Čia pateikiama Džordžo Orvelo (1903 – 1950) paskaita buvo transliuojama per BBC radiją gal savaitė iki hitlerinės Vokietijos ir stalininės TSRS karo pradžios 1941 m. Jos pavadinimas: Literatūra ir totalitarizmas. Tame pasakojime jau yra užuominų ir įžvalgų, susisiekiančių su garsiuoju romanu „1984“ (išleistas Anglijoje po aštuonerių metų, 1949), todėl įdomu pastebėti rašytojo nuostatų kaitą. Jo vartojami terminai socializmas, liberalizmas, kapitalizmas, totalitarizmas per daugiau nei 70 metų įgijo kitų atspalvių. Jis aršiai puldavo literatus, kurie (kaip Bernardas Šou) tapatino socializmą su Sovietų sąjunga. Jis nuolat tvirtino, kad socializmą besirengiančioms kurti valstybėms dera kaip ugnies bijoti TSRS ir nė nebandyti ieškoti ten pavyzdžių, nes ten į valdžią atėjo „gyvuliai“. Prasidėjus karui ir po jo, Orvelas buvo nuolat puolamas „pergalingos socialistinės Rusijos“ gerbėjų, o Didžiosios Britanijos žvalgyba MI-5 nuo 1929 m. beveik iki mirties jį stebėjo. Šiandien Orvelas pamatytų, kad komunistinio netotalitarinio socializmo niekur nepavyko sukurti, o totalitarinių valstybių epocha nesibaigė.
Ši radijo paskaita yra ne tik apie literatūrą, nors kai kurios tezės apie ją ir dabar neprarado aktualumo. Kaip ir literatūros santykis su totalitarizmu. Vis dėl to, rašytojas matyt, nesitikėjo, kad vilkas apsigobs kitu kailiu. Šiandieniniam totalitarizmui per tarptautines korporacijas, įgaunančiam globalių bruožų, prievarta beveik nereikalinga.Tikslingai formuojama viešoji nuomonė neformaliomis priemonėmis gali reguliuoti ne tik kaip, bet ir ką mąstyti. Tos nuomonės (beje, ir vadinamajam politkorektiškumo) formavimui puikiai tarnauja masinės propagandos ir informavimo priemonės (iš sovietinės praeities atėjęs terminas „masinės informacijos ir propagandos priemonės“, MIPP, būtų tikslesnis nei šiandien nepelnytai vartojamas giluminę reikšmę daug nuslepiantis žodis „žiniasklaida“). Jos skaido visuomenę į pavienius individus, nukreipdamos jų dėmesį į antraeilius egoistinius ir dažnai tik fiziologinius dalykus; kartu individas tos informacijos gausa yra izoliuojamas nuo jam esminių pasaulio ir valstybės įvykių. Suprantama, nėra paprasta įveikti žmogui būdingą polinkį į suverenumą… jeigu mes patys to nenorime. Reikia, kad asmenybė suverenumo atsisakytų savanoriškai ir su malonumu. Štai kodėl vokiečių mąstytojo Ernsto Jungerio (Jünger) trečiame XX amžiaus dešimtmetyje pasakyti žodžiai labai tinka ir šiems laikams: reikia kuo daugiau mažai raštingų, bet ryžtingų žmonių.
Akivaizdu, kad mūsų laikais šis poreikis didėja, nes didysis vietinis ir tarptautinis verslas, rasdamas būdų paveikti rinkėjus, partijas ir vyriausybes, palaipsniui bando per statytinius perimti vadovavimą politikai, demokratiją paversdamos fikcija. Tam ir reikalingi mažaraščiai ryžtingi kvailiai. Štai kodėl šis straipsnis-paskaita, pagarsintas vieno baisiausių karų išvakarėse, yra aktualus ir šiandien. Didysis Brolis mus stebi, o su kiekvienu elektroninės pažangos žingsniu jis atranda vis daugiau galimybių mus sekti ir atitinkamai koreguoti valdymo priemones.
Linas V. Medelis, vertėjas
Literatūra ir totalitarizmas
Pradėdamas savo pirmą pasisakymą, kalbėjau, kad mūsų laikų nepavadinsi kritikos amžiumi. Tai dalyvavimo, o ne nusišalinimo epocha, todėl taip sunku pripažinti knygos, kurioje yra minčių su kuriomis nesutinkate, literatūrinę vertę. Į literatūrą plūstelėjo politika plačiausia šio žodžio prasme, literatūrą ji apėmė taip, kaip normaliomis sąlygoms nebūna. Štai kodėl taip aštriai jaučiame individualumo nedarną su bendryste, nors tai ir buvo matoma visada. Tik pagalvokim, kaip šių dienų kritikui sunku išsaugoti sąžiningą nešališkumą, ir taps aišku, kokie pavojai laukia literatūros artimiausioje ateityje.
Mūsų gyvenamas laikmetis grasina sunaikinti nepriklausomą asmenybę arba, tiksliau, iliuzijas, kad ji nepriklausoma. Tuo tarpu, kalbėdami apie literatūrą, juo labiau apie kritiką, nesusimąstydami remiamės prielaida, kad asmenybė ganėtinai nepriklausoma.
Visa šiuolaikinė Europos literatūra, t.y. sukurtoji per pastaruosius ketvertą amžių, remiasi sąžiningumo principais arba, jei norite, Šekspyro maksima: „Būk ištikimas savo prigimčiai“. Svarbiausia, ko reikalaujama iš rašytojo – nemeluoti, rašyti tai, ką jis iš tiesų galvoja ir jaučia. Blogiausia, ką galima pasakyti apie meno kūrinį, – tai falšas.
Kritiką tai liečia netgi labiau, nei tiesiogiai literatūrą, kur net tam tikra poza, manieringumas, net atviras gudravimas nėra įkyrūs, jei tik rašytojas nemeluoja apie tai, kas svarbiausia. Šiuolaikinė literatūra iš esmės yra asmenybės kūrinys. Arba asmenybės mintys ir jausmai jame perduodami nemelagingai, arba jis nieko vertas.
Kaip jau sakiau, mums tai savaime suprantama, tačiau vos ištarus, suvokiama, kokia grėsmė yra iškilusi literatūrai. Mes gyvename totalitarinių valstybių epochoje. Jos nesuteikia, o galimas daiktas ir nesugeba, suteikti asmenybei jokios laisvės. Užsiminus apie totalitarizmą, iškart prisimenamos Vokietija, Rusija, Italija (nepamirškim, kalbama 1941 metais – vert.), bet, manau, reikia ruoštis, kad reiškinys taps pasauliniu. Akivaizdu, kad laisvojo kapitalizmo laikai baigiasi, ir tai vienoje, tai kitoje šalyje jis virsta centralizuota ekonomika, kurią galima apibūdinti kaip socializmą arba valstybinį socializmą – pasirinkite patys. Vadinasi, blėsta ir ekonominė asmens laisvė, kitaip tariant, vis labiau paneigiama jo laisvė elgtis kaip nori, laisvai sau rinktis profesiją, laisvai judėti bet kuria kryptimi po visą planetą. Iki pastarojo meto mes dar nenumatėme tokių permainų pasekmių. Niekas kaip reikiant nesuprato, kad ekonominės laisvės praradimas turės poveikio intelektinei laisvei.
Paprastai socializmas buvo įsivaizduojamas kaip tam tikra aukštos moralės sudvasinta liberali sistema. Valstybė prisiims rūpesčius jūsų ekonomine gerove, išlaisvins nuo skurdo, bedarbystės baimių ir t.t., tačiau jai nebus jokios būtinybės kištis į jūsų intelektualinį gyvenimą. Menas klestės taip pat kaip liberalaus kapitalizmo epochoje, net dar akivaizdžiau, nes menininkas nejaus ekonominio spaudimo. Patirtis verčia mus pripažinti, kad tokie lūkesčiai tapo niekais. Totalitarizmas į laisvą mintį kėsinasi taip, kaip negalėjome nė įsivaizduoti. Svarbu suvokti, kad minties kontrolės tikslai ne tik draudžiamieji, bet ir konstruktyviniai. Tam tikros mintys ne tik draudžiamos reikšti – net įsivaizduoti, – bet diktuoja, ką būtent privalu galvoti; sukuriama ideologija, kurią asmenybė privalo priimti, kuria siekiama valdyti jos emocijas ir įteigti elgsenos būdą. Kiek įmanoma ji izoliuojama nuo išorinio pasaulio, uždarant ją dirbtinoje terpėje ir atimant jai sugretinimo galimybę. Totalitarinė valstybė būtinai stengiasi kontroliuoti savo valdinių mintis ir jausmus mažų mažiausiai taip veiksmingai, kaip kontroliuoja jų poelgius.
Mums įgyja svarbą klausimas, ar tokioje atmosferoje sugebės išgyventi literatūra. Manau, atsakymas turi būti trumpas ir tikslus: ne. Jei totalitarizmas taps pasaulinis ir permanentiškas, literatūra, kokią mes žinojome, liausis egzistavusi. Ir nereikia (nors iš pradžių tai atrodo įmanoma) tvirtinti, kad išnyks tik tam tikros rūšies literatūra – ta, Europos sukurta po Renesanso.
Yra keletas esminių skirtumų tarp totalitarizmo ir visų praeities ortodoksiškų sistemų, europietiškų, lygiai taip pat ir rytietiškų. Svarbiausias iš jų, kad šios sistemos nesikeitė, o jei keitėsi, tai lėtai.
Viduramžių Europoje bažnyčia nurodydavo, ką tikėti, tačiau bent jau leisdavo laikytis savo įsitikinimų nuo gimimo iki mirties. Ji nereikalavo šiandien tikėti vienu, rytoj kitu.
Ir šiandien bet kurioje ortodoksiškoje bažnyčioje yra taip pat: krikščionių, induistų, budistų, mahometonų. Tam tikra prasme minčių ribos yra apibrėžtos, bet šito rato laikomasi visą gyvenimą. Ir į jausmus niekas nesikėsina.
Totalitarizmas yra visiškai priešingas. Totalitarinės valstybės ypatybė reiškiasi tuo, kad kontroliuodama mintį, ji nesifiksuoja ties kažkuo vienu. Iškeliamos nederamos svarstyti dogmos, tačiau jos keičiamos kasdien. Dogmos reikalingos, nes reikalingas absoliutus valdinių paklusnumas, bet neįmanoma apsieiti be korektyvų dėl valdžią turinčiųjų politinių poreikių.
Skelbdama save neklystančia, totalitarinė valstybė kartu atmeta pačią objektyvios tiesos sąvoką. Štai paprastas akivaizdus pavyzdys: iki 1939 metų rugsėjo kiekvienas vokietis privalėjo rusiškam bolševizmui jausti pasibjaurėjimą ir siaubą, po 1939 metų – susižavėjimą ir aistringą pritarimą. Jei tarp Rusijos ir Vokietijos prasidės karas, o tai visiškai tikėtina per artimiausius kelerius metus, staigi permaina bus vėl neišvengiama. Vokiečio jausmai, jo meilė, jo neapykanta esant reikalui privalo akimirksniu pasikeisti priešinga linkme.
Kažin ar yra reikalo įrodinėti, kai tai veikia literatūrą. Juk kūryba – visų pirma jausmas, o jausmų negalima kontroliuoti iš išorės. Lengva nustatyti šį laikotarpį atitinkančias nuostatas, bet nors truputį vertės turinti literatūra įmanoma tik su sąlyga, kad rašantysis jaučia to, ką jis rašo, tikrumą; jei šito nėra, kūrybinis instinktas dings. Visa patirtis liudija, kad staigūs emociniai pervertinimai, kurių totalitarizmas reikalauja iš savo sekėjų, psichologiškai neįmanomi, ir štai pirmiausia dėl šios priežasties aš manau, jog literatūros, kokią mes žinome, pabaiga yra neišvengiama, jeigu totalitarizmas įsigalės visame pasaulyje. Juk iki šiol taip ir atsitikdavo ten, kur jis įsivyraudavo.
Italijoje literatūra subjaurota, o Vokietijoje jos beveik nėra. Svarbiausias literatūrinis nacių užsiėmimas yra knygų deginimas. Net Rusijoje taip ir neįvyko kažkada mūsų lauktas literatūros atgimimas, žymūs rusų rašytojai žudosi, dingsta kalėjimuose, ir ši tendencija ganėtinai aiški.
Aš sakiau, kad liberalusis kapitalizmas akivaizdžiai žengia į savo žlugimą, o iš to galima prieiti prie išvados, kad, mano požiūriu, minties laisvė irgi yra pasmerkta. Tačiau aš nemanau, kad taip yra iš tiesų, ir baigdamas noriu išreikšti savo tikėjimą literatūros gebėjimu atsilaikyti ten, kur liberalaus mąstymo šaknys itin stiprios, – ne militaristiškose valstybėse, Vakarų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Indijoje, Kinijoje. Aš tikiu – tebūnie tai tik aklas tikėjimas, – kad tokios valstybės neišvengiamai prieidamos prie suvisuomenintos ekonomikos, sugebės sukurti netotalitarinės formos socializmą, leidžiantį asmenybei išsaugoti minties laisvę, dingstant ekonominei laisvei.
Kaip bežvelgtum, tai vienintelė viltis, likusi tiems, kam brangūs literatūros likimai. Kiekvienas, suprantantis jos svarbą, kiekvienas, aiškiai matantis jos vyraujantį vaidmenį žmonijos istorijoje, privalo suvokti ir gyvybišką būtinybę priešintis totalitarizmui, mums brukamam tiek iš vidaus, tiek iš išorės.
1941
Dėkui Linai, laiku
– mat pat pati “BBC”-inių šeimininkų citadelė
v a r t o j a m u m o “išlyginamojo nulovinimo”
eiliškumų išsistatymu ir atsižyminti (o prie lovio
pasistumdyt, tai “dar nepriaugusios… ir orveliškai”
– civilizacijos pats atviriausias požymis). Svarbu,
kad GYVENAME.
O gryn gryniausias, – sakytume, netgi išankstinis
iki1940/41-mečių požymis, – tai Kūrybos-Karybos
visiško “antivartojiškumo citadelė” Mūsų KAUNE
– Karo ir Meno muziej/galerija po vienu stogu:
Vytaudo Didžiojo su Mikalojaus Konstantino Čiurionio….
KAUNAS ir KAUNE – jėga y r a…
Mes gyvename totalitarinės liberalizmo diktatūros laiku.
Dž. Orvelas ‘1984’ ir ‘Gyvulių ferma’ aprašė savo D.Britaniją, tik po jo mirties viskas buvo suversta socializmo stovyklai.
Šiandienos Vakarų pasaulis gyvena visiškos baimių kaustomas, iš kurių visų svarbiausia – baimės prarasti darbą, jei pasakysi ką nors tokio, kas nėra šiandien patvirtinta MIPP pamokslininkų, kurie kas vakarą nušviečia žmones, ką kalbėti, ką galvoti.
Kaip susidorojama su kitaminčiais šiandien ? Jie uždaromi į psichiatrines ligonines, kaip SSSR laikais. Nedaug tokių, žiniasklaida tyli lyg kapo akmuo, mat, ‘neformatas’, o štai SSSR – iš ten buvo ‘skubi naujiena’ (breaking news).
Prieš 15 metų beveik nustojau žiūrėti TV, per paskutinius 5 metus – gal tiek valandų (penkias) težiūrėjau. Tiesa, internetas pagelbėja, bent galiu pasitikrinti keliomis kalbomis ir sulyginti melo lygį pagal objektyvių sudedamųjų kiekius. Aš galiu būti kankinamas, verčiant mane žiūrėti TV – melas akyse, melas veido išraiškoje, melas lūpų judesiuose, melas balso gaidose. Aš pasibaisėjęs begėdišku melu.
Pailsiu klausydamas klasikinę muziką, prancūzų dainas ir “Marijos radiją”.
Be Dž. Orvelo dviejų knygų, dar labai svarbi yra A.Hakslio (Huxley) ‘Gražus naujasis pasaulis’ (Brave New World), kur aprašomas visuomenės susiskirstymas į kastas, kurių gyvenimas sukasi apie kvaišalus, kekšą ir eutanaziją (drugs, sex, euthanasy).
Nepaprastai vertingas yra A.Maceinos minčių palikimas suprasti dabartį, gaila, kad tiek mažai perskaičiau taip vėlai atradęs.
Įstrigo sakinys iš Dž. Orvelo pasisakymo :
“Aš sakiau, kad liberalusis kapitalizmas akivaizdžiai žengia į savo žlugimą, o iš to galima prieiti prie išvados, kad, mano požiūriu, minties laisvė irgi yra pasmerkta.”
Dėl pirmosios dalies nesutinku, prisiminus kad ir O.Špenglerio pranašavimus 1918-1922 metais ‘Vakarų saulėlydis’ (Der Untergang des Abendlandes), kurie po šimto metų tiesiog išsivystė iki šiandieninės tikrovės iš jo spėjimų, tačiau be svarbiausiojo – Vakaruose ir šiandien tas pat saulėlydis, bet kurio pabaigos nesimato, nors ir kiek kas pranašautų.
Gražiausiai išreiškęs apie tokias pranašystes dar 19-ojo amžiaus pirmoje pusėje yra Ch.Donosas Kortesas (J. Donoso Cortes) : ‘Štai visa mano doktrina : blogio gamtinė viršenybė prieš gėrį ir Dievo antgamtinė viršenybė prieš blogį.’
Kiekvieno žmogaus sąmonė turi gėrio pajautą, gyvenimo aplinkybės veda į pagundą, atsiduodama blogio vilionėms. Žmonių be gėrio pajautos gimstama 1-2 nuošimčiai, juos paprasčiausiai pykina gėris.
Jei prisiminus minties laisvę, tai jau nuo Prometėjaus laikų niekas nepasikeitė – visais laikais giluminio pažinimo mintys buvo persekiojamos, didieji atradimai ar išradimai slepiami, tol, kol tai tampa jau neįmanoma.
Šiandien MIPP žmones kasdien užlieja ir kanalizuoja per ‘drugs and sex’, siekiant sukelti kuo daugiau instinktų, paverčiant žmogų gyvuliu, numarinant sąmonę, nors laikinai, nors vakarui, kad priprastų ir taptų prijunkusiu ir tampomu kvaituliu. Numarinus sąmonę, žmogus pamišta dirbtiniuose vaizdiniuose, gelbstimasi psichotropiniais vaistais.
Vakaruose kas antras +50 žmogus užmiega tik su raminamaisiais vaistais.
Valstybės, valdomos didžiojo verslo ir kuria socialiai aprūpintas visuomenes ‘už jus jau pagalvota’, reikalaudamos atsisakyti net minčių kitaip galvoti, nekalbant jau apie prieštaraujantį elgesį.
Susidorojama ‘kaulėta bado ranka’, išstumiant valstybės absoliučios jėgos ir valdžios užgaidomis iš verslo, darbo, visiškai nepaisant žmogaus teisių ar konstitucijos, praradus žmogiškumą, vien žvėriška fiziologine neapykanta.
Už tai likusieji įgąsdinami iki pamišimo : jokių kitamintiškumų, kaip yra, taip ir gerai, o tylėjimas – tai auksas.
Kokie žmonės dirba šiandien MIPP, kokios jų dvasinės savybės ?
Visais laikais tarp jų didesnis nuošimtis homoseksualų, tik paskutiniais dešimtmečiais jų pasisakymai, rašymai turi būti vertinami kaip absoliučiai teisingi, dogmatiniai, politiškai korektiški ir bet koks prieštaravimas sutinkamas jau su išvadinimu anti- ar -fobas, -ė, riksmu užgniaužiant prieštaraujantįjį, apipilant šmeižto srautais.
Juokas ima, kai žinai, kad vienas pirmųjų bolševikų dekretų lietė homoseksualų laisves, kai ČK ar GRU verbavo homoseksualus kaip sovietinius šnipus, ‘rėmė’ kaip SSSR draugus, o štai dabar smerkiama Rusija.
MIPP darbuotojų tarpe labai mažas nuošimtis, pragyvenusių santuokoje 25 metus, palaidas gyvenimas yra kasdienybė.
Labai daug girtaujančių ir prasigėrusių.
Labai didelis kvaišalus vartojančiųjų nuošimtis, be ‘kokso’ mažai kas sukuriama, tai labai gerai aprašė Roberto Saviano savo knygoje “Zero, zero, zero”.
Amsterdamo policininkai dešimt metų (!) stebėjo, kaip kokainas miesto dviračiais buvo išvežiojamas teisėjams, advokatams, žurnalistams,…, matyt, gaudami savo duoklę nemokamai.
Ką gali rašyti, pasakoti žurnalistai, panirę kokaino miglose ? Tik uoliai vykdyti užsakymus, nesitvardydami pulti jiems prieštaraujančius.
Ką gali blaiviems žmonėms duoti kokainistinė MIPP ?
“Pailsiu klausydamas klasikinę muziką, prancūzų dainas ir “Marijos radiją”.”… na jei besiklausydamas, jog žydai dievo išrinktoji tauta – pasiilsi, tai gal pats žydas ir būsi? Beje krikščionybė ir yra labiausiai prisidėjusi prie gėjų ir pedofilų įsigalėjimo. Kur jei ne bažnyčiose jie jautėsi pakylėti virš masių ir saugiausiai būdami iškrypėliais?… Bet tai aiškų smulkmena, esmė ne iškrypėliai, krikščionybė, turtuoliai ir t.t. Bėda ta, kad žmonija kaipo tokia pasiekė savo galimybių ribas ir aiškiai juda link išnykimo. Budistai net neabejoja, jog po 140 metų žemėje nebebus nei vieno žmogaus. Prieš 90 metų Indų filosofą Shri Aurobindą taip pat aplankė regėjimas, jog žmoniją žemėje po 250 metų keis pusdieviai, gerokai tobulesni sutvėrimai nei žmonės. Jis pats po šio regėjimo paskyrė likusį savo gyvenimą tam, kad nueitų kelią iki pusdievių lygio. Nenuėjo ir nepasiekė… Kas liko?.. Prieš 100 metų Bernardas Šo taip apibūdino to meto visuomenę – 5 nuošimčiai mąstantys, 15 nuošimčių mano, jog mąsto, o likusieji net bijo mąstyt. Gal padėtis per paskutinį šimtmetį pagerėjo? Manau jog pablogėjo. Žmonijos bėda ta, kad sąmoningų mąstančių žmonių visuomenėje nedaugėja, greičiau mažėja, dėl to taip ir gyvename… Labai geras to pvz. “Tvankstas”. Krikščionybė su inkvizicija ateinantiems režimams parodė – kaip reikia palaikyti visuomenėje žemą sąmoningumo lygį – visų pirmą reikia išnaikinti šviesuomenę. Na jei reikia tai reikia, inkvizicija tam reikalui pats tas… Bet va neseniai skaičiau tiesos.lt straipsnį, kažkokio ispanų krikščionių išsigimėlio jau mėginančio inkviziciją išteisinti, pateikti kaip gėrį… Na jei inkvizicija jau patampa gėriu, tada belieka nusiraminti ir ilsėtis besiklausant Marijos radijo… ir pasičiupinėjus apie užpakalį išsiaiškinti savo veislę…
Manęs nestebina toks komentaras, tuo labiau, kad tai nukreipta į mano asmens užgauliojimą.
Mane beveik metus laiko Nyderlandų Karalystės geriausi psichiatrai stengėsi paversti nepakaltinamu/psichiškai nesveiku nesistabdydami šmeižtu, melu, užgauliojimais, tam išleista gal 150 tūkstančių eurų, visa psichiatrijos, kaip pseudomokslo jėga, teko pabūti pačiam lyg laboratorijoje, bet gavosi taip, kad aš tyriau narko-sodomitinio rojaus pūlinio spirochetas ir psichiatrijos ‘mokslo’ troškinančiąsias tiesas.
Čia dar ‘Kęstutis’ užmetė gausą fantazijų, mane prajuokinęs iki ašarų, todėl tik dabar, nustojęs juoktis, rašau paaiškinimą.
Šiandien bet kuri demokratija savo kritikus ir priešininkus paverčia psichiškai nesveikais, tai nestabdomas vyksmas pagal J.Andropovo (KGB vadovas 1967-82 metais) aksiomą : ‘bet kuris sovietų valdžios priešininkas yra psichiškai nesveikas’. Niekas niekur nepasikeitę ir šiandien.
MIPP užgniaužia bet kokią žinią apie tokį asmenį, kaip mano pavyzdžiu – tiek Nyderlandų, tiek Lietuvos. Rašyk nerašęs, rėk nerėkęs.
Tokių neprisišaukusiųjų tiesos ir teisingumo, taip pat dėl grubios cenzūros, tikrai pakankamai daug bet kurioje demokratijoje.
Teisėjai teismuose nepaklūstantiesiems pastoviai grąsina psichiatriniais tyrimais, kurių atsakymai aiškūs bent 99 nuošimčiais dar prieš prasidedant.
2001 m. priėjau išvadą, kad Šventasis Raštas yra teisus : ‘pasaulis sudarytas iš dulkių’, nes iš vieno elektrono galima gauti visą Mendelejevo lentelę, o 2004 m. paskelbę tą patį Prancūzijos mokslininkai buvo pripažinti atradėjais. 1927 m. tėvas jėzuitas Ž. Lametras (G.Lamaitre) paskelbė Big Bang teoriją, taip sujungdamas Bibliją su šiandieniniais gamtos mokslais ir įrodydamas Dievo duotą Pradžią. 2012 m. liepos mėnesį rastos Higgs’o dalelės arba Dievo dalelės galutinai patvirtino dieviškąją Pradžią.
Šiuo metu yra trys apreikštosios tikybos – judėjų, krikščionių ir islamo. Lietuvių senasis tikėjimas turėjo būti taipogi apreikštas, gaila, kad neišliko persako (tradicijos) per paskutinius 630 metų. Pagal daugybę požymių, kurie yra užrašyti ir išlikę, netgi niekinančiai aprašyti, iš ko taip pat galima suprasti mūsų senojo tikėjimo didybę. Krikščionys turi nuodėmę ir atleidimą, mūsų senasis tikėjimas neturėjo nuodėmės supratimo, tik sarmatą už padarytą niekingą darbą, žmogus turėjo išnykti – pabėgti arba nusižudyti iš gėdos.
Nenoriu įsileisti į palyginimus, priminsiu J. Racingerio (Ratzinger) apibrėžimus apie galimus tris atvejus : pripažįstančius Dievą – monoteistai; daug dievų su vyriausiuoju -politeistai; ateistai, kaip neigėjai to, kas esti.
Tris metus teko bendrauti su imamu, sveikinausi ‘laba diena’, bet ne ‘salem aleichum’, nemažai pasišnekėti, girdėti jo nuogąstavimus dėl didėjančio musulmonų įžūlumo prieš krikščionis, tikrai nemažai sužinoti iš islamiškosios pusės, kuri manęs tikrai netraukia ir mano pašnekovas niekada neužsiminė man apie atsivertimą.
Man malonu matyti ir tikinčiuosius krikščionis, ir lietuvių sentikius ar latvių dievturius, matyti jų sudvasintus veidus, pakylėtumą, man malonu stebėti ir klausytis raminančias sielą maldas.
Negaliu suprasti, kuo gali užgauti ‘Marijos radijo’ klausymas, tai gali būti ir ‘Alko radijas’ ar dar kuris kitas tokios rūšies radijas.
Rašydamas šį komentarą klausau radioclassique.fr, ir dėl muzikos, ir dėl kalbos, turiu ne vieną tokią radijo stotį užsirašęs dėl įvairių kalbų, turiu ir savo įrašų rinkinius.
Dėl Žmonijos pabaigos yra neišsiamami pokalbiai, kurių didžioji dauguma – gąsdinantys. Taip, eschatologija yra neišvengiama kaip pasaulio pabaigos mokymas.
Per paskutinius 70 tūkstančių metų Žmonija išgyveno dvi siaubingas nelaimes : išsiveržusį Toba ugnikalnį ir sunaikinusį beveik visus žmones, kai teliko 7 moterys negrės iš Tanzanijos, kurios susitiko 1 vyrą negrą Kalahario dykumos prieigose (gal būt Okavango deltoje), taip prasidėjo šiandieninė 7,5 mlrd. Žmonija; prieš 9500 metų septynios kometos galvos smogė į Žemę, kilo tvanas, išliko gal 1 žmogus iš 6 ar 10 tūkstančių.
Bet kurią dieną gali išsiveržti naujas ypatingai galingas vulkanas, pvz. Teidės Kanarų saloje, nuvirsti dalis salos ir kilti beveik 60 m cunamis, nušluosiantis tiek JAV atlantinę pakrantę, tiek Meksikos, tiek Braziliją, tiek Afrikos dalį, tiek Europos didžiąją dalį. Gali išsiveršti ir nenusibaigęs Jeloustono (Yellowstone) ugnikalnis, savo sieros junginiais nunuodysiantis begalę gyvybės Žemėje.
Gali atlėkti ir kometa, atsitrenkti į Žemę. Didžiulių pavojų yra ir kitų.
Tačiau esmė ne čia, didesnė grėsmė yra susinaikinti patiems per žemės ūkio chemizavimą : herbicidus, fungicidus, insekticidus.
Praeitais metais Roterdame vyko mokslinė konferencija, tikslas – kaip sustabdyti vyrų spermatozoidų neišpasakytą nykimą ( prieš 20 metų vakariečio vyro spermos 1 g turėjo 60 milijonų sėklų, dabar – tik 40 mln., tai dar po 20 metų teliks 20 mln. sėklų ir amžinuoju būdu nepavyks pastoti moteriai).
Kaip nebūtų keista, tai vyko ‘Unilever’ sostinėje, kai koncernas savo maisto chemizavimu pasiekė neregėtų chemijai aukštumų. Tai mažesnioji blogybė.
Didesnioji blogybė yra žemės ūkio pesticidai. Kilęs triukšmas dėl ‘Monsanto’ glifosato (Round Up prekinis ženklas) Europos Parlamente, kai išsityrę parlamentarai rado jo kiekius savo šlapime net 17 kartų viršijus leistinumą, buvo nukreiptas kaip į vėžio sukėlėją, siekiant paslėpti daug baisesnę nelaimę – glifosatas neleidžia augalui augti, stabdo cukraus susidarymą ląstelėje, bet visų svarbiausia, neleidžia įsavinti mikroelemento cinko, kuris pratęsia giminę ir perduoda DNR – štai kodėl toks greitas vyriškų sėklų mažėjimas. Dėl cinko trūkumo įvyksta peršalimas, vyrui išleidus, imuninė sistema praranda didelius cinko kiekius, padeda atstatyti česnakai, imbieras, karis (česnako ir imbiero mišinys).
Žmonija pati eina į susinaikinimą, būsiu gyvas, Viešpats duos sveikatos ir padės išlaikyti blaivų protą, tikrai parašysiu vieną ar porą knygų apie tai kaip mąstytojas, istorikas ir eilės mokslų išmanytojas, sugebantis sujungti su šiandiena ir ateitimi.
Nepriklausomai nuo visuomenės ir laiko, tik 3 nuošimčiai žmonių iš prigimties yra pajėgūs mąstyti.
Dėl inkvizicijos. Pagrindinis darbas, kuriuo remiamasi kalbant apie inkvizicijos nusikaltimus, yra Napoleono Bonaparto paliepimu ispanų jėzuito Llorente parašyta knyga 1814, kurioje aukų skaičius nurodomas virš 2 tūkstančių, gerokai pasistengus įsiteikti imperatoriui. Dabar rašoma jau 200.000 aukų.
Nesiginčiju dėl aukų, kurių buvo gal keli šimtai. Bažnyčia vykdė dvasios ir minties monopolį, prisukinėjo veržles, naikindama eretikus – kitaminčius. G.Galileo buvo paverstas neįgaliu ir paliktas dukterų karšinimui vienuolyne.
Inkvizicija atliko tą patį darbą kaip J.Andropovo KGB ar dabartinių demokratijų psichiatrai – atsikratyti kitaminčiais, juos izoliuoti nuo visuomenės, kad neskleistų erezijų, gandų apie ‘vis dar pasitaikančias blogybes’, nes naudingų gandų nėra jokiai valdančiajai jėgai šioje Žemėje.
Pabaigai – man kaip daugiavaikiui tėvui pagal šiandienos supratimą, griežtai auklėjusiam savo vaikus, jau suaugusius, vis dar įsimylėjusiam savo žmoną su atsaku, labai jau sunku be juoko skaityti paskutinį sakinį.
…pamėginsiu paaiškinti… Jūsų pavyzdys buvo paimtas kaip bendrinis įvardijimas sunkaus proto aptemimo (ir tai nieko bendro neturi su patyčiomis…) kuris jūsų atveju vadinasi “krikščionybė”, kitu atveju tai vadinasi “islamizmas”, “krišnaizmas”, “liberalizmas”, “komunizmas”… Labai daug galvojate, daug dedate pastangų, bet dar neišsiaiškinot žmogaus proto mąstymo algoritmo. Neaišku ar tai padės jums, bet gal kam ir bus labai naudinga… Žmogaus mąstymas paremtas “mąstymo atskaitos taškais”, kas pas žmogų aukščiausia vertybė. Tai yra žmogaus proto gairės, jo proto galimybių riba. Ir jei jūsų atveju aukščiausias mąstymo taškas krikščionybė, tai kas už jos, jūs jau nebesuvoket, vykstą mąstymo atmetimas arba žinių apdorojimas “krikščionybės filtru”. Toliau iš tų apdorotų-sudorotų žinių liekanų protas mėgina pastatyti lego pastatėlį – mus supančio pasaulio pasaulėvaizdį. Visą laiką pas žmogų pasaulio suvokimas skiriasi nuo tikrosios pasaulio būties (dėl ribotų žmogaus proto galimybių), tik klausimas ar mes su savo pasaulėvaizdžiu artėjam ar tolstam nuo tikrovės? Sąmoningi žmonės patys geba kurtis sau savo mąstymo atskaitos taškus, nesąmoningiems visada atsiras “pagalbininkų” norinčių primesti sužemintą mąstymo būdą. Šiuo metu vyrauja, per prievarta diegiama, jog ekonomika pelnas svarbiausia, visa kita niekai. Nejučia nesąmoningam piliečiui pradeda rodytis, jog pinigai svarbiausia – viskas perkama, viskas parduodama… Tiems piliečiams kurie save laiko protingesniais už kitus yra ir “geresnių” pasirinkimų pvz. – krikščionybė. Meldžiasi žmogus – žydai Dievo išrinkta tauta ir vargo nemato. Jei atsiras ir dar “protingesnių” “laisvesnių”, tam reikalui jau paruoštas “liberalizmas” ir dar daug kitų -izmų, tegu tik žmogaus protas sukasi “laisvai” paruoštam narvelyje, rėmelyje ir ne toliau… Jūsų atveju belieka pasikeisti seniai nebekeistą filtrą krikščionybė ir tai reikėtų padaryti pačiam po rimtų pačio savęs stebėsenų. Krikščionybė tai tik senų piktų žydų pasakos naivuoliams, jog nuo žydų viskas prasidėjo ir jiems paliks… Be jų dar yra žmonija… Aukščiausias žmogaus mąstymo atskaitos taškas būtų – Begalybė, tik klausimas ar tai pasiekiama žmogui, ar pasiekęs žmogus Tai dar bus žmogumi…
“Testas”: Jei šį mano atsakymą priimate ir vėl kaip asmeninį įžeidimą, jūs labai sunkiai sergate “krikščionybe”. Jei tai jums jau nebe patyčios, tikimės minties proveržio…
Dėl ‘sunkaus proto aptemimo’ – tai nieko man naujo, tokius pasakymus girdžiu nuo vaikystės (gal 4 metų) dėl savo laisvamintiškumo, sovietijoje irgi nelabai buvau pažabotas. Ir tai tęsiasi jau daugiau kaip 50 metų. Šuo pripranta …
Gal 50 žmonių, kurie man įteiginėjo, kad išprotėsiu, jau išprotėjo, dalis gyvenimą baigė savižudybe, o kiek dar nežinau …Galvoju apie tai parašyti romaną, išgalvoti nieko nereikės, tik vardus pakeisti.
Aš nustėru jau daug metų, kai išgirstu : ‘tu išprotėsi…’. Mane apima siaubas, nežinau ką tokiam žmogui atsakyti – dar vienas beprotis bus, dar vienas savižudis.
Nesu dar turėjęs net haliucinacijų, žinau tik teoriškai.
Geriausi Nyderlandų Karalystės psichiatrai siūlė mano mąstymą gydyti vaistais arba atlikti lobotomiją vaistais, paverčiant mane žmogumi – daržove, tam buvau uždarytas į psichiatrinę kliniką.
Pasižiūrėkite M. Formano ‘Skrydis virš gegutės lizdo’, ten labai aiškiai viskas pasakyta.
Niekas mano pažįstamų negali prikišti man kurio tikėjimo kaip ligą, net žmona katalikė.
Pačio bandymas mane suniekinti, įteigti klydus ar esant pasiklydus, mane gali tik prajuokinti žvelgiant Aristotelio logikos raktu.
Tai mano pažinimo kelias gyvenime, su keliais, takais ir šunkeliais, tai ‘mano metai, mano turtas’ ir man nėra gėda klysti nežinant, o pamokslininkus man vertinu labai atsargiai, kaip kvailintojus mano pasirinkimui ir supratimui šiandien, norinčius įsprausti mane į ‘teisingus rėmus’ pagal jų supratimą.
Tam naudojamas melas, šmeižtas, patyčios, ekskrementacija savo fiziologiniu supratimu ir kūno bei sielos sugedimo laipsniu.
Jei Vatikano vadovaujama katalikų (visuotinė) Bažnyčia prisiėmusi monopolį, tai jos palaikymas nereiškia aklą mano tikėjimą, tuo labiau žinant daugybės tūkstančių metų išliekas žodžiuose, žinant katalikybės rėmus mąstymui iki reformacijos, žinant šventųjų gyvenimo aprašymus, kurie, kaip Ignacijus Lojola, buvo velnio nešti ir pamesti.
Pavyzdys būtų Popiežiaus kepurė ‘mitra’, labai daug pasakanti, turinti bent 8-9 tūkstančių metų senumo pavadinimą, gali būti ir 15-20 tūkstančių metų senumo.
Gerb. Kęstuti, būkite atsargus užsipuldamas kitą žmogų savo baigtinėmis tiesomis, įsprausdamas į visaapimantį ‘Testą’, stenkitės laikytis draugiško sugyvenimo, nesikišant į kito požiūrius, taip tikrai neatversite ‘į tikrąjį tikėjimą ir tikrąjį žinojimą’.
Nesusireikšmink, Tvankstai! Užvertei ‘alką’ savo beprasmiais įrodinėjimais per Mėnulio pilnatį. Niekam čia neįdomu ar tu išprotėjęs, ar ne.
Kiek suprantu, tai Alkas yra stulpas, prabėgantiems šunims koją pakelti ir nusilengvinti. Jei kas ką bando pasakyti, tai susidaro ruja užrieti.
… jau kai apsispręsite rašyti savo romaną, tai būtinai parašykite kaip išimtį iš savo taisyklės, kad 51-irmas neišprotėjo ir nenusižudė, ir neįtikinėjo, jeigu ką… Tai tik buvo draugiškas patarimas proto mankštai, kaip teisingiau atlikti kai kuriuos proto lavinimo pratimus…
Kęstuti, žmogeli, esi proto ir dvasios ubagas, jei savo vienintelio tikrojo dievo teisingumu sumanei mane patraukti išvadindamas pasyviuoju homoseksualu.
… dabar jau patikėjau jumis, jog jus nuo ankstyvos vaikystės kaltino “sunkiu proto aptemimu”, matyt kūdikystėje žemyn galva iš “liulkos” iškritot, tik nieks to jums nepapasakojo…
Reikia LikBez’o – kas yra MIPP?
P.S. Likvidacija Bezgramotnosti (neraštingumo likvidavimas) 🙂