P. Urbšys. Sumgaito žudynių 30-osios metinės: Ar dar esame ištikimi Sąjūdžio idealams? (3)

Povilas Urbšys | lrs.lt O. Posaškovos nuotr.

Povilas Urbšys | lrs.lt O. Posaškovos nuotr.

Šiais metais minimos 30-osios sovietiniame Azerbaidžane vykusių Sumgaito žudynių metinės. 1988 m. vasario 27–28 dienomis buvo nužudyta dešimtys armėnų, apie 18 000 buvo priversti palikti miestą, savo namus ir turtą.

Sumgaito pogromai buvo nuožmus atsakas Kalnų Karabacho nepriklausomybės judėjimo metu vykusioms taikioms armėnų demonstracijoms dėl armėnų tautos apsisprendimo teisės.

Sovietų Sąjunga nesugebėjo užkirsti kelio antiarmėniškiems veiksmams: valdžia reiškė nenorą stabdyti minėtų smurto veiksmų sovietiniame Azerbaidžane. Sovietų valdžios neveiksnumas privedė prie kruvinų armėnų žudynių Baku, Kirovabade ir kituose miestuose.

Karabacho apsisprendimo teisės kova virto Armėnijos nepriklausomybės kova. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo dešimtmečio pradžioje Baltijos šalių nacionaliniai frontai, taip pat ir Sąjūdis, buvo glaudžiai susiję su Armėnijos nepriklausomybės kova. Nuo pat pirmųjų Karabacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo dienų lietuviai tiek politiškai, tiek moraliai palaikė Karabacho gyventojus.

1988 m. liepos 9 dieną Sąjūdžio surengtame mitinge Vingio parke, kuriame dalyvavo apie 100 000 žmonių, buvo priimta rezoliucija. Joje buvo išreikštas rūpestis dėl padėties Kalnų Karabache bei daugelio žmonių gyvybei gresiančio pavojaus. Taip pat paminėta, kad, norint garbingai išspręsti šį klausimą, Kalnų Karabache turi būti surengtas referendumas (paskelbta „Sąjūdžio žiniose“ 1988 m. liepos 16 d.).

1988 m. liepos 7 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją (Nr. C 94/117), kurioje teigiama, kad „Sumgaito armėnų pogromai ir žiaurūs smurto veiksmai Baku mieste kelia pavojų Azerbaidžane gyvenančių armėnų saugumui“ ir pasmerkė „smurtą, nukreiptą prieš armėnų demonstrantus Azerbaidžane“, palaikė „armėnų mažumos reikalavimą susivienyti su Armėnija“.

Atkurdami Lietuvos nepriklausomybę Kalnų Karabacho apsisprendimą gyventi nepriklausomoje valstybėje suvokėme, kaip tautos egzistencinį siekį atkurti savo nepriklausomą valstybę. Dabar praėjus daugiau nei 27 metams bandoma iškreipti istorinę tiesą dirbtinai gretinant Kalnų Karabacho klausimą su Rusijos inspiruotomis Osetijos, Abchazijos ir Krymo problemomis. Neseniai Azerbaidžano vadovybės išreikštos teritorinės pretenzijos Armėnijai neskatina siekti pagrindinio visų derybų dalyvių tikslo, t. y. taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo grįsto tarptautiniais principais ir normomis.

Lietuva turėtų nuosekli laikytis savo pozicijos  išsakytos atgimimo laikais atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Bet koks bandymas pasiduoti Azerbaidžano įtakai ir dėl išskaičiavimo keisti poziciją Kalnų Karabacho atžvilgiu yra ne kas kita, o išdavimas laisvės ir demokratijos vertybių. Sumgaito įvykiai ir Kalnų Karabachas tai priminimas mums – kas mes buvome, kas esame ir kuo galime tapti, jei dėl savo sotaus ramaus gyvenimo išduosime mūsų šalį į laisvę išvedusius Sąjūdžio idealus.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *