Kas Lietuvai išrinko tokį paminklą Lukiškių aikštėje? (10)

Ar konkurse išrinktas tas Lukiškių aikštės paminklas, kuris yra meniškiausias, o gal vienija Tautą? | S. Žumbio nuotr.

Apie tai prie Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, vienas iš Sąjūdžio pradininkų Audrius Butkevičius, Kauno Sąjūdžio vadovas, istorikas, publicistas Raimundas Kaminskas, vienas garsiausių Lietuvos tapytojų Aloyzas Stasiulevičius ir filosofas Krescencijus Stoškus. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. Jakavonis:

– Ar konkurse išrinktas tas Lukiškių aikštės paminklas, kuris yra meniškiausias, o gal vienija Tautą?

A. Butkevičius:
– Aiškinant, kas čia įvyko, reikia iš karto pasakyti, kad kalbame ne apie meninius sprendimus, o apie politinius, istorinius simbolius. Šioje diskusijoje tai yra labai aiškus politinis rakursas. Mes atsidūrėme konfliktinėje situacijoje – vienoje pusėje yra jėgos, bandančios įtvirtinti tam tikrus Tautai svarbius momentus, konkrečiai Vilniuje, konkrečiai toje aikštėje, per kurią gerus 150 metų žygiavo mūsų istorija nuo tų laikų, kai Rusijos pastangomis buvo sunaikinta Abiejų Tautų Respublika. Tai labai simbolinė vieta. Šioje pusėje yra žmonės, kurie suvokia šitų politinių simbolių prasmę, ir kitoje pusėje yra žmonės, kurie taip pat puikiai suvokia šitų politinių simbolių prasmę, bet, mano galva, yra sąmoningai angažuoti ignoruoti tokių politinių simbolių reikšmę.

Audrius Butkevičius | S. Žumbio nuotr.

Didžiausia problema yra ta, kad tokio lygio sprendimas turėtų būti priimtas aukščiausiu politiniu valstybės lygmeniu, o ne numestas kažkokiai, dovanokit, aštuntos eilės komisijai. Kitaip tariant, valstybės vadovas, kuris atsakingas už valstybės kursą, turėtų pasakyti savo nuomonę ir pateikti siūlymą. Antra – tai turėtų daryti Parlamentas, trečia – tai turėtų daryti Vyriausybė, ir tai turėtų būti valstybinio lygio sprendimas. Savo Tautos išlikimu ir gyvavimu suinteresuoti valstybės vadovai turėtų stengtis, kad toks objektas atsirastų visuomenės pastangomis. Sprendimą jie priimtų, bet atiduotų daugybę galių žmonėms, kad jį realizuotų.

Pavyzdžių mes turime. Kad ir Prisikėlimo bažnyčia Kaune tarpukario Lietuvoje. Lietuvos žmonės kiekvienas surinko po plytą ir šis statinys atsirado. Netgi tais nelabai mano mėgstamo prezidento A.Smetonos laikais buvo stengiamasi tas visuomenines iniciatyvas paspausti, jų nebuvo bijomasi. O šioje Lietuvoje, kuri priklauso Europos Sąjungai, yra bijomasi iniciatyvų, kurios yra tautinės, kurios gali neatitikti kažkokio šiandien viešai neįvardijamo, tačiau virš mūsų visų sklandančio europinio standarto. Mes matome, kaip prezidentė, Seimas, Vyriausybė nusišalina nuo vadovavimo. Sprendimas numetamas žmogeliams, kurie viešai, žiūrėdami mums į akis klastoja netgi tą menką balsavimą, kuris buvo leistas. Ir dar pasiūlo akivaizdų plagiatą.

G. Jakavonis:
– Vyčio projektas vis dėlto nepralaimėjo. Jo paminklą svarstoma statyti Kaune…

Raimundas Kaminskas | S. Žumbio nuotr.

R. Kaminskas:
– Vytis yra mūsų politinis simbolis, mūsų vienybės simbolis. Pažiūrėkime, ką Vytis sieja. Sieja visus sukilimus, Lietuvos kariuomenes, Lietuvos laisvės kovotojus, partizanus, kurie nešiojo kokardas, sagas su Vyčio ženklu. Prisiminkime generolo Tado Kosciuškos sukilimą, ten irgi buvo Vyčio ženklas. Kas jungia mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautas, rusėnus, ukrainiečius, gudus? Irgi tas pats Vytis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytis. Priminsiu, kad Vasario 16-osios Akto signataras, Lietuvos tarybos pirmininkas daktaras Jonas Basanavičius net siūlė valstybinę vėliavą su Vyčio ženklu.

Dabar nemaža dalis visuomeninių organizacijų, pirmiausia Sąjūdis, Vyčio fondas, vadovaujamas Viliaus Kavaliausko, pradėjo organizuoti ir telkti žmones, kad šis simbolis būtų pastatytas Lietuvos istorinėje sostinėje. Man, kaip rinkėjui, kaip Lietuvos piliečiui, nesuprantami mūsų Kultūros ministerijos, ministrės, jos pavaduotojų politiniai sprendimai. Man nesuprantama Seimo Kultūros komiteto pirmininko, kitų vadovų, nuo kurių priklauso, kad mūsų istorinėje Lukiškių aikštėje, sostinėje, atsirastų paminklas, politinis ir patriotinis simbolis, jungiantis tiek dabartį, tiek istoriją, politinė retorika.

Man labai keista, kad per televiziją Vilniaus miesto meras teikė savo neva ekspertinį meninį vertinimą. Ar jis yra meno ekspertas, kad galėtų vertinti tą paminklą, ar jis yra sostinės meras? Aš, kaip pilietis, rinkėjas, pirmiausia norėčiau, kad viešai būtų paskelbta, kokie politikai, politinės institucijos prisidėjo, kad Vyčio paminklo, Lietuvos simbolio, nebūtų Lukiškių aikštėje. Reikia, kad žmonės žinotų, žinotų kitos kartos.

Pastebėjau dar vieną dalyką: tam tikros jėgos laukia, kad iškeltų galvas tie patriotai, vadinamieji nacionalistai, ir panašiai. (Mes pamatysim, kas jie tokie, ir parodysim, kad jie yra bejėgiai Lietuvoje.) Manau, reikia elgtis oriai ir garbingai. Vis dėlto aš tikiu, kaip ir sovietmečiu tikėjau, nors nebuvo pagrindo, Lietuvos nepriklausomybe, aš tikiu, kad gražus, garbingas ir įdomus paminklas Lietuvos sostinėje bus pastatytas. Gal ne 2018 metais, gal 2019, o gal 2020 ar 2021 metais, bet jis bus. Esu tuo visiškai įsitikinęs.

Visa mūsų istorija būtent tuo ir paženklinta, tai mūsų valstybės tapatybė, savasties dalis, simbolis. O liberaliai nusiteikę parodyti savo galias, galbūt nori supriešinti menininkus su pilietinėmis organizacijomis.

Ir apskritai, kodėl šiandien, kai aikštė jau įrengta ir investuotos mokesčių mokėtojų lėšos, rengiamas kitas projektas, pagal kurį teks dalį aikštės vėl išardyti, kad būtų įrengtas bunkeris ir panašiai? Sakome, kad Lietuvoje trūksta menininkų, idėjų, menininkai per prasti (tiesa, tuo abejoju), rengiame tarptautinį Vyčio konkursą, kviečiame lenkus, japonus, dar kažką. Bet aš tikiu mūsų šalies menininkais, tik matau politikų ranką, nenorą.

G. Jakavonis:
– Gal aptarkime „laimėjusio“ projekto meninę pusę…

Aloyzas Stasiulevičius | S. Žumbio nuotr.

A. Stasiulevičius:
– Pradėsiu nuo to, kad ši aikštė yra istorinė. Čia nužudyti 22 sukilėliai. Čia nužudytas Kostas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas. Ji aplaistyta krauju. Todėl tai ne šiaip sau aikštė. Ji valstybinė aikštė. Kas čia turi stovėti? Visiškai suprantama, kad čia turi būti Vyčio ženklas. O jis ne šiaip ženklas, visi lietuvių mūšiai – ar Saulės, ar Žalgirio, – juk visur buvo tas ženklas. Visur.

O kokia laimėtoju paskelbto Andriaus Labašausko projekto meninė pusė? Ką jis pats kalba? Pirmiausia tai, kad jo projektas yra kompiliacija arba, tiesiai įvardykime, tai yra vagystė. 1970 metais Amerikoje ir Europoje nuvilnijo vadinamasis žemės menas. Toks yra Romo Kalantos žemės meno paminklas, jis paguldytas ant žemės.

Ką dar svarbu išskirti iš to, ką samprotauja autorius A.Labašauskas? Ten turėtų vykti piknikai, žaidimai kamuoliu, vaikų šėlionės, vedžiojami šunys! Tai vaizdinys, už kurį ir kovojo laisvės kovotojai?! Susimąstykim, kas su mumis darosi!

Kai Kaune Juozo Zikaro skulptūra užkalama, paslepiama virtuvėje ir visi tyli, darosi baisu.

Įvardykime tai, kas vyksta. Blogio šaknys yra Kultūros ministerijoje, jos veiklą aš be užuolankų vadinu antivalstybine. Nežinau, kokia jų ideologija, bet man tai panašu į bolševikinį internacionalą. Lygiai tokios pačios nuostatos išplaukia ir mene, tai – visko neigimas. Minimas autorius tiesiai pasakė, kad skulptūra, kaip tokia, jau yra mirtis, tapyba yra mirusi ir t.t. Taip nėra. Kas vyksta Londone, kas vyksta Paryžiuje? Kaip tik visur grįžtama prie tradicijos, prie siužeto, prie gamtos. O mes šiuo metu esame viso labo tik provincija, kuri atrajoja tai, kas buvo kažkur ir kažkada, tad nėra čia ko net vertinti, kiek tai meniška.

Tai, kas padaryta Arūno Sakalausko, be abejonės, yra meistro darbas, tik galima būtų galvoti apie truputį kitokį sprendimą. Visai įdomūs buvo skulptoriaus Gitenio Umbraso sprendimai. Nebūtinai galime įvardyti dabartinį projektą kaip galutinį, bet ši aikštė turi būti valstybinė, joje turi būti Vytis.

G. Jakavonis:
– Keistas valdžios aiškinimas, kad ji atsižvelgs į visuomenės nuomonę. Juk viską nulėmė ekspertai. Kyla klausimas – kiek galėjo būti suklastotas balsavimas internetu.

Krescencijus Stoškus | S. Žumbio nuotr.

K. Stoškus:
– Skelbiami balsavimo rezultatai neatitinka realybės. Juk buvo visos Lietuvos apklausa. Turbūt daug kas žino, kad 82 proc. buvo už Vytį. Ir didžioji dalis jaunimo, o ne pagyvenę žmonės. Vilniečių rezultatas buvo truputį prastesnis – 70 proc. Rodos, ir atsakyta į klausimą, kas yra Lietuvos šeimininkai – ar Tauta, ar ta grupelė žmonių, kuri priima sprendimą.

O kad einama ta kryptimi, buvo matyti, pasakykime tiesiai, nuo pat naujos valdžios atėjimo. Aš į ją dėjau daug vilčių, turbūt dėl to man labiausiai skaudu. Aš labai domėjausi, kas yra tas žmogus, kuris paskirtas kultūros ministru, nes politikai kultūros politiką paskelbė kaip prioritetinę, net Seime įkūrė Kultūros komitetą. Kas gi ta ministrė? Peržiūrėjau jos biografijos duomenis. Ką gi, ji eilinis žmogelis, atsitiktinai patekęs į tą kultūros sferą, atsidūrė užsienyje, pasivažinėjo, pasitrankė. Ką ji sako? Sako, aš esu klajotojas žmogus, man visur gerai, aš visur lengvai adaptuojuosi. Antras dalykas, kurį ji pasakė, – kad Lietuvoje pasigenda kosmopolitų. Tai ar buvo galima tikėtis, kad šitas žmogus atliks savo pilietines pareigas. Ji net nežino, kas tos pilietinės pareigos. Tokią funkciją galėjo atlikti tik tie žmonės, kurie bent šiek tiek įaugę į tą kultūrą.

Profesorė Vanda Zaborskaitė kitados kalbėjo apie smetoninį laikotarpį, kai žmonės buvo siunčiami tobulintis į užsienį. Bet jie pirma turėjo čia baigti vidurinę mokyklą ir čia studijuoti, kad nors šiek tiek įaugtų į kultūrą, tik tada buvo galima juos išsiųsti. Dabar žali vaikai išvažiuoja, suprantama, jie žudomi iš karto, Tautai jie nereikalingi. Ir niekam tai nerūpi. Visi suprantame, kad padėtis nėra gera, auga bastūnų karta, kuriai tas pats, kur gyventi. Štai taip eilinė bastūnė ir atėjo į kultūros ministrės postą. Taip ir turėjo būti.

Liana Ruokytė-Jonsson, atvažiavusi į Lietuvą, prie ko šliejosi? Šliejosi ne prie tų kultūros žmonių, su kuriais formavosi Lietuvos kultūra, kurie tais laikais ją saugojo, bet prie Šiuolaikinio meno centro. Kam galėjo ateiti į galvą, kad Šiuolaikinio meno centras gali pastatyti paminklą? Juk jie jau rinkimų metu skelbė, kad dabar reikalingas ne paminklas, o antipaminklas.

Dabar visi suprato, kas yra mūsų kultūros politika. Ir ne pirmi metai. Ar už 5 mln. dolerių „Fluxus“ pirkimas – ne tas pats triukas?

A. Stasiulevičius:
– Iš tikrųjų šaknys eina iš „Fluxus“. O vienas iš „Fluxus“ įkūrėjų yra visiškas beprotis, jei vieno universiteto koplyčioje surengė mišias, apsirengė kunigo rūbais, paleido siaubingą muziką, dalijo komuniją, į kurią buvo įdėjęs purgeno! Ir visiems paleidžia vidurius. Paskui koplyčią teko šventinti iš naujo. Aš atsiprašau, bet tiesiai sakau, jog niekaip nesuprantu, kaip šitą „Fluxus“ judėjimą gali remti Vytautas Landsbergis, kaip jis gali remti Jurgį Mačiūną? Viskas, kas eina iš „Fluxus“, yra griovimo ideologija…

K. Stoškus:
– Turbūt šitą reiškinį reikėtų įvardyti. Juk tai yra postmodernizmas, už kurio slepiasi nihilizmas ir patyčios, kultūrinės patyčios.

R. Kaminskas:
– Antihumanizmas.

K. Stoškus:
– Nihilizmas yra daugiau negu antihumanizmas. Nihilizmas tai yra neigimas, kitados Frydrichas Nyčė suformulavo: neigti, niekinti ir naikinti – trys funkcijos. Visa tai daroma ir norima parodyti, kad Lietuvoje stengiamasi palaikyti šitokią ideologiją, kad čia yra tyčiojamasi iš kultūros, kad čia ji yra neigiama ir niekinama. Žinoma, naikinti Lietuvoje, kurią reikia statyti, yra paradoksalu. Bet tai ne kultūros dalykas, o kol kas ministerija painioja tuos dalykus, jų neskiria, ir tai yra pats pavojingiausias dalykas. Daug pavojingesnis už visus kitus.

A. Butkevičius: Negaliu pamiršti, kai Vilniaus savivaldybėje sėdėjo Jonas Mekas ir, pristatinėdamas „Fluxus“ ideologiją, vedė derybas dėl viso šito mėšlo pirkimo. Aš sėdėjau greta ir mačiau tą jo šypsnį, kai jis žiūrėjo į visą šitą kvailų niekšelių ir pižonų kompaniją, kuri vaidina, kad suvokia visa tai kaip meną, o iš tikrųjų tai buvo elementariausias biznelis, siekiant pasisavinti pinigus. Kuo užsiima ir jūsų paminėtas ponas Vytautas Landsbergis, visa tai stipriai remdamas? Be abejo, jis save pristato kaip fliuksininką. Paskaitykite jo poeziją, tai yra grynas „Fluxus“ atstovavimas. Tik jis atrodo tiek primityvus, kad visa tai priimama už gryną pinigą.

Grįšiu prie politikos. Yra toks dalykas kaip simbolių prasmė. Kaip ir daugelis gerų dalykų, jie yra susiję su karyba arba religija. Valstybiniai simboliai ištekėjo tiesiog iš karinių reikalų ir turėjo vienintelę prasmę – vėliavą aukščiau, sutelkime gretas, t.y. žmonės sudėtingoje konfliktinėje situacijoje turėjo matyti, kur yra saviškiai, kur jie turi telktis. Ypatinga lietuviško simbolio prasmė. Įsiklausykime į žodį „vėliava“. Yra nuomonių, kad kalbama apie gyvųjų ir mirusiųjų santalką, kai visa Tauta – ir protėviai, ir gyvieji – kyla į kovą. Man teko studijuoti vėliavos prasmę kituose kraštuose, kuriuose aš gyvenau, tad galiu pasakyti, kad visur egzistuoja anapusinio pasaulio prasmė. Ir tas baltasis vėlių raitelis, koks yra mūsų Vytis, yra simbolis, jog mūsų mirusieji mūsų nepalieka.

Ko siekiama dabar vykdoma ir Vyčio, ir apskritai tautinių simbolių ignoracija? Siekiama, kad nebūtų susitelkta. Kam tai yra naudinga? Ponams, kurie kuria ne vieningą Europą, bet sumaišytą Europą. Tendencingai siekiama, kad atsirastų tas rusvaspalvis europietis. Tai yra ideologinio formato dalykas. Ir ponai, kurie šiandien atakuoja Vytį ir tautinius simbolius, tai daro todėl, kad jie veikia laikydamiesi tam tikro ideologinio formato. Kas už to stovi, toli ieškoti nereikia. Reikia kalbėti apie Džordžą Sorošą (George Soros), apie jo įtakas visam šiam procesui. Apie konkrečius žmones, kurie tuo užsiima Lietuvoje, niekada anksčiau nesu girdėjęs, kad jie būtų dideli kultūros ar meno mąstytojai. Šie asmenys finansuojami būtent už tokią poziciją.

Ką daryti, atsakė senovės graikai, kurie sukūrė pagrindines demokratijos idėjas. Buvo sukurtas toks ostrakizmo įstatymas. Jis buvo taikomas tiems, kurie pažeidžia miesto, tautos pagrindines nuostatas dėl gyvenimo, kurie iškelia save virš visų kitų, kitaip šnekant, buvo sumetamos šukės į statinę miesto aikštėje ir nubalsuojama, kad tokį poną reikia vyti lauk. Ir jie buvo vejami. Čia lygiai tas pats. Visas šitas gaivalas, kuris šiandien yra pakliuvęs Lietuvoje į valdžią, turi būti vejamas lauk. Jie turi emigruoti ir jiems neturi likti vietos Lietuvoje.

Gediminas Jakavonis | S. Žumbio nuotr.

G. Jakavonis:
– Mūsų mokyklos aktų salėje tarybiniais laikais kabojo vietinio dailininko darbas su Margiriu ir Pauliaus Širvio iškaltais žodžiais: Tylūs milžinkapiai stovi,/ griovė priešas pilis medines,/ stipresnių čia nebuvo tvirtovių,/ už lietuvių plačias krūtines. Tarybiniais laikais tai nekėlė siaubo, dabar Vytis kelia. Kodėl taip nutiko?

R. Kaminskas:
– Noriu atkreipti dėmesį, kad sovietinė sistema irgi buvo tam tikra prasme liberali. Komunistinė sistema irgi buvo liberali. Šiandien einu Vokiečių gatve, svarstau, kokie Vilniuje išgriauti kvartalai. Ištisi senamiesčio kvartalai yra išgriauti. Vėlgi, kokia tada buvo jų ideologija? Tuo laiku buvo komunistinė, liberali. Manau, kad čia tam tikras ryšys, – naikinti tai, kas yra sena, naikinti tradicijas.

Siūlyčiau atsigręžti į mums tolimą šalį Japoniją. Jauni menininkai, intelektualai sako: ai, jūs senamadžiai, reikia būti moderniems ir panašiai. Bet Japonija, turinti ilgaamžę istorinę, politinę, kultūrinę tradiciją, tuos dalykus puikiai derina. Derina savo senąsias liaudies tradicijas, karines tradicijas su moderniomis technologijomis, su modernia architektūra ir panašiai. Manyčiau, kad reikėtų imti pavyzdžius iš tokių šalių, kaip Japonija, iš dalies Prancūzijos, kitų garbingų šalių, kurios turi tam tikrą politinę patirtį, taip pat patirtį statant simbolius.

O kas čia atsitiko? Manyčiau, atsitiko tam tikri dalykai, susiję su švietimu. Kiek šiandien yra chaoso Aukštojo mokslo įstatyme, kaip dėstoma istorija bendrojo lavinimo mokyklose, koks yra pilietinis dėstymas?

Kitas dalykas, kad tie mūsų neva liberaliai nusiteikę politikai mėgina priešinti ir sakyti, kad Vytis yra tik siaurų kėslų nacionalistų siekis, o jie neva yra kosmopolitai ir mato plačiau. Manau, Vytis irgi yra gana platus ir, sakyčiau, gana modernus dalykas.

Paprasčiausiai aš manau, kad šiandieninė mūsų valstybė, valstybės vadovai nesugeba arba nenori duoti užsakymą pastatyti Vytį kaip simbolį Lietuvos sostinėje. Turi būti valstybės užsakymas. Valstybinės institucijos turi suformuluoti aiškią ir suprantamą užduotį.

G. Jakavonis:
– Kaip galima planuoti aikštę, o paskui galvoti, ką daryti? Taip daro profesionalai?

K. Stoškus:
– Manau, kad tai lėmė ne tiek piktavališkumas, kiek apsileidimas, abejingumas. Ir paviršutiniškas gyvenimo būdas. Šitie žmonės to padaryti negalėjo. Man patinka mintis, kad jie negali toliau šito darbo dirbti. Kultūros politiko darbas per daug sudėtingas, o kas parinks tuos žmones? Tai aš dabar pagalvoju, kad jie šliejosi prie tų, kurie adekvatūs pagal mentalitetą, – Šiuolaikinio meno centro. Kiekvienas žmogus, kuris šiek tiek maudėsi Lietuvos kultūroje, paklaustas, ar gali šitas centras pastatyti paminklą, pasakytų, kad jo net ideologija nepaminklinė. Didesnio idiotizmo būti negali. Kas nors turėtų būti šeimininkas, ar šiek tiek platesnio akiračio, ar sąžiningesnis, kad ir kaip įvardytume.

Žodžiu, šia prasme problema Lietuvoje yra didelė. Žmonės, kurie ateina į politiką, yra visiškai pašaliniai, švelniai tariant, jie to padaryti, net ir turėdami geriausių norų, negalėtų. Dėl to aš linkęs manyti, kad čia buvo padarytas labai didelis biznis. Kitaip sakant, iššvaistyti pinigai.

A. Butkevičius:
– Tuo blogiau.

K. Stoškus:
– Jie tik iššvaistė pinigus… Tai tiesa. Bet kad jie pasinaudojo, man taip pat nekyla abejonių. Juk ir fliuksininkai, ar jie ne turtingai gyveno? Tiesiog iš neapykantos tai kultūrai, kurie atėjo iš šalies. Esą jūs viską turite, o mes nieko neturime. Ir tyčiojosi iš tos kultūros.

A. Stasiulevičius:
– Pritariu, kad už viso šito yra pinigai. Sakykime, Nacionalinėje galerijoje yra objektas „Batai“ ir „Su druska“. Sumokėta 14 ar 16 tūkstančių. Dabar naujos ministrės pirmas įsakymas buvo iš to paties autoriaus Deimanto Narkevičiaus nupirkti naują objektą. Sumokėta 51 tūkst. eurų. Vamzdį, girdėjau, vienas santechnikas sakė už tris keturis tūkstančius būtų pastatęs. Kiek sumokėjo? Šimtą tūkstančių. Kas pasidalino? Visos menotyrininkės: Kreivytė, Šleivytė, Lubytė. Čia yra visa ta kompanija.

K. Stoškus:
– Grįžtu prie fliuksininkų J.Mačiūno ir J.Meko. Ta niekinimo laikysena, kuri buvo būdinga Amerikos lietuviams ir kurie jautėsi autsaideriai, jie norėjo susireikšminti. Jie nieko neuždirbo, skaičiau apie tuos visus jų rūpesčius, biografijas, jie vos galą su galu sudūrė. Bet tyčiotis jie galėjo. Juk nesunku buvo sudaužyti smuiką, ką nors apšlapinti, tam pinigų nereikėjo. Tomis patyčiomis jie ten ir gyveno, nes susireikšmino per neigimą, nihilizmą. O Lietuvoje padarė biznį. Tiesa, padarė biznį iš savo kvailumo. Pas mus tai buvo priimta rimtai, nes iš Amerikos atėjo, kaip gali būti kas nors blogo iš ten. Paradoksas, kad mūsų žmonės viską priėmė kaip nuo šventoriaus. O fliuksininkai iš to darė biznį. Štai kokia yra mūsų valdžios kultūros politika – bejėgiškumas. Net sunku sveiku protu suvokti, kas vyksta Lietuvoje, kad už tai, kas iš tikrųjų nieko neverta, mokami pinigai. Vadinasi, laužyti šitą politiką tos pačios kultūrininkų grupės pastangomis neįmanoma. Todėl turi prasidėti kažkoks apsišvarinimas. Dėl to ir sakau, kad labai gerai, jog tai įvyko. Kitaip ir būti negalėjo. Šita politika vieną dieną turėjo prieiti liepto galą.

G. Jakavonis:
– Kad pradėtume galvoti.

K. Stoškus:
– Taip, kad visi suprastume, kokia mūsų kultūros politika.

A. Stasiulevičius:
– Buvome pas Ramūną Karbauskį Seime. Įteikiau parodų, kurios vyko Šiuolaikinio meno centre, sąrašą. Pirmoji paroda – dramblio šūdai, buvo paroda „Lytinis aktas su gyvuliais“ Mykolo Žilinsko galerijoje ir t.t. Ar reagavo gerbiamas Karbauskis? Nieko. Absoliučiai. Todėl buvo didžiulė klaida pasitikėti žaliaisiais. Kažkas taikliai yra pasakęs, kad jie tikrai žali politikai.

Save