Rugsėjo 30 d. Klaipėdos rajono Judrėnų seniūnijoje vyko pirmajasis pėsčiųjų žygis, skirtas Steponui Dariui pagerbti, kurį įveikti pasiryžo apie 300 žygeivių (tarp kurių nemaža dalis buvo iš Lietuvos šaulių sąjungos). Šį pėsčiųjų žygį rengė „Gargždų jungtinės pajėgos. Jo startas prasidėjo Dariaus kaime – prie Stepono Dariaus tėviškės – muziejaus.
Steponas Darius buvo Lietuvos karininkas, legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas (tikr. Steponas Jucevičius-Darašius) gimė 1896 m. sausio 9 d. Rubiškėje, dabartiniame Dariaus kaime, Klaipėdos raj. Gimtasis Stepono Rubiškės vienkiemis po tragiško skrydžio buvo pavadintas Dariaus kaimu, o 1933 m. spalio mėn. Dariaus kaimo Pavasarininkų jaunimas sodyboje pasodino lakūnams skirtą ąžuoliuką, kuris auga iki dabar.
1905 m. mirus Stepono Dariaus tėvui antrą kartą ištekėjusi motina su keturiais vaikais 1907 metais emigravo į JAV. Tada Steponui buvo tik dešimt metų. JAV jis pirmą kartą pamatė skraidančius lėktuvus. Norėdamas išmokti skraidyti, savanoriu išėjo į JAV kariuomenę. Tačiau buvo paskirtas ne į aviacijos, bet į ryšininkų dalinį. Dalyvavo I-ojo pasaulinio karo mūšiuose Prancūzijoje, buvo apnuodytas ir sužeistas. Grįžęs iš karo 1920 metais išvyko į Lietuvą. Čia S. Darius įstojo į karo mokyklą, aviatorių grupę, o 1922 metais jau skraidė savarankiškai. 1927 metais, vykdamas į JAV aplankyti mamos, brolių ir seserų, Paryžiuje dalyvavo tuomet pirmą kartą sėkmingai perskridusio Atlantą lakūno Charleso Lindbergho sutiktuvėse. Čia jis ir nusprendė, kad į Lietuvą grįš tik lėktuvu per Atlantą.
Sovietmečiu lakūno Steponas Darius tėviškę buvo nuspręsta sulyginti su žeme. Namas ir klėtis stribų buvo sudeginti 1946 metais, nes čia gyvenęs sodybos nuomininkų Pupalių sūnus buvo Lietuvos partizanas. Kai 1968 metais pasklido žinia, kad melioracija artėja prie sodybos ir norima sunaikinti paskutinius jos pėdsakus, tie, kam buvo brangi ši vieta, irgi nesnaudė. To meto žygeiviai kraštotyrininkai 1969 metų gegužės 9 dieną, atvyko į S. Dariaus tėviškę ir rankomis, kibirais, kastuvais, karučiais darbuodamiesi supylė simbolinį pilkapį Atlanto nugalėtojams. Ant didelio akmens užrašė: „Dariui ir Girėnui“, o sodybos vietoje išmūrijo buvusio namo kampą, pritvirtino lentelę su užrašu „Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus gimtinė. 1896-1933“.
Dariaus tėvų gyvenamasis namas ir klėtis buvo atstatyta 1988–1993 m., dabar čia yra Lietuvos aviacijos muziejaus filialas.
Kitas įdomus žygio objektas tai Užvėnų kaime stovinti lurdo grota, įrengta prie kelio į Pajūralį, ties šaltiniu, vadinamu Gyvuoju. Čia trykštantis vanduo laikomas sveiku, gydančiu. Manoma, kad lurdo grota pastatyta apie 1918 m. vietos gyventojo Bidvos iniciatyva. Pasakojama, kad Bidva sunkiai sirgęs sumūrijęs Lurdo grotą ir pasveiko. Apie 1944–1945 m. lurdas buvo nuniokotas, sovietų kareiviai (ar stribai) sušaudė Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. 1991 m. Lurdo grota buvo suremontuota ir joje pastatyta nauja Dievo Motinos statula, kuri šiandien tikinčiųjų dažnai yra lankoma.
Toliau žygio maršrutas eina per Judrėnus, kuriuose yra medinė XVIII amžiaus Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, kurioje tuokėsi Stepono Dariaus tėvai ir buvo pakrikštytas būsimasis lakūnas.
Pastebėtina, kad Judrėnų kapinėse yra palaidoti Stepo Dariaus tėvas, iš JAV atgabenti motinos palaikai. S. Dariaus motina Augustina Vaišvilaitė-Jucevičienė (vėliau Degutienė) prieš skrydį į lėktuvo propelerį sudaužiusi butelį šampano po tragedijos neatlaikė išgyvenimų, mirė 1934 metais. Nors JAV gyveno su antru vyru, jos paskutinis prašymas buvo palaidoti ją Judrėnuose šalia pirmojo vyro. Kadangi tuo metu mirusiojo palaikų nekremavo, šis prašymas buvo įvykdytas tik dėl to, kad ji buvo lakūno didvyrio motina. Kaip pasakojama, į jos laidotuves 1936 m. buvo susirinkę apie 6 tūkst. žmonių.
Yra žinoma ir kita istorija, kad sovietmečiu Judrėnuose būta ir baisių įvykių, kai 1948 m. prievartinę kolektyvizaciją atlikti buvo paskirtas kažkoks Maleč, rajono komisaras ir kompartijos sekretorius, atvykęs į Judrėnus iš SSRS gilumos. Kolektyvizacija pradėta bažnyčios uždarymu ir kunigo ištrėmimu į Sibirą. Manyta, kad judrėniškiai, neturėdami dvasios vado, bus greičiau palaužti. Maleč kelis kartus šaukė ūkininkų susirinkimus, bet šie vis nepasirodė. Tada jis sugalvojo apgaulę: pranešė, kad būsiąs svarstomas ne kolektyvizacijos, bet bažnyčios atidarymo klausimas. Žmonės patikėjo, susirinko mokyklon ir laukė okupacinės valdžios atstovų. Šie atvyko ginkluotų pareigūnų lydimi. Bet darbotvarkėje tebuvo kolūkio steigimo klausimas. Agitatoriai prievarta reikalavo į kolūkius rašytis, kelias valandas kalbėjo, bet nė vienas judrėniškis nepajudėjo. Pagaliau išvargę ir iškankinti žmonės norėjo išsiskirstyti. Bet eidami pamatė, kad mokykla sovietų kariškių apsupta. Nepasirašiusieji pareiškimų buvo neleidžiami namo ir čia pat suimami. Ir taip judrėniškiai, gerą dalį jų deportavus į Sibirą, „savanoriškai“ įsirašė į kolchozus, paaukodami sovietams visą savo sunkiai uždirbtą turtą.
Žygeiviai pamatė ir Judrėnų apylinkėse 1941 m. sovietinės okupacinės kariuomenės pastatytą betoninį dotą. Jis buvo skirtas gynybai, todėl statinio sienos itin storos, apie 2 m. Planuota, kad jos atlaikys net 150 mm kalibro sviedinio smūgį. Dote įrengtos dvi šaudymo angos, kurios nukreiptos į vakarus ir į pietvakarius, t. y. ten, iš kur laukta nacistinės Vokietijos puolimo. Rengdamasi jam, SSRS įrengė vadinamąją Molotovo gynybinę liniją, kuri 15–20 km atstumu nuo buvusios tarpvalstybinės sienos driekiasi per visą Lietuvą. 1940 m. liepos mėn. SSRS gynybos komisaras maršalas S. Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Kadangi 1940 m. birželio 15 d. SSRS aneksavo Lietuvos Respubliką todėl palei tuometinę SSRS ir Vokietijos sieną buvo pradėtas statyti Molotovo fortifikacinės linijos tęsinys. Buvo statomi keturi įtvirtinti rajonai:Telšių (nuo Palangos iki Judrėnų ( Klaipėdos raj.)), Šiaulių (nuo Pajūrio (Šilalės raj.) iki Jurbarko), Kauno (nuo Jurbarko iki Kalvarijos), Alytaus (nuo Kalvarijos iki dabartinės sienos su Baltarusija/Gudija).
Ko gero šiandien dar šios karo paveldo vertybės nėra įrašytos į Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių sąraš. Jos galėtų būti svarbiomis kultūrinio pažintinio turizmo lankytinomis vietopmis.
Šiuos renginiu buvo norima ne tik pagerbti legendinį lakūną, bet ir skiepyti meilę bei pilietinę pareigą tėvynei, ugdyti jaunimo pilietiškumą, puoselėti istoriją, ugdyti visuomenės patriotinę sąvimonę, skatinti keliauti mėgstančius žmones.
Ačiū žygio rengėjams bei Mėčislovui Raštikiui už išsakytas įdomias istorijas, kurias saugo Dariaus muziejus ir Judrėnų apylinkių gyventojai. Pažink ir puoselėk savo krašto istoriją!
