I. Baranauskienė. Aistros dėl „Vytauto“, arba vėl daug triukšmo dėl nieko (video) (84)

Inga Baranauskienė

Inga Baranauskienė | Asmeninė nuotr.

2013 m. Baltarusijos Nacionalinis akademinis didysis operos ir baleto teatras pristatė žiūrovams baletą „Vytautas“ (muzika – Viačeslavo Kuznecovo, libretas – Aleksejaus Dudarevo ir Vladimiro Rylatko). Neseniai buvo paskelbta, kad 2018 m. sausį, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga, baletas bus parodytas ir Vilniuje. Bet štai prieš keletą dienų kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson (Jonsson) sukėlė skandalą, viešai pavadindama šią iniciatyvą provokacija ir minkštosios galios demonstravimu.

Baltarusijoje pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjusi litvinizmo teorija, teigianti, kad visi viduramžių lietuviai ir visi jų kunigaikščiai buvo baltarusiai, iš tikrųjų reikalauja budriai sekti kaimynų kuriamas menines LDK istorijos interpretacijas. Bet tai nereiškia, kad bet kurį kūrinį galima apšaukti provokacija – ypač kai tam nėra pagrindo.

Apie ką baletas? Tikrai ne apie baltarusišką Vytauto kilmę. Trumpai perpasakosiu libretą. Viskas prasideda pagoniška deivės Ledos, kurią mitologijos tyrinėtoja Pranė Dundulienė priskiria lietuvių panteonui, švente. Čia Vytautas ir Jogaila susipažįsta su Ona. Toliau kaip įprasta: pusbroliai ima varžytis dėl jos meilės, Ona pasirenka Vytautą, Jogaila įsižeidžia ir ima regzti klastą. Vytautas atveža Oną į Trakus pristatyti tėvams, Jogaila iškviečia jį į savo vestuves su Jadvyga, tuomet užpuola Trakus. Kęstutis žūsta, gelbėdamas Oną, Jogaila atveža jo valdžios regalijas Jadvygai ir suima Vytautą. Ona išlaisvina Vytautą iš kalėjimo, pasikeitusi su juo drabužiais, Jogaila nori nužudyti Oną, bet Vytautas suskumba laiku. Jogaila pralaimi kovą, Jadvyga verčia jį atiduoti Vytautui karūną, bet šis jos atsisako ir pasigaili pusbrolio.

Scena iš baleto "Vytautas" premjeros 2013 m. rugsėjo 5 d. | belarus.by nuotr.

Scena iš baleto “Vytautas” premjeros 2013 m. rugsėjo 5 d. | belarus.by nuotr.

Ar galima čia įžvelgti litvinistinių konotacijų? Pagrindinė baleto veikėja ir tikroji jo herojė – Ona Vytautienė. Svarbu pastebėti, kad ji pristatoma kaip pagonė, t. y. lietuvė, nes paaiškinimo, kaip menami senalietuviai-protobaltarusiai sugebėjo išvengti Vladimiro krikšto, litvinizmo teorija niekaip nesugeba pateikti. Dėl Onos Vytautienės kilmės diskutuojama. Amžininkai ją vadino pagone (arba naujakrikšte), tačiau XVI a. Lietuvos metraščių plačiojo sąvado (Bychovco kronikos) autorius per nesusipratimą paskelbė Oną Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo dukra.

Ši versija vyravo istoriografijoje, kol jos nesukritikavo Ignas Jonynas, profesionaliai atsiliepęs į kvietimą ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje. I. Jonyno tyrimas susilaukė pripažinimo Lietuvoje, tačiau smolenskietiškos Onos Vytautienės kilmės versija tebeturi šalininkų net ir kvalifikuotų istorikų tarpe, o baltarusių litvinistai ją laiko šventa ir nediskutuotina tiesa. Taigi, vadovaujantis litvinizmo postulatais, Oną buvo privalu vaizduoti kaip rusėnę stačiatikę. Pavaizduodami ją kaip pagonę lietuvę, baleto kūrėjai negrįžtamai stojo I. Jonyno ir visos tautinės lietuvių istoriografijos pusėn, ir, nors pasirinkimą greičiausiai lėmė ne dėmesys moksliniams argumentams, o tai, kad pagoniškos apeigos buvo parankesnės baletui, belieka tik dėkoti už tokią netikėtą dovaną, griaunančią pačius litvinizmo pagrindus. Taigi, užuot reiškusi pasipiktinimą dėl menamų provokacijų, kultūros ministrė turėtų teikti baleto kūrėjus valstybiniam apdovanojimui už sėkmingą diversiją prieš mūsų istorijos vagis.

Vis dėlto, kad ir koks parankus Lietuvai bebūtų šis baletas, sunku susilaikyti neišsakius kelių kritinių pastabų. Liūdna, tačiau kūrėjams visiškai nepavyko atskleisti tikrosios Vytauto ir Jogailos istorijos dramos: ji išvirto į trivialias dviejų berniokų varžytuves dėl panelių dėmesio ir nesusilaukė deramos atomazgos.

Aišku, galima teisintis, kad visų politinių intrigų į baletą niekaip nebuvo galima sukišti, tačiau Vytauto ir Jogailos istorija – tai visų pirma asmeninių ir valstybinių interesų priešpriešos drama. Jogailos pavyduliavimas gal ir galėjo tapti pirmine pusbrolių konflikto užuomazga, ypač jeigu Ona būtų buvusi pristatyta kaip visos Lietuvos personifikacija. Tačiau, eliminavę Vokiečių ordiną ir jo vaidmenį, kurstant pusbrolių konfliktą savanaudiškais tikslais, baleto kūrėjai atėmė iš Vytauto dramatiniu požiūriu itin vertingą asmeninių ir valstybinių interesų derinimo dilemą, ir jo atleidimas Jogailai baleto finale liko nemotyvuotas. Savo ruožtu Jogailai buvo atimta galimybė įsisąmoninti savo nuodėmes ir nuo jų atsiriboti: baleto finale jis, spaudžiamas Jadvygos, atiduoda Vytautui karūną ne dėl to, kad atgailauja, o tiesiog dėl to, kad pralaimi. Balete yra personažas – juodasis žmogus – kuris būtų galėjęs simboliškai įkūnyti Vokiečių ordiną, o kartu ir paties Jogailos giminaičius, skatinusius pusbrolių konfliktą, kad užgrobtų Lietuvą ir (arba) valdžią joje, tačiau baleto kūrėjai šio personažo vaidmens neišplėtojo ir nesuteikė pusbroliams progos jo įveikti.

Jadvygos interpretacija taip pat nenusisekusi. Baletas ją vaizduoja bemaž kaip Vytauto draugę, kai tuo tarpu istoriniai duomenys liudija, kad Lenkijos karalienės santykiai su Vytautu buvo įtempti. Su Jogaila jie taip pat nesusiklostė, taigi, kai baleto finale, Jadvyga ištiesia Vytautui karūną, belieka gūžčioti pečiais. Aišku, karūna šiuo atveju nėra Lenkijos karūna – tai tiesiog pripažinimo simbolis, bet, kadangi tikrasis Vytautas karūnos taip ir negavo, pasirinktas simbolizmas sukelia kognityvinį disonansą. Būtų buvę daug geriau, jeigu Jadvyga su Jogaila būtų sugrąžinę Vytautui Kęstučio valdžios regalijas, ir šiaip baleto kūrėjai būtų daug daugiau išlošę, vaizduodami Jadvygą, kaip simbolį pasaulio, kurio pripažinimo Jogaila siekė, bet taip ir neįgijo. Tai būtų motyvavę jo atgailą ir atsigręžimą į Vytautą bei gimtąjį kraštą, o kartu sustiprinę Vytauto atleidimo reikšmę. Trumpiau tariant, baleto librete iš tikrųjų yra erzinančių istorinių-psichologinių neatitikimų, kurie mažina jo kaip meninio kūrinio vertę.

Vis dėlto, nepaisant visų trūkumų, baltarusių baletas „Vytautas“ pasižymi ir gausybe privalumų. Kiek galima spręsti iš įrašų youtube, puiki muzika, puiki choreografija, puikus pastatymas.

Kūrėjų garbei reikia pasakyti, kad jie išties sugebėjo pateikti publikai dėmesio vertą spektaklį, kartu įrodydami, kad, patobulinus libretą, baleto formatas iš principo būtų pajėgus atskleisti Vytauto ir Jogailos dramą. Jis leistų išgryninti jos esmę ir tuo pačiu išsaugoti dinamiką. Taigi, rodyti reikia, žiūrėti reikia – juolab, kad 2018-aisiais minėsime ne tik valstybės atkūrimo šimtmetį, bet ir pagrindinės baleto žvaigždės – Onos Vytautienės – mirties 600 metų jubiliejų. Galbūt ateityje kažkas, atsispyręs nuo kaimynų patirties, padarys geriau.

O susirūpinusiems dėl „minkštųjų galių“ ir panašių dalykų tiesiog norėtųsi priminti, kad manipuliuoti istorija anaiptol nėra taip lengva, kaip kai kam norėtųsi manyti. Dar sovietai bandė įkinkyti į savo ideologines vežėčias ir Margirį, ir Herkų Mantą – kuo tai baigėsi, žinom. Taigi pasitikėkime ir Vytautu: kad ir kur bekinkomas, jis visada tarnaus Lietuvai, ir niekam nepavyks šito pakeisti.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Skalvis Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *