V. Kančiauskas. Konkursą laimėjo arklys, arba kas gali būti horizontaliau už Lietuvą ir Lukiškių aikštę? (17)

Menininkas ir tarptautinei bendruomenei žinomas skulptorius Vladas Kančiauskas | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Menininkas ir tarptautinei bendruomenei žinomas skulptorius Vladas Kančiauskas | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Istoriškai taip susiklostė, kad Lukiškių aikštėje sušaudžius 1863 m. sukilėlius, aikštė morališkai perėjo į valstybinės aikštės statusą. Tai puikiai jautė visos valdžios ir visuomenė.

Pasaulio civilizacijos savo valstybių sostines pažymi vienareikšmiškai – valstybės aikšte.

Ji ne rekreacinio – poilsio aikštė, su laisvais takeliais, bet iškilminga, valstybinės rimties, tautos didvyrių ir valstybės Švenčių aikštė. Pvz., Romoje, Paryžiuje, Londone, Sankt-Peterburge, Vašingtone, Berlyne ir kt.Taigi, kas atsitiko, kad valstybei nutarus turėti valstybinę aikštę, grupelė architektų suprojektavo rekreacinį poilsio skverą, naiviai išskirdami vietelę skulptūriniam akcentui, neva atiduodami duoklę tautos kovoms už laisvę?

Akivaizdus provincialiai profaniškas sprendimas profesionaliai pilkas, net sumažinus aikštę apželdinant jos pakraščius. Panaši aikštė gali būti bet kur – Panevėžyje, Mažeikiuose, Šiauliuose… Todėl sunku suprasti, ar tai elementarus diletantiškumas, ar priešiškas valstybei darbas.

Pasaulinė praktika mums rodo, kad panašūs objektai prasideda skulptoriaus ir architekto pradine mintimi. Aišku iniciatyva ir pirminė mintis turėtų būti skulptoriaus – jis sumąsto, kas turėtų būti, koks plastinis objektas turi dominuoti išreiškiant valstybę. Egzistuoja taisyklė, kad tai turėtų būti atšokusi nuo horizontalės vertikalė.

Profesionalų, kultūros, visuomenės atstovų sudaryta meno taryba konkurso keliu sprendžia tolesnį pasirinkimą. Siekiant tobulumo galima surengti penkis, dešimt ir kiek tik reikia atrankos konkursų. Tokiame dviejų autorių tandeme siūlomi darbai yra labiau išbaigti, „išnešioti“, t.y. brandesni, – tokie konkursai yra stipresni. Ir atvirkščiai, grupės autorių kolektyvo rezultatai visada prastesni, jei ne blogi. Gal nedrąsa ar kolektyvinė atsakomybė, ar mėlynių skaičius galvoje verčia architektus burtis į grupeles. Vadinasi šiandien turime pradinį neteisingą sprendimą, kuris padiktavo tolesnius naivius, neprofesionalius plastinius pasiūlymus, kurie ir negalėjo būti kitokie, nes jie tėra priedas – ne aikštės erdvės rengėjai, o tik skvero priedai…

V. Kančiauskas. Konkursą laimėjo arklys, arba kas gali būti horizontaliau už Lietuvą ir Lukiškių aikštę? | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

V. Kančiauskas. Konkursą laimėjo arklys, arba kas gali būti horizontaliau už Lietuvą ir Lukiškių aikštę? | Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Išvada viena: patikėtas architektų grupei aikštės projektavimas be pradinės minties, koks objektas turėtų būti yra gėdinga klaida.

Žinoma, įmanomas ir toks sprendimas, kokį turime dabar. Bet akivaizdu, jog tai ne pagrindinė, valstybės aikštė. Tai rekreacinis poilsio skveras, turint omenyje visus čia numatomus patogumus su esamu tualetu a’front skvero priekyje.

Dabar numatyta skulptūrai vietelė negali savarankiškai apvaldyti skvero erdvės pagal apribotą siūlomą vietą. Tokią situaciją romėnai vadino asinus in tegulis (asilas ant stogo).

Paskelbus konkursą, nugalėjo trys Vyčio skulptūros. Pirma premija – skulptorius A. Sakalauskas. Antra premija – skulptorius G. Umbrasas, trečia premija – skulptorius S. Žirgulis.

Visada pradžios pradžia yra mintis. Jeigu visuomenėje sklando valstybinės aikštės idėja, kūrėjams atsiranda aibė konkrečių minčių, (vykęs konkursas įrodė, kad trys pirmosios premijos yra Vytis). Vadinasi jau prasideda ir architekto aikštės formavime konkretus darbas. Be abejonės aikštė turi klasikinį, pagal ją supančių namų kvartalo charakterį. Tai pastebėjo dar sovietinių laikų aikštės tvarkytojai.

Grįžtant prie konkurso. Keistoji meno taryba, sudaryta ne iš daugumos profesionalų, bet iš visuomenininkų ir „veikėjų prie meno“, išrinko pagal savo meninį mentalitetą agresyvią, juodą. soc. realizmo stiliuje 1 variantą – ARKLĮ. Cirko „kabrioleto“ pozoje, kai arklys cirke pastatomas piestu, vertikaliai. Toks arklys nieko bendra su valstybės herbu neturi. Tai visai kitos valstybes herbas.

Antra ir trečia vieta pažymėti Vyčiai – tikrai supratę Vyčio esmę. Vytis – tai nešti šviesą, ginti valstybę. Toks Vytis ir kaip valstybės herbas buvo aprobuotas tarpukario Lietuvoje. Ir kam prireikė jį keisti? Tuomet keiskime ir vėliavą ir t.t.

Heraldikos taisyklės reikalauja laikytis esamų valstybės ar asmens herbo ribų. Atrodytų, sveikas protas turėjo pratęsti konkursą tarp antros ir trečios vietos autorių. Ypač dėl to, kad autoriai yra „pagavę kampą“ kompetentingi, stiprūs kūrėjai. Galbūt jie galėjo toliau konkuruoti kaip šachmatų partijoje, kol kuris nors laimės. Taip būtų laimėjęs brandus darbas…

Lukiškių aikštės projektas, kurtas Andriaus Labašausko | Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Lukiškių aikštės projektas, kurtas Andriaus Labašausko | Vilniaus miesto savivaldybės nuotr.

Tačiau laimėjus arkliui, o ne žirgui, sukilo dalis profesionalų ir visuomenės, kuriems toks „Vytis“, švelniai tariant, visiškai nepriimtinas.

Ir štai tada atsiranda netikėtas sprendimas, turbūt aukščiausios Kultūros ministerijos. Esant tokiai problemiškai situacijai, kuri netenkina dalies visuomenės, reikia steigti naują demokratinį konkursą, kuris ir sudės visus taškus ant „i“.

Kvailas ar protingas, bet naujasis konkursas tikrai sudėjo…bet ne taškus, o vinis – aktyvioji visuomenė suskilo į dvi priešiškas stovyklas. Kodėl?

Į naująjį konkursą buvo pakviestas Šiuolaikinio meno centras, kuris specializuojasi pasąmonės performansų ir instaliacinių vaizdelių kūrime. Pavyzdžiui, puiki naujametinės Vilniaus eglutės instaliacija. Pats pavadinimas „šiuolaikinio“, kuriuo remiasi vaizdelių kūrėjai, yra, švelniai tariant, neteisingas. Šiandieninis menas yra kaip okeanas, susidedantis iš įvairių upių. Na o valstybinė aikštė — tai ne vienadienis cirko vaizdelis. Todėl ir atsirado jau esančiame skvere jam pritaikytas bunkeris-kalnelis, savo kvailoku naivumu ir autoriaus drąsa daug ką nustebinęs.

Prasidėjo arši diskusija tarp „arklio“ ir „bunkerio“ (autoriaus nuomone, taip jiems abiem ir reikia), kuri išsivystė į demonstracijas ir tarpusavio pasispjaudymus. Tai bunkerininkų jaunimėlis, kurių į demonstraciją atsinešti muilo burbulai labai tiksliai ir vaizdžiai išreiškia jų požiūrį į valstybingumą ir meninį skonį. O dvigubai aršesni „arklio“ (ne Vyties) šalininkai pagrasino statysią palapinių miestelį ir budėsią dėl „arklio“.

Valstybės policija viską atidžiai stebėjo, televizija atidžiai filmavo… visi graudžiai juokingas dainas dainavo. Kaip senovės romėnai sakytų, rus in urbe (kaimas mieste).

Išeitis iš „patinės“ situacijos viena: grįžti prie gražiausio Europoje mūsų valstybės herbo Vyčio – prie konkurso antros ir trečios vietos laimėtojų finalo. Ir kaip būtinybę perkeliant 1863 m. vieno iš sukilimo vadų Z. Sierakausko palaikų (rastų Gedimino kalne) į valstybinę aikštę prie čia esančių kitų 1863 m. sukilimo vadų sušaudymo vietos.

Autorius yra menininkas ir tarptautinei bendruomenei žinomas skulptorius.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *