P. Uleckas: Mano gyvenimo kredo – nenusilenkti prieš netiesą. Sąjūdininko mintys po 30 metų (10)

Paulius Uleckas | „XXI amžius“ nuotr.

Paulius Uleckas | „XXI amžius“ nuotr.

Seimas 2018 metus paskelbė Sąjūdžio 30-ųjų metinių minėjimo metais. Prieš 30 metų, 1988 m. birželio 3 d., Lietuvos Mokslų akademijoje, Vilniuje, buvo renkama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Paskui iniciatyvinės grupės buvo steigiamos bene visuose Lietuvos rajonuose, o 1988 m. spalio 22 d. jau vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Sąjūdžio 30-mečio metais „XXI amžius“ tęsia pokalbius su įvairių Lietuvos rajonų iniciatyvinių grupių 1988 metais nariais.

Paulius Uleckas, 1988 metais dirbęs Kapsuko (dabar – Marijampolė) TSRS 50-mečio maisto pramonės automatų gamybiniame susivienijime inžinieriumi šilumininku, dabar – bedarbis.

– Kas, kada ir kokiose pareigose būnant Jus atvedė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rajono iniciatyvinę grupę? Kaip buvote išrinktas? Kas buvo Jūsų bendražygiai ir bendraminčiai?

– 1988 m. liepos 13 d., prabėgus savaitei po pirmojo didžiojo mitingo Vilniaus Vingio parke, Marijampolės (tada dar Kapsuko) Rygiškių Jono gimnazijos muziejuje iškart po mitingo Marijampolėje (tai buvo antrasis mitingas Lietuvoje) buvo įkurtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) Marijampolės skyrius. Mitinge prie Šešupės buvo susirinkę 10–15 tūkstančių mūsų miesto ir apylinkių gyventojų. Tą dieną prasidėjo naujoji miesto istorija. Iš to meto išlikę ne itin daug rašytinės informacijos ir dokumentų, bet kai kas išliko. Marijampolės TV, privatūs asmenys turi filmuotos medžiagos, išlikę nuotraukų ir negatyvų, LPS grupių sąrašai bei kiti dokumentai. Aš tuo metu dirbau Kapsuko TSRS 50-mečio maisto pramonės automatų gamybiniame susivienijime (MPAGS). Ėjau inžinieriaus šilumininko pareigas. Gamykloje dirbo apie 2500 žmonių. Dirbau remonto ceche. Jo viršininkas buvo Vytautas Gaulia.

Po Laisvės lygos mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 metais grupelė mūsų cecho darbuotojų – 4–5 darbininkai ir 3 inžinieriai – beveik kiekvieną rytą, vienokios ar kitokios sudėties susirinkdavo „papolitikuoti“ ir aptarti nematytus, negirdėtus įvykius bei galimus pokyčius. Taip pradėjo formuotis būsimos MPAGS LPS rėmimo grupės užuomazga. Šioje kompanijoje, be manęs, buvo Vytautas Šneideris, Juozas Šeimys, Artūras Abraitis, Antanas Mieliauskas, Vincas Paškauskas, Benius Lukšys, Vidmantas Kačergius ir gal dar keli rečiau ateinantys kolegos. Beje, ši grupė kartu su panašia Pedagoginės mokyklos grupe organizavo pirmąjį mitingą Marijampolėje. MPAGS Sąjūdžio rėmimo grupė, nors dar neoficiali, bet gavo tą vardą pačią pirmą dieną, kai tik atėjome į darbą sugrįžę iš Vilniaus mitingo. Kalbos Vingio parke ir laisvės dvasia padrąsino ir daugiau kolegų burtis ir veikti. Tuojau pat ėmėmės ruoštis savo miesto Atgimimo mitingui. Prieš 30 metų, 1988-ųjų liepos 9-ąją, mitinge Vingio parke dalyvavau su kolegomis iš tuometinės darbovietės. Važiuodami namo nutarėme surengti tokį pat mitingą ir Marijampolėje. Daug laiko neprireikė, nes noras buvo begalinis.

Liepos 13 dieną Marijampolėje jau bangavo žmonių jūra ir skambėjo viešai garsiai nesakyti žodžiai – „Lietuva“, „Laisvė“, „Nepriklausomybė“. Kai po pirmojo mitingo pašešupyje (Rygiškių Jono gimnazijos stadione) iniciatoriai rinkosi gimnazijos muziejuje mokytojo Vinco Peckaus pakviesti, aš tuo pat metu rinkau vėliavas, plakatus ir kitus ūkiškus reikalus tvarkiau. Taigi, pirmajame būsimojo Marijampolės Sąjūdžio susirinkime nedalyvavau, tačiau vėliau nepraleidau nė vieno susirinkimo ar suplanuotos akcijos. Jau pirmųjų susirinkimų metu pasakiau, kad privalome rašyti susirinkimų protokolus, kad mūsų pačių įsipareigojimai neliktų pamiršti ir, kad to meto įvykiai būtų išsaugoti istorijai. Buvo tam prieštaraujančių. Ir ne vienas. Tačiau protokolai buvo pradėti rašyti, numeruoti ir saugoti. Kartais mėgstama filosofuoti apie sąjūdžius, jų numerius (kuris tai buvo Sąjūdis, kelintas). Mano gyvenime tai buvo vienas ir nepakartojamas. Spontaniškai, tikėjimo, tėvų auklėjimo ir prigimties vedami atėjome 1988-aisiais ir misiją baigėme 1990 metų kovo mėnesį, paskelbdami Lietuvos Nepriklausomybę bei išrinkdami vietos savivaldybių tarybas. Tuo metu jau atsikūrė politinės partijos, organizacijos ir judėjimai, o Sąjūdis prarado savo reikšmę bei paskirtį.

Savo misiją tokiu pavidalu, kokiu buvo gimęs, jis buvo atlikęs. Skaitydami protokolus tuos faktus nesunkiai atsektumėme. Sąjūdis iš tiesų pasiekė tai, ką ir planavo visuomeninė organizacija – pabudino, supurtė, davė galimybę mąstyti ir veikti. Asmeniškai kalbėjau su buvusiomis LPS Marijampolės sekretorėmis Romute Kedyte, Violeta Požarskaite, Daiva Žališkevičiūte, Nijole Kryžanauskiene ir Jolita Kumetaite bei paskutiniu LPS pirmininku, Jolitos tėvu Vincu Kumeta – niekas nieko nežino, neatsimena. Tačiau ko tik nenutinka. 2013 m. birželio 9 d. ryte, sekmadienį, paskambino V. Kumeta ir pasakė, kad namuose netyčia rado apie 150 puslapių LPS dokumentų, tarp jų ir protokolų… Įdomi žinia įdomiu laiku… po 20 metų… Tačiau jų taip ir negavau, o Vinco jau nėra tarp gyvųjų.

– Kokias pagrindines užduotis tada kėlė rajono ar mažesnių miestelių Sąjūdžio grupės? Kaip jas pavyko įgyvendinti? Prisiminkite, ką svarbiausia nuveikėte, kas iš tų metų labiausiai įsiminė.

– Ar iš tiesų, anot prancūzų žurnalistės Francuazos Tom, dar prieš 1990 metus rašiusios, kad „perestrojka – geriausiai pasaulyje valstybės mastu organizuotų nusikaltėlių, dar vadinamų nomenklatūra, pastangos legalizuotis pasaulyje ir perimti SSSR, Rytų bloko bei kiek įmanoma daugiau aplinkinių šalių ekonomikos“? Ar buvo realizuotas komunistų partijos perestrojkos planas, kurio esmę kompartijos centro komitete nusakė tuometinis KGB šefas Jurijus Andropovas tokiais žodžiais: „Draugai, štai čia mes pereiname prie operacijos esmės. Meilė socializmui mumyse kyla iš neapykantos kapitalizmui, todėl jums pavedama sudaryti planą, kaip SSSR įdiegti kapitalizmą. Ne švedišką, socialdemokratinio tipo. Mes turime šalyje sukelti laukinį, nesutramdytą kapitalizmą, kur viešpatauja džiunglių įstatymai…“?

Ar panašūs procesai vyko Lietuvoje ir Marijampolėje? Kur dingo Marijampolės Sąjūdžio archyvas? Nuo ko prasidėjo „Naujoji Lietuva“ Marijampolėje? Ir norint atsakyti į daug kitų klausimų reikia diskutuoti, svarstyti ir ieškoti atsakymų. Antra vertus, realių didingų tikslų pačioje pradžioje nebuvo. Norėjome atgauti savo miesto vardą ir atgavome, bet tokia politika jau reiškėsi ir kitur – deginti stabus, bet išsaugoti pinigus. Nenorėjome leisti statyti paminklo Leninui mūsų mieste – nepastatė, bet SSSR jau išsikvėpė ir nebuvo nei tikslo, nei prasmės vykdyti idiotiškus projektus. Pakeitėme kai kuriuos gatvių pavadinimus. Tuo metu atrodė didis darbas, o šiandien net tų gatvių gyventojai nežino jų vardų prasmės.

Pirmajajame mitinge Marijampolėje sakėme, kad mums reikia lito, himno ir trispalvės. Litas tyliai dingo, tik vertė eurinė išliko, himną mažai kas moka, o ir Trispalves tik šiemet kiek gausiau iškėlė ir tai dažnas ant grėblių kotų. Nei vietinės, nei centrinės valdžių nesugebėjome orientuoti tautos gerovės kūrimui, o ir kiti darbai daugiau ES reglamentų kopijos.

– Kaip į sąjūdininkus žiūrėjo tuometinė komunistų valdžia? Ar padėjo, ar trukdė?

– Mano giliu įsitikinimu, LPS Marijampolėje buvo gerai valdžios prižiūrimas. Tai galiu argumentuoti. Apie Lietuvos fenomeną yra parašyta ir straipsnių, ir knygų. Tuos rašinius apibendrinus, galima teigti, kad judėjimo pradžia laikomas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje. Didžioji dalis vietinių LPS rėmimo grupių susikūrė iki LPS steigiamojo suvažiavimo. Sąjūdžio vietos organizacija aiškiai dubliavo LKP (vadinamosios pirminės partinės LKP organizacijos) modelį. Todėl rėmimo grupės buvo tiek teritorinės, tiek institucinės. Ten, kur egzistavo LKP pirminė organizacija, kūrėsi ir Sąjūdžio rėmimo grupė, taip tarsi tapdama opozicine jėga iki tol monopolistinei LKP. Taip buvo beveik visur Lietuvoje. O Marijampolėje? Daugumą eilinių sąjūdininkų, siekusių reformų 1987–1988 metais, padrąsino ir užvaldė Lietuvos Laisvės Lygos bei kitų disidentinių organizacijų bekompromisis Lietuvos nepriklausomybės siekis, išreikštas reikalavimu naikinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Kremliuje pasirašyto Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasekmes. Šiomis deklaracijomis rėmėsi ir MPAGS iniciatyvinė grupė.

Su šiomis nuostatomis mes atėjome į pirmąjį mitingą Marijampolėje, o vėliau jų stengiausi laikytis ir įgyvendinti būdamas Marijampolės LPS Tarybos (MLPST) nariu ir pirmininko pavaduotoju. MLPST narė Regina Kulbokaitė dažnai į mane kreipdavosi: „Na, Laisvės lyga“. Tas kreipinys man patiko ir kartu priminė, kad einu teisinga kryptimi. Norint nuodugniau aprašyti to meto diskusijas ir veikimo būdus, reikia skaityti MLPST protokolus.

Bet kur yra tas Marijampolės LPS archyvas? Ar jis apskritai yra kur nors? Ne vieną kartą klausiau žmonių, daugiau ar mažiau su tuo susijusių. Apibendrintas jų atsakymas: „Nežinau“. O Marijampolės LPS pirmoji Taryba ir jo sudėtis verta tyrimų studijos. Kodėl atėjo būtent tie žmonės, kokia buvo jų motyvacija, koks buvo jų santykis su tuometine valdžia ir daug kitų klausimų. Kas iš jų buvo kompartijos nariai? Kas buvo kompartijos sarginiai šunys – kagėbistai? Šiandien dar galima sužinoti, bet tik protokolų analizė galėtų bent iš dalies atsakyti į klausimą, kokią rolę vaidino vieni ar kiti asmenys Marijampolės sąjūdyje. Jį pačioje pradžioje organizavo kompartija, o KGB agentai Marijampolės sąjūdyje veikė nė kiek ne mažiau nei kitur Lietuvoje.

– Ar Baltijos kelias Sąjūdžio aktyvistams buvo viena svarbiausių akcijų? Kaip sekėsi suorganizuoti joje dalyvauti rajono žmones?

– Baltijos kelias marijampoliečiams buvo svarbus tiek kiek ir kitiems lietuviams. Marijampolėje irgi vyko pasirengimo darbai. Kiekvienas MLPST posėdis prasidėdavo pasirengimo akcijai aptarimu. MLPST posėdžiai vykdavo beveik kasdien. Žmonės noriai rengėsi dalyvauti. Nebuvo kliūčių gauti autobusus. Vykdėme būsimųjų dalyvių registraciją, skaičiavome, kiek reikės žmonių ir automobilių jiems nugabenti į marijampoliečiams paskirtą vietą Baltijos kelyje. Mums teko Vilniaus –Ukmergės plento ruožas tarp 248 ir 252 kilometrų. Deja, ne visiems pavyko atvykti į paskirtą vietą. Dėl didžiulių grūsčių keliuose kai kuriems automobiliams nepavyko prasibrauti, ir jie sustojo autostradoje prie Vievio, kiti šiek tiek toliau, prie Maišiagalos.

To meto Sąjūdžio spaudoje ir sąjūdininkų ginčuose buvo nuomonių, kad akcija gali nepavykti, nes Lietuvoje esą atslūgusi politinė įtampa, apmirę ryšiai tarp Sąjūdžio grupių, žmonės pradeda bijoti dalyvauti akcijose, nebenori pasirašyti po protesto laiškais. Kita vertus, radikalesnės organizacijos (Lietuvos laisvės lyga, Jaunoji Lietuva) agitavo prieš šią akciją, tvirtindamos, kad geriau apjuosti gyvuoju žiedu rusų karines bazes. Kompartijos vadovybė iš pradžių irgi grasino, kad Sąjūdžiui teksią atsakyti, nes per tokį žmonių susibūrimą būtinai būsią aukų. Gal tai buvo savotiška žinia ateičiai. Juk aukų buvo ir Medininkuose, ir Sausio 13-ąją.

To meto Marijampolės spauda apie artėjančią Baltijos kelio akciją rašė mažai. Net Lietuvos Sąjūdžio spauda rašė mažai arba apskritai nerašė. Tomis dienomis Marijampolėje buvo leidžiamas vienas laikraštis, t.y. Lietuvos KP Marijampolės miesto komiteto, miesto ir rajono Liaudies deputatų tarybų laikraštis „Naujasis kelias“. 1989 m. rugpjūčio 26 d. (nr. 166) pirmajame puslapyje išspausdino Algio Vaškevičiaus straipsnį „Veidu į saulę“. Jame gražiai aprašyta marijampoliečių kelionė į Baltijos kelią ir patirtos emocijos. Antrajame to paties laikraščio puslapyje išspausdintas Reginos Kulbokaitės straipsnis „…Ir stipriai už rankų laikytis …“. Jame aprašyta Baltijos kelio išvakarėse, rugpjūčio 22-ąją, surengta marijampoliečių akcija. Ano meto spaudoje apie Baltijos kelią kalbama ir prisimenama daugiau nei apie rugpjūčio 22 dienos renginį Marijampolėje. Tačiau jis buvo ne mažiau svarbus ir reikšmingas nei taiki Baltijos kelio grandinė.

– Sąjūdžio žmonės rajonuose nemažai nusipelnė, kad į Aukščiausiąją Tarybą, o vėliau ir į savivaldybių tarybas buvo išrinkti tokie žmonės, kurie anksčiau buvo laikomi „liaudies priešais“. Kokia savivaldybės Taryba buvo jūsų rajone?

– Į visokias SSSR ir kitokias Vilniaus tarybas rinkome tik komunistus (juk perestrojka), o apie pirmuosius Marijampolės savivaldos rinkimus, prieš juos vykusius užkulisinius žaidimus, intrigas, kai kurių asmenų siekį valdžios poste išlaikyti ir anksčiau valdžiusius galėčiau parašyti atskirą straipsnį. Dabar trumpai galiu pasakyti, kad iki 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo ir pirmųjų laisvos Lietuvos savivaldos rinkimų Marijampolės LPS pirmininko pareigas ėjo du asmenys: pirmasis pirmininkas – Stasys Daugėla (maždaug metus), o vėliau – Algirdas Bajarkevičius. Tuo metu vyko atskiri rinkimai į miesto ir į rajono tarybas. Jau buvo atkurtos kai kurios politinės partijos.

Buvau vienas iš grupės asmenų, atkūrusių Lietuvos krikščionių demokratų partiją (LKDP) ir tuo metu ėjau LKDP Marijampolės skyriaus pirmininko pareigas, o į rinkimus ėjau kaip LKDP atstovas, nors kartu buvau ir LPS MS pirmininko pavaduotojas, taigi buvau „dvigubas kandidatas“. Nutarta mane teikti kandidatu į Tarybos pirmininkus, o A. Bajarkevičių – kandidatu į merus. Vis dėlto įvyko taip, kad tarybos pirmininku buvo išrinktas A. Bajarkevičius, 1989 metų rudenį įstojęs į Komunistų partiją, o meru – komunistas Bronius Beržinis, sovietinio Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Aš buvau išrinktas Tarybos pirmininko pavaduotoju. Mero pavaduotojas – irgi komunistas. „Liaudies priešas“ naujojoje valdžioje buvau tik aš vienas.

– Kovo 11-oji vainikavo pagrindinį Sąjūdžio siekį – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Ar Sąjūdžio misija tuo buvo pasiekta? Kiek aktyviai Sąjūdis veikė po Kovo 11-osios?

– Bent jau Marijampolėje Sąjūdis pasibaigė kartu su pirmaisiais savivaldos rinkimais. Sąjūdis gavo absoliučią daugumą balsų. Taigi savo misiją lyg ir įvykdė. Iš judėjimo nujudėjo į valdžią ir išsiskirstė po naujas partijas. Ar misija buvo įvykdyta ? Sunku pasakyti, ar tai, kas buvo parašyta Sąjūdžio programoje, buvo jo misija, ar tik spontaniškas krašto gyventojų emocijų proveržis, kuris jau 1992 metais buvo daugumai nusibodęs…

– 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio paremti deputatai, nusprendė baigti savo darbą ir paskelbė pirmalaikius rinkimus. Tie patys žmonės pasuko skirtingais keliais, atsidūrė įvairiose, netgi priešiškose viena kitai partijose. Kas atsitiko, kad buvę bendražygiai vėliau net tapo priešais?

– Šiandien net abejonių nekelia faktas, kad Sąjūdis buvo nedidelio bendrakeleivių būrio svajonė. Kitiems tai buvo perestrojka. To laiko jie prisiminti nenori arba nori jį pristatyti tokį, kokio niekada nebuvo, arba visai užmiršti. Marijampolėje labiausiai skaudina „tautos atminties“ sargai. Kur jie bevestų, su tokiais man ne pakeliui. Jie veda į susinaikinimą, o aš visada siekiau kelio į šviesą, viltį ir gyvenimą.

– Nepriklausomybė yra neginčytina vertybė, bet beveik po 30 atkurtos Lietuvos metų turime daugybę problemų ir didelį žmonių nusivylimą. Kodėl? Kas labiausiai Jus nuvylė?

– Dar kartą tenka pasisakyti „nepalaužto tautos stuburo“ klausimu. Tik pakartoti, kad nesimato nei stuburo nei tautos, o tik būrys besistengiančių išgyventi ir prisitaikyti individų. Marijampolėje nuo 1990 metų buvo išrinkti šeši merai. Visi jie – buvę Komunistų partijos nariai. Tas neskaitlingas patriotiškumą išsaugojusių būrelis buvo pamažu išstumtas iš viešojo gyvenimo. Marksistinių lozungų pavadinimai pakeisti liberaliais. Tikslas liko tas pats – grobti ir griebti, pelnas ir tik pelnas. Visi kiti – tarnautojai, mokytojai, kariai – sumenkinti ir tebemenkinami nuolat primenant, kad tikri yra tik verslininkai, t.y. tie, kurie mobilizuoja kasti griovius, siūti batus ar kepti „bulkas“ už mažiausias algas Europoje, t.y. daro pelną ir uždirba pinigus. Kiti – tik siurbėlės. Naikinama šeima, papročiai, tradicijos, kalba, istorija. Tai nuvylė ir nuvilia. Tokiais šunkeliais brendant nereikės jokios invazijos iš kitur – greitai patys save pribaigsime.

Kažkada apie situaciją Marijampolėje rašiau, kad čia vyrauja tam tikra vietinė specifika. 1940–1990 metais šiame mieste ir jo apylinkėse įsikūrė daug žmonių, atvykusių iš kitų Lietuvos regionų bei kaimo. Tuometinis Kapsuko rajonas didžiavosi tuo, kad jis pirmasis sunaikino Lietuvos kaimą. Čia greičiausiai Lietuvoje, prisidengiant melioracija, nugriauti vienkiemiai, o žmonės perkelti į gyvenvietes. Šio regiono žmonės, būdami tik darbštūs (kadangi patriotai ir idealistai sušaudyti, ištremti Sibiran, puvo kalėjimuose arba emigravę), tapo itin pragmatiški. Šis regionas visą sovietmetį garsėjo kaip žemdirbių ir amatininkų kraštas. Tada čia klestėjo verslai, kurie formaliai buvo draudžiami: lapių, audinių auginimas, mezgimas, prekyba autodetalėmis, brakonieriavimas, alkoholio gamyba ir t.t. Visi šie verslai reikalavo nelegalių žaliavų ir, žinoma, „stogo“. Taigi vietinė to meto valdžia ir darbštieji suvalkiečiai labai gražiai sutarė. Milicija gaudė vištų ir liemenėlių vagis, bet globojo savo maitintojus. Įvykiai po 1990 metų tik patvirtina „vietinių“ pragmatizmą – renkant Seimo narius čia visada buvo balsuojama už kompartijos kandidatus arba už žmogų, kuris „duoda“ ir pinigų, ir daiktų, pavyzdžiui, už Kazį Bobelį.

Buvau Sąjūdžio veikėjas, nuolat bendravau su mūsų kaimo politikais ir galiu liudyti, kad čia paklausesnės yra kairiosios partijos, kurių gretose būtinai rasite buvusių kompartijos narių. Kai kuriose – ir labai daug. Savivaldos rinkimai tai tik patvirtindavo. Čia niekada nebuvo sudaryta jokia dešiniųjų koalicija. O jeigu išoriškai kai kurios ir atrodė panašios į dešiniąsias, tai balsuodamos už sprendimus, priimdavo palankius kairiesiems (manau, dėl to, kad savo gretose turėjo ir tebeturi tuos pačius infiltruotus ar deleguotus asmenis). Taigi daug panašumų su Lietuva ir pasekmės panašios.

– Lietuvos Sąjūdis lyg ir nebuvo likviduotas, bet aktyviau veikia tik Vilniaus ir Kauno skyriai, nuolat atkreipiantys dėmesį į įvairias mūsų valstybės ir tautos problemas bei siūlantys būdus joms spręsti. Ar tame rajone, kur tada gyvenote, yra kokie nors Sąjūdžio likučiai, grupė žmonių, nepriklausančių partijoms, visuomenininkų, kurie nuolat turi kokių nors pastabų ir pasiūlymų vietinei valdžiai, kaip gyvenimą padaryti geresnį?

– Kaip jau minėjau, po 1990 metų savivaldos rinkimų Sąjūdžio likučius (gana gausius) privatizavo broliai konservatoriai. Gal ir gerai, kad nepaleido į visas keturias puses. Žmonės, kurie su tuo sutiko ir iš sąjūdininkų tapo konservatoriais, manau tai padarė laisva valia. Daug kas bando atkreipti dėmesį į įvairias mūsų valstybės ir tautos problemas bei siūlyti būdus joms spręsti, bet mažai kas išgirsta. O išgirdę beveik vieningai nedaro nieko. Turiu puikių asmeninių pavyzdžių.

– Dabar, tautos išlikimo akivaizdoje, vis dažniau išgirstame, kad vėl reikia Sąjūdžio, nes be jo susikaupusių Lietuvos problemų esant jau kitoje erdvėje, Europos Sąjungoje, neaktyvi pilietinė visuomenė spręsti valdžios nepriverčia. O kaip Jums atrodo?

– Vyksta milžiniška ideologinė revoliucija. Keičiamos prasmės, vertybės net žodžių reikšmės. Griaunami papročiai, tradicijos, naikinami įprasti ir aiškiai identifikuojami socialiniai institutai. Dangstomasi globalizacija, liberalizmu, Europos Sąjunga ir kitokiais išgalvotais dariniais, religijomis ir tikėjimais. Vardan pelno, dėl godumo ir gobšumo pamiršta tai, kas jungia, tvirtina ir šventina. Prieš 30 metų komunistai, kad ir kur gyvendami, savo iškabose skelbė vieną žodį – „internacionalizmas“. Šiandien tie žmonės nebevadina savęs komunistais, o iškabą jie pakeitė ir dabar ten parašytas kitas žodis – „multikultūriškumas“. Dabar pagalvokite: internacionalizmas ir multikultūriškumas. Kur skirtumas? Jo nėra. Tai – sinonimai. Jie pakeitė iškabą ir daro tą patį, ką darė komunistai prieš 30, 40, 50 metų.

– Matome, kad vyksta konkurencija dėl valdžios, peštynės tarp partijų, vieni kitų kaltinimai, norint iškilti į paviršių ir pasirodyti geresniam už kitus. To nebuvo Sąjūdžio pradžioje, kai daugelis vieningai dirbo dėl bendros idėjos. O kažin ar dabar mažesniuose miestuose dar liko bendrų idėjų?

– Politinių – ne. Kartais susivienija pažiopsoti į kokį nors nemokamą koncertą, kartą per metus parinkti šiukšles paupiuose (ir tai su partijų vėliavomis). Altruizmas, tautiškumas, bendruomenės, papročiai daug kur sunaikinti. Tušti kaimai, retkarčiais atvažiuojantis kunigas, 90-metis vienišas choristas, siaubingiausia emigracija ir tvirta lyderystė visų blogiausių pasaulio dalykų reitinguose…

– Ar bendraujate su buvusiais bendražygiais iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės?

– Tik atsitiktinai susitikę persimetame vienu kitu žodžiu.

– Ką Jums pačiam davė Nepriklausomybė? Kaip susiklostė Jūsų gyvenimas? Ką veikiate dabar?

1988 metais organizavau pirmąją Sąjūdžio grupę Marijampolės mieste (tuomet Kapsukas), MPAGS bei Sąjūdžio grupių steigimą mieste ir rajone, buvau LPS Marijampolės tarybos pirmininko pavaduotojas. 1988 m. liepos 13 d. organizavau pirmąjį Sąjūdžio mitingą Marijampolėje, iškėliau pirmąją Trispalvę vėliavą mieste ir virš pašto. 1989 metais organizavau pirmąjį viešą sovietmečio laikų Vasario 16-osios minėjimą Marijampolėje, talkinau vykdant pirmąjį (neoficialų) referendumą Lietuvoje dėl Marijampolės vardo atgavimo.

1991 metais per sausio įvykių ir rugpjūčio pučą organizavau pilietinį pasipriešinimą Marijampolėje, aktyviai rašiau vietinėje spaudoje. Talkinau atstatant senuosius bei statant naujus kryžius, koplytstulpius, paminklus, sakiau kalbas. Rugpjūčio pučo dienomis pergudravau Rusijos kariškius ir perėmiau slaptą TSKP vietinio padalinio archyvą, kuris buvo saugomas sovietinio desantinio pulko kareivinėse. Gauta medžiaga aiškiai atskleidė daugumą provokacijų ir klastočių, kurias komunistai naudojo prieš atgimstančią Lietuvos Respubliką. Medžiaga buvo unikali, niekur kitur Lietuvoje tokios nepavyko gauti.

Kelias kadencijas buvau renkamas į Marijampolės miesto savivaldybės tarybą, 1990–1995 metais dirbau Marijampolės savivaldybės tarybos pirmininko pavaduotoju. 1992 metais buvau paskirtas trijų komisijų, t.y., TSKP veiklai, KGB veiklai bei Komjaunimo veiklai tirti ir turtui perimti pirmininku Marijampolėje. Atliekant tyrimus paaiškėjo, jog KGB dokumentuose buvau užrašytas kaip itin pavojingas „tarybinei santvarkai“ ir buvau pirmasis sąraše asmenų, kuriuos reikėtų likviduoti, gavus atitinkamus TSKP nurodymus.

Tačiau liūdniau buvo tai, kad bent šeši asmenys iš Marijampolės sąjūdžio tarybos tarnavo KGB. Turėjo ne tik vardus, bet ir slapyvardžius. 1990–2003 metais buvau Marijampolės savivaldybės Pavadinimų suteikimo ir keitimo komisijos pirmininkas, todėl daug prisidėjau, kad sugrįžtų senieji Marijampolės gatvių vardai, kiti pavadinimai. Nuo 1995-ųjų, t.y. nuo administratoriaus pareigybės įsteigimo Lietuvos savivaldybėse, pradėjau dirbti šį darbą Marijampolės miesto savivaldybėje ir dirbau iki 2003 m. vasario 25 d., t.y. iki šios pareigybės panaikinimo.

Esu stažavęsis bei mokęsis administravimo darbo Danijoje, Vengrijoje, JAV, Vokietijoje, Suomijoje. Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje. 2003 metais laimėjau du konkursus: Marijampolės verslo informacijos centro vadovo pareigoms užimti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje. Vieną po kito konkursus laimėjau, bet nomenklatūrai atstovaujantys asmenys neleido dirbti nė vieno darbo.

2004–2008 metais dirbau UAB „Mantinga“ eksporto vadovu Vakarų rinkose. Prisidėjau atverdamas naujas rinkas bendrovės produkcijai bei padidindamas pardavimus į kitas Vakarų šalis. Priklausau daugeliui visuomeninių organizacijų, bet  nesu jokios partijos narys. Po penkerius metus (!!!) trukusių teisminių ginčų buvau paskirtas eiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Marijampolės apskrityje pareigas (nuo 2008 m. balandžio 29 d. iki 2016 m. liepos 4 d.).

Nuo 2016 metų esu bedarbis ir suprantu, ką jautė mūsų seneliai tremtiniai, kurių neregistravo, nedavė darbo, o dėl jų buvo pasakyta ir parašyta: „Kankinkit ir tyčiokitės iš jų, nes jie – ne sovietai“. Jaučiuosi panašus į disidentus – sovietmečio laisvės šauklius.

2009 metais Seime buvau apdovanotas tarptautiniu Baltijos asamblėjos medaliu už nuopelnus organizuojant Baltijos kelio akciją. 2010 metais Marijampolės savivaldybė apdovanojo miesto globėjo Šv. Jurgio medaliu už nuopelnus atkuriant Nepriklausomybę, o 2014 metais Marijampolės savivaldybė apdovanojo Šv. Jurgio ordinu už nuopelnus Marijampolei ir Sūduvai. Esu apdovanotas įvairių visuomeninių organizacijų padėkomis, medaliais ir atminimo ženklais.

Žmona dirba valstybės tarnyboje, dukra – teisininkė, sūnus – Lietuvos kariuomenės karininkas. Mano politinis idealas – Lietuvos karalius Vytautas Didysis, o gyvenimo kredo – nenusilenkti prieš netiesą. Turiu dėl ko gyventi, dėl ko stengtis. Tai ir darau. Valdžiai tokie kaip aš nereikalingi.

„XXI amžius“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *