomis liaudies šokio specialistų rengimas stumiamas į nežinią…

– Rengdama žinyną daug dėmesio skyrėte lietuviams emigrantams… Papasakokite apie visus emigracijos srautus ir apie tai, kaip jie puoselėjo lietuviškąją sceninę choreografiją. Kas iš jų daugiausia nuveikė, kokie šokių kolektyvai laikomi geriausiais ir ilgiausiai išlikusiais?

– Pirmoji masinė lietuvių emigracija prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje, kai daugiausia jauni vyrai, vengdami carinės Rusijos 1874 m. įvestos karinės tarnybos, traukė į Ameriką, dažniausiai į Pensilvanijos kietosios anglies kasyklas. Ten, kur kūrėsi pirmoji lietuvių kolonija, įsteigusi šv. Kazimiero draugiją su savo parapija, atsirado pirmasis kultūros centras, lietuviška mokykla. Antroji banga, prasidėjusi 1900 m., būrėsi daugiausia Kanados pramonės miestuose Monrealyje, Hamiltone ir Toronte. Palikdami Lietuvą, emigrantai išsiveždavo lietuviškojo kaimo tradicijas ir papročius. Dalis to „kraičio“ buvo ir lietuviški šokiai.

Lietuvių tautinių šokių pirmieji pėdsakai JAV aptinkami 1925–1926 m. šv. Kazimiero seserų pastatytoje operetėje „Birutės dvasia“. Pirmoji šokių mokytoja buvo seselė Ana Marija, kuri sukūrė stilizuotus šokius „Grybas“, „Du broliukai kunigai“, „Kunkuliukai“, „Oi, pasakyk“… Jau iš pačių šokių pavadinimų aišku, kad tai greičiausiai dainų inscenizacijos. Juzefa Daužvardienė prisimena, kad seniau kiekvienas choras ir kartu susibūrusi šokių grupė buvo tautinės veiklos dalis. 1957 m. pirmosios lietuvių tautinių šokių šventės vadovė Juozė Vaičiūnienė pažymi, jog lietuviškus šokius ir žaidimus tarp Amerikos lietuvių padėjo išpopuliarinti kompozitorius Mikas Petrauskas, kuris 1903 m. savo kurtoje ir Peterburge parodytoje operetėje „Kaminkrėtys ir malūnininkas“ scenai pritaikė lietuvišką šokį „Suktinis“. J. Vaičiūnienė žinoma kaip poetė, rašytoja, žurnalistė, taip pat kaip kūno kultūros mokytoja, kuri antrą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį lietuvių liaudies dainoms pritaikė judesius ir, sukūrusi ilgus stilizuotus šokius, juos išnešė į sporto aikštes, sudomino jais publiką ir įjungė į gimnazijų sporto varžybų programas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir iki 1950-ųjų mokytojavo lietuvių pabėgėlių stovykloje. Čikagoje bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, rašydama jaunimo auklėjimo ir tautinių šokių bei lietuviškų tautinių rūbų klausimais, vis griežtai pasisakydama prieš jų iškraipymą ar nutolimą nuo tikrovės. Gyvendama Čikagoje J. Vaičiūnienė sukūrė „Lėtūną“, kuris pirmą kartą buvo pašoktas 1957 m. per pirmąją išeivijos lietuvių tautinių šokių šventę.

Vienas žymiausių lietuvių tautinių šokių puoselėtojų JAV buvo Vytautas Bielajus. Jis 1923 m. atvyko į šį kraštą su savo 85-erių metų močiute, kuri vyko pas savo dukteris ir sūnus. Polinkį į liaudies kūrybą, kaip teigia J. Vaičiūnienė, domėjimąsi papročiais ir šokiais jis paveldėjo iš savo motinos, kuri garsėjo kaip nepakeičiama dainų vedėja. Daugelį šokių Vytautas išmoko iš savo senelės, jų motyvais kurdamas ir naujus. Įgijęs mokytojo profesiją, įsiliejo į darbą su jaunimu. Jo pastangomis 1933 m. buvo suorganizuota pirmoji už Atlanto tautinių šokių grupė Lietuvių jaunimo draugija, kuri tais pačiais metais pasaulinės parodos metu parodė V. Bielajaus sukurtą šokį, savo senelės dzūkės garbei pavadintą „Dzūkų šokiu“.

Iš XX a. pirmojoje pusėje JAV įsteigtų tautinių šokių grupių minima ir Onos Ivaškienės 1937 m. Bostone suburta šokėjų grupė. Iš pradžių buvusi vaikų, nuo 1940 m. tapo vaikų ir jaunimo grupe, pasivadinusia „Sambūriu“. Ši ilgiausiai gyvuojanti išeivijos šokių grupė 2017 m. atšventė savo gyvavimo 80-metį.

1939 m. Kūno kultūros rūmų vadovybė, Užsienio reikalų ministerijos kvietimu, pritarus Lietuvos švietimo ministerijai, delegavo Mariją Baronaitę į Jungtines Amerikos Valstijas, kur, pasak tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Povilo Žadeikio, ji tautiniais šokiais turėjo žadinti Amerikos lietuvių tautinę sąmonę. M. Baronaitė aplankė daugelį lietuviškų kolonijų instruktuodama čia esamas šokių grupes ir organizacijas. Ypač svarbi ir ryški tuo laikotarpiu buvo Kotrynos Marijošienės (Harforde), Liudo Sagio ir Aleksandros Sagienės (Klivlande), Jadvygos Matulaitienės (Niujorke), Onos Razutienės (Los Andžele), Genovaitės Dumčiūtės-Breichmanienės (Hamiltone) veikla. Pasak Dalios Dzikienės, šie ir daugelis kitų šokio mokytojų Lietuvoje jau buvo patyrę tautinio šokio atgimimą, jungėsi į grupes siekdami jį išlaikyti išeivijoje. Tačiau ne visų tautinių šokių grupių vadovai ir mokytojai buvo vienodo pajėgumo, kaip teigia G. Dumčiūtė-Breichmanienė, tad ir grupių buvo visokių. Iškilo poreikis vienytis ir veikti kryptingai.

1944-aisiais, Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, maždaug 60 000–80 000 lietuvių pasitraukė į Vokietiją. 1945-aisiais, karui pasibaigus, lietuviai buvo apgyvendinti įvairiose pabėgėlių stovyklose. Nors visi žinojo, kad karo nuniokotoje Vokietijoje jie tik laikinai, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, užpildydamas lietuvių dvasinę tuštumą. Įsteigtos mokyklos, gimnazijos, teatrai, chorai ir tautinių šokių grupės. Vokietijoje, pasak G. Dumčiūtės-Breichmanienės, atsikūrė net keturi ansambliai: prancūzų zonoje veikė Čiurlionio ansamblis (vadovas Alfonsas Mikulskis, šokių mokė M. Baronaitė). Čiurlionio ansamblis buvo įkurtas 1941 m. Vilniuje, atgaivintas 1944 m. Austrijoje, o nuo 1949 m. veiklą tęsė Amerikoje. Amerikiečių zonoje – tautinis lietuvių ansamblis, kur šokių mokė A. Ličkūnaitė, vėliau susijungęs su „Dainavos“ ansambliu, kuris 1950 m. persikėlė į Čikagą ir gyvuoja iki šiol. Jam vadovavo Stasys Sodeika, o šokių mokė Jonynaitė-Gustainienė. Anglų zonoje – „Tėvynės garsų“ ansamblis, vadovaujamas Valterio Banaičio ir G. Dumčiūtės-Breichmanienės. Šie ansambliai sėkmingai veikė pabėgėlių stovyklose, kol prasidėjusi emigracija juos išblaškė. Didžioji dauguma lietuvių pabėgėlių, netekę vilties grįžti į laisvą Lietuvą, ilgainiui išvyko gyventi į JAV, Kanadą ir į kitus demokratiškai besivystančius kraštus. M. Baronaitė nesiskyrė su lietuvišku šokiu ir tuomet, kai 1949 m. su šeima apsigyveno Australijoje, – ir ten tęsė savo veiklą. Adelaidėje M. Baronaitė drauge su Klaipėdos krašto tautinio šokio sambūrio vadove Brone Juškevičiūte-Lapšiene tautiniam šokiui subūrė Australijos lietuvių vaikus ir jaunimą.

Pirmieji lietuviai į Argentiną atvyko XIX a. pabaigoje, čia apsigyveno apie 50 šeimų. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno apie 5000 lietuvių. 1924–1931 m. kilo nauja imigracijos banga, 1933 m. Argentinoje jau gyveno apie 35 000 lietuvių. Lietuviai telkėsi miestuose, dauguma apsigyveno Buenos Airių provincijoje, kiti – Berise, Kordoboje, Santa Fė ir kitur. 1921 m. Argentina ir Lietuva užmezgė diplomatinius santykius. Pasirašytos tarpusavio bendradarbiavimo, darbo sąlygų sutartys. 1938 m. pasirašyta prekybos sutartis. 1946–1951 m. kilo nauja lietuvių imigracijos banga, daugiausia iš Vokietijos. Apie 750 žmonių apsigyveno daugiausia Buenos Airių apylinkėse – Aveljanedoje, Lanuse, Adrogėje. Atvykusieji atgaivino lietuvių visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. 2017-aisiais suėjo 40 metų, kai vyksta imigrantų festivalis Berise, Buenos Airių provincijos imigrantų sostinėje, kurio metu 22 šalių išeivių bendruomenės kviečia į tradicinių lietuviškų patiekalų, šokių, muzikos renginius. Į skirtingų kultūrų pristatymus susirenka daugiau negu 180 tūkst. žmonių iš visos Argentinos. 2017 m. imigrantų šventėje tradicinius lietuvių liaudies šokius net 5 tūkst. žiūrovų pristatė „Nemuno“ draugijos šokių ansambliai: vaikų grupė „Skaidra“, jaunimo – „Nemunas“, senjorų – „Griaustinis“ ir veteranų kolektyvas „Pipiras“. Šokio žingsniais ansambliai perteikė lietuvių kultūroje svarbias ir liaudies kūryboje itin populiarias temas – meilę ir darbą. Vienas svarbiausių viso festivalio akcentų – imigrantų reprezentacija – išsilaipinimas. Šio renginio metu buvo atkurtas XX a. pr. vykęs masinis imigrantų atvykimas į Argentiną. Persirengę prosenelių, senelių drabužiais, jau Pietų Amerikoje gimusių ir šeimas sukūrusių kartų atstovai atplaukė laivu į Beriso miestą, taip prisimindami savo protėvių istoriją ir kelią iš tėvynės. Itin didelę reikšmę turintis renginys ne vieną paskatina dar stipriau laikytis savo šaknų ir gilintis į protėvių perduotos kultūros tradicijas.

1948–1949 m. prasidėjo lietuvių emigracija į įvairias pasaulio valstybes. Didesni telkiniai susidarė Kanadoje ir Šiaurės Amerikoje. Nors ir dirbdami sunkų fizinį darbą, lietuviai nepamiršo kultūros: organizavo lituanistines mokyklas, tautinių šokių grupes ir chorus. Atgaivino seną lietuvių tradiciją – išeivijoje ėmė rengti dainų ir tautinių šokių šventes. Kultūrą išsaugoti ir plėtoti padėjo ir padeda užsienyje gyvuojančios lietuviškos bendruomenės. Jų dėka ugdoma pagarba gimtajai kalbai, kultūrai, stiprinami ryšiai su gimtine. Daugelyje šalių veikia lituanistinės mokyklos, parapijų namai, kultūros centrai. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje organizuojamos tradicinės tautinės dainų šventės. Nemažai išeivijos šokėjų nuo 1990-ųjų dalyvauja dainų šventėse Lietuvoje. Šokių grupių vadovai atvyksta į Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamas konferencijas, šokių vadovų kursus. Lietuvos dainų švenčių šokių dienos meno vadovai (L. Kisielienė, V. Mačiulskis) kviečiami dėstyti artėjant Lietuvos dainų šventėms į išeivijoje rengiamus vasaros kursus „Dainavos“ stovykloje prie Detroito.

1957 m. birželio 30 d. Čikagoje buvo surengta pirmoji lietuvių tautinių šokių šventė išeivijoje. Tais pačiais metais Čikagoje prie JAV lietuvių bendruomenės kultūros fondo buvo įsteigtas Lietuvių tautinių šokių institutas. Jis buvo sudarytas ruošiantis antrajai JAV ir Kanados lietuvių tautinei šokių šventei. Kaip teigė Jadvyga Matulaitienė, LTŠI valdyba paruošė veikimo gaires – statutą. Jame sakoma, jog LTŠI yra kultūrinė institucija, kurios tikslas – tirti, ugdyti ir skleisti lietuvių tautinius šokius, papročius, žaidimus, tautosaką, liaudies muziką, tautinius drabužius ir kt. LTŠI tvirtina tautinių šokių švenčių programą ir bendru sutarimu su JAV ir Kanados lietuvių bendruomenių pirmininkais skiria meno vadovą. Kaip prisimena G. Dumčiūtė-Breichmanienė, šiam tikslui įgyvendinti buvo pradėti organizuoti tautinių šokių kursai. Pirmieji tokie kursai mokytojams buvo surengti 1959 m. vasarą Jonyno vasarvietėje prie Čikagos, o vėliau ateitininkų stovyklavietėje „Dainava“ prie Detroito, kur vyksta iki šiol. Kas antri metai jie skiriami pasiruošti tautinių šokių šventėms. Į kursus kviečiami šokio srities specialistai, skaitomos paskaitos. Be praktinių užsiėmimų, mokytojams suteikiama žinių apie lietuvių liaudies šokio istoriją, tautinių šokių charakterį, tautinius drabužius, muziką. Šokių institutas kasmet organizuoja metinius tautinių šokių mokytojų kursus, palaiko glaudžius ryšius su egzistuojančiomis tautinių šokių grupėmis ir aktyviai prisideda prie tautinių šokių švenčių organizavimo.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę susidarė palankios sąlygos glaudžiai bendradarbiauti su šokio profesionalais, dirbančiais Lietuvoje, lengviau prieinamas tapo šokių repertuaras, išeivijos šokių grupėms atsirado galimybė dalyvauti Lietuvos dainų šventėse.

Šimtmečio pabaigoje atvilnijo trečioji lietuvių banga – vadinamieji ekonominiai emigrantai. Atkeliavo choreografų, mokytojų ir liaudies meno žinovų. Kai kurie prisideda prie jau veikiančių šokių grupių, kiti steigia naujus ratelius… Lygiai taip, kaip prieš 50 metų, kai atplaukė „dipukai“. Paminėsiu keletą lietuvaičių, kurie Lietuvoje paliko gražios veiklos pėdsakus ir juos pratęsė užsienyje. 2003 m. Jurga Laurenčikienė kartu su vyru Evaldu Laurenčiku (abu – buvę Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio dalyviai) išvyko į Švediją ir įkūrė Stokholmo tautinių šokių grupę „Baltija“. Jai vadovauja jau 15 metų. Ligija Gecevičiūtė-Tautkuvienė Lietuvoje dirbo su jaunimo tautinių, pramoginių šokių grupėmis, buvo atsakinga už pramoginių šokių grupių veiklą šalyje. Išvykusi į JAV, L. Gecevičiūtė-Tautkuvienė nuo 1994 m. Čikagos aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje, vėliau meno mokyklėlėje dėstė tautinį, folklorinį šokį, dirbo su „Lietuvos vyčių“ studentų šokių grupe ir kt. Gintaras Grinkevičius, Mažeikių tautinių šokių ansamblio „Kauškutis“ vyr. choreografas, Choreografijos mokyklos direktorius, 1994 m. emigravo į JAV ir šiuo metu dirba Čikagos lietuvių tautinių šokių ansamblyje „Grandis“ jaunių ir studentų grupių mokytoju. Nuo 2014 m. ansamblio „Grandis“ meno vadovas. Audronė Ručienė (Greičiūtė) išvyko iš Kauno ir nuo 1998 m. dirba su šokių kolektyvu Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfeldo miestelyje (Vokietija). Irena Rutkauskienė, Panevėžio vaikų choreografijos centro „Linelis“ direktorė ir ansamblio meno vadovė, nuo 1999 m. gyvena ir dirba JAV. Nuo 2002 m. – Ilinojaus valstijos Leiko apygardos centro Vokigano lietuvių bendruomenės Gedimino šeštadieninės  lituanistinės  mokyklos  direktorė,  dėstė  choreografiją ir  vadovavo liaudies  šokių  kolektyvui. Ir daugelis kitų puikių šokių kolektyvų vadovų pasklido po JAV, Kanadą, Angliją, Vokietiją ir kt.

– Pakalbėkime ir apie šiandieną. Ar lengva šiandien choreografams ir šokių kolektyvams burtis ir kūrybiškai darbuotis?

Labai lengva niekada nebuvo. Šiandieną esame  laisvi  rinktis. Rinktis, deja,  ne  visada  yra  lengva. Ar teisingu keliu eina mūsų  tautinis  šokis, ką turime ir ką paliksime po savęs? Kiekvienas iš mūsų, gal ir  klysdami,  bandome ieškoti  tiesos  ir  rasti atsakymus.

Dabar šokėjų techninis lygis, pati šokio kultūra labai išaugusi. Išnyko iš kolektyvų perdėtas manieringumas, skurdus tautinis kostiumas, kolektyvų programos ėmė skirtis viena nuo kitos, atsirado temų  įvairumas. Choreografinė tautinių šokių grupių ir ansamblių veikla intensyviai plėtojama per renginius: kasmetinius ataskaitinius koncertus, respublikinius konkursus, vykstančius kas ketveri metai – vaikų ir moksleivių šokių grupių ir ansamblių bei studijų konkursinį festivalį „Aguonėlė“, suaugusiųjų šokių grupių ir ansamblių konkursinį festivalį „Pora už poros“, jaunimo šokių ansamblių naujų programų konkursą „Kadagys“, senjorų grupių „Iš aplinkui“. Akademinio jaunimo ansambliai kas treji metai vyksta į tarptautinį Baltijos šalių studentų festivalį „Gaudeamus“. Žinoma, didžiausias pakilimas, kai visi (kas ketveri metai) rengiasi tradicinei dainų šventei.

Be respublikinių, kiekvienas rajonas rengia savo rajonines, apskričių šventes, festivalius, konkursus. Padedame mes, Lietuvos nacionalinio kultūros centro choreografai ir jų talkininkai, o ir vietiniai choreografai yra įvairių tarprajoninių festivalių ar švenčių iniciatoriai: Šiaulių apskrities „Suk suk ratelį“,  kauniečių –  „Šoki, trypki“, kupiškėnų – „Susiedų kadrilis“, Kėdainių – „Kaziuko suktinis“, Jurbarko – „Veliuonos kadrilis“, Varėnos – „Sėjau rūtą“ ir kt.

1999 metais Lietuvos liaudies kultūros centras ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas, siekdami atkreipti visuomenės dėmesį į mėgėjų meninę kūrybą, jos reikšmę krašto kultūrai, įsteigė meno kolektyvų ir jų vadovų metų nominacijas. Kasmet trims tautinės choreografijos kolektyvams – vaikų, suaugusiųjų bei geriausiam šokių ansambliui (nepaisant amžiaus grupės) ir jų vadovams – už reikšmingą, aktyvią pastarųjų metų veiklą, dalyvavimą svarbiausiuose šalies renginiuose, laimėtas prizines vietas įteikiamos „Aukso paukštės“, kaip garbės, pripažinimo ir įvertinimo ženklas. Šio įvertinimo siekia vis daugiau šokių grupių ir ansamblių, savo veiklai keldami vis aukštesnius reikalavimus. Kasmet šalia garbaus vadovo į nominacijas pretenduoja kūrybingesni ir pripažinimą užsitarnavę tautinio šokio vadovai. Kiekviename respublikiniame konkurse ir šventėje akivaizdžiai pastangas, savo kūrybinio darbo vaisius demonstruoja ir jaunieji choreografai.

–  Uždarius Lietuvos edukologijos universitetą, neliko ir choreografų rengimo centro. Kol kas paskutinis choreografų rengimo židinys likęs Klaipėdos universitete… Tad kokia ateitis? Kas mokys šokti? Kas imsis mokslinio apibendrinamojo darbo?

– Pastaruoju metu vykdomomis švietimo reformomis liaudies šokio specialistų rengimas stumiamas į nežinią…

Lietuvoje liaudies šokių kolektyvų vadovų respublikiniai kursai pradėti rengti dar 1953 m. Vilniuje ir rengiami kasmet vasarą, išskyrus respublikinių dainų švenčių metus. Jie vyko Trakuose, Kaune, Zarasuose, Alytuje, o nuo 1963-iųjų porą dešimtmečių – Kretingoje, vėliau – Klaipėdoje, Nidoje, nuo 2013 m. – kasmet rudenį Birštone. Nuo 2003 m. kursantų gretas papildo po platųjį pasaulį pabirę lietuviai. Šokių grupių vadovai, mokytojai atvyksta iš JAV, Izraelio, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Rusijos. Norinčiųjų tobulintis vis gausėja. Kursuose yra aptariami metų įvykiai, sunkumai ir laimėjimai, mokomasi naujų šokių. Visa choreografų šeima Lietuvos nacionalinio kultūros centro suburiama prie vieno kaitraus židinio. Kol veikia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, tikiuosi, bus rengiami ir tokie kursai. O jei visai nunyktų choreografų profesionalus rengimas, galbūt atsiras ir vėl savamokslių?..

Tikiuosi, kad prie švietimo–kultūros vairo sėdintys sugebės praskleisti jų akis dengiančią skraistę ir galų gale prisimins savo šaknis, pradės gerbti savo krašto kultūrą, suvoks jos reikšmę ir jos įtaką mūsų žmonėms ir mūsų šaliai.

– Na ir apie dainų šventes. Jų įtaka visam šokėjų judėjimui?

Choreografinė liaudiškų šokių grupių ir ansamblių veikla intensyviausiai plėtojama per renginius: kasmetinius ataskaitinius koncertus, respublikinius konkursus, vykstančius kas dveji ketveri metai – Lietuvos vaikų ir moksleivių šokių grupių, studijų ir ansamblių konkursinį festivalį „Aguonėlė“, suaugusiųjų šokių grupių konkursinį festivalį „Pora už poros“, tautinių šokių ansamblių konkursą „Kadagys“, vyresniųjų šokių grupių konkursinį sambūrį „Iš aplinkui“. Akademinio jaunimo ansambliai kas dveji metai renkasi į liaudiškos muzikos festivalį „Linksminkimos“, o kas treji ketveri – vyksta į tarptautinę Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventę „Gaudeamus“.

Žinoma, didžiausias pakilimas, kai visi (kas ketveri metai) rengiasi tradicinei dainų šventei. Dainų švenčių tradicija, kaip kultūros reiškinys, visuomet buvo daugiau nei šventės – jos atspindėjo vieno ar kito krašto, laikotarpio visuomenės socialinius, kultūrinius bei politinius procesus. Nacionalinėse dainų šventėse glūdi istorinė mūsų tautos atmintis ir savimonė, jos palaiko tautines tradicijas ir perteikia jas naujosioms kartoms. Vienas svarbiausių nūdienos choreografų uždavinių – išsaugoti mūsų nacionalinio šokio savitumą, atskleisti nacionalinio charakterio ypatybes. Todėl reikia pažinti savo praeitį, kultūros palikimą, įsigilinti į tradicijas, papročius, o tai neįmanoma be dvasinių pastangų, plataus akiračio. Dainų šventės šokių diena turi išlikti tradicinė, siekianti išsaugoti ateities kartoms per amžius kurtą kultūrinį palikimą ir šių dienų meninę kūrybą, besiremiančią liaudies choreografija. Dainų ir šokių šventės pagal reikšmingumą ir poveikį tautinei, nacionalinei valstybės savasčiai laikytinos aukštosios kultūros paradigma, tad nusipelno paties didžiausio mūsų valstybės rūpesčio.

Masinių šokių švenčių pradžia laikytina 1937 m. birželio 29 d. Kaune surengta šventė, kurioje dalyvavo 28 kolektyvai (448 šokėjai). Pirmą kartą lietuviškojo šokio istorijoje buvo masiškai pašokti trys šokiai: „Kepurinė“, „Tryptinis“ ir „Kalvelis“. Toji diena yra pirmosios tautinių šokių šventės data. Buvo šokama Petro Vileišio aikštėje. Šventės vyriausioji vadovė Antanina Šlekienė pasakojo, kad suaugusiųjų šokių kolektyvai dalyvavo iš įvairių Lietuvos vietovių. Didesnio masto šokių šventė įvyko 1938 m. birželio 26 d. Šiauliuose. 1937–1940 metais panašios šventės rengtos daugelyje apskričių centrų.

Nuo 1950-ųjų respublikinės dainų šventės pradeda įgauti kompleksiškos, jungiančios įvairius žanrus šventės formą, kuriose dalyvauja kolektyvai, atrinkti iš visos Lietuvos. Šokių programai paskiriama atskira diena. Ši šventė davė pradžią kas penkeri metai Vilniuje rengti dainų šventes. Po J. Lingio mirties (1984 m.) šokių šventės meno vadovais buvo: 1985 m. – J. Gudavičius, 1990 m. – E. Morkūnienė. Nuo 1994 m. šešioms Lietuvos dainų švenčių Šokių dienoms vadovavo L. Kisielienė. 2014 m. šokių dienos meno vadovu buvo V. Mačiulskis. Paminėtinos ir aštuonios surengtos moksleivių dainų šventės: 1964, 1969, 1977 m. šokių dienų meno vadovas buvo J. Gudavičius, 1987, 1997 m. – V. Buterlevičius, 2005 m. – Vygantas Kazlauskas, 2012 ir 2016 m. – Ž. Adomaitienė.

Nepriklausomybės metais Lietuvos dainų šventės vyksta kas ketveri metai. Jose dalyvauja užsienio lietuviai. Lietuvos nacionalinio kultūros centro bibliotekoje sukomplektuotas Lietuvos ir išeivijos dainų švenčių archyvas, muziejinė ekspozicija. Dainų šventės – mūsų nacionalinis pasididžiavimas, ryškiausias klestinčios kultūros, mūsų liaudies kūrybinės galios pasireiškimas. Kiekviena šokių šventė įrašo gražų puslapį į mūsų kultūros istoriją, todėl kiekvienam menininkui, kultūros darbuotojui įnešti savo indėlį į jos pasirengimą yra didi garbė ir kilni pareiga.

Ne veltui Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų švenčių tradicija ir simbolizmas 2003 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo, kurį privalu saugoti ne tik pagal Lietuvos įstatymus, bet ir pasaulinius teisės aktus, sąrašą. Jaučiant didelę atsakomybę už šios tradicijos palaikymą bei tęsimą ir siekiant apsisaugoti nuo galimų politinių konjunktūrinių „vėjų“ 2007 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas. Šis įstatymas užtikrina dainų švenčių tradicijos valstybinę apsaugą, periodiškumą, tęstinumą ir plėtrą, reglamentuoja rengimosi ir vadovavimo dainų šventėms tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybę bei kompetenciją, nustato finansavimo principus.

Parengė Dalia Rastenienė

 logo_srtrf (1)

Kategorijos: Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *